Visuose knygynuose J.S.Foer knyga nauju viršeliu – pagal filmą. Gražus viršelis ir filmas atrodo neblogas, gal jau matei?
Author: kzL
Serialiniai ‘medikai’
Kauliukai ir raumenukai
Su didžiąja pažindinamės, kaip veikia mūsų kūnas. Gal dar kiek sunkoka skaitant tekstą tiesiogiai, bet išverčiant į keturmečių kalbą, visai sudomina. Knygutėj yra atverčiami langeliai, kurie padeda išlaikyti dėmesį, o kartu parodo ir dar kokių nors kūno veikimo detalių. Kai paklausiau Medos, kuris puslapis įdomiausias, tai atvertė valgymo-virškinimo vaizdavimą.
Ir dar liko labai patenkinta, kai pasakiau, kad jos plaučiai rožiniai. O kaip kitaip būtų pas pačią tikriausią princesę?

Garantuoti dienos skaitiniai
Galim sakyti, kad skaitau knygas kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną garantuotai skaitau vaikiškas knygas. Giedre, įdedu populiariausias skaitomas mūsų namuose, kiekvienai knygai užeina skaitymo banga, tarp jų dažnai būna tavo švediškos knygutės apie princeses ir The Little Princess knygučių serija. O čia visokios kitos, gal bus lengviau pasirinkti. Peliuko Luko knygutės irgi labai fainos 🙂 Medai patinka mokytis su Rūta – labai jau matosi, kad suskaityta, čia brolis labai mįgsta ‘aktyviai’ skaityti…
Stalino karvės
Nelabai ką ir turiu pridurti prie Giedrės Sofi Oksanen “Stalino karvių” aprašymo. Knyga man iš tikro patiko. Perskaičiau per Vėlykų šventes, pasitikrinau, kad nesu tokia jau išlepus, kad jau nė viena knyga neįtinka, jau kai įtinka, tai visai nereikia jos vengti, vėl vagi kiekvieną minutę ir rizikuoji skaitydama mašinoje apsivemti kartu su knygos heroje.
Tiesa, bulimijos priepuoliai man taip gan sunkiai skaitėsi, daug įdomiau apie visą tarybinį gyvenimą, apžėlusias tarybinių moterų blauzdas (visos mano šeimos ar giminės moterys patekusios pas gimines užsienyje primiausia būdavo prainstruktuojamos nusiskusti blauzdas), nesibaigiančias eile, blatus, kedus, džinsus ir džinsines striukes, celofaninius maišiukus su nematytais užrašais (galbūt tiesiog reiškiančiais “šiukšlės”, vietoj tualetinio popieriaus naudojamus laikraščius – ir parodai išstatytą minkštą suomišką WC popierių, tik pamanykit, su gėlytėm! Tokių dalykų, pasirodo, galima net ilgėtis, nes “vakarietiškos spalvos yra netikros”. Gal. Bet jų man vaikystėj trūko. Kokios nors ryškios nemurzinos spalvos.
Autorė ir šitoj knygoj pasakoja apie tremtį, apie jos siaubus, bet kartu ir netikėtą žmogiškumą, kai ištremiamai moteriai nualpus, kareivis į maišą sukrauna jos mantą, arba pataria šeimai pasiimti darbo įrankių. Aišku, iš kitos pusės, anoks čia ir žmogiškumas…

Daugiau detalių Giedrės įraše, o aš su nekantrumu lauksiu kitos Sofi Oksanen knygos. Gal rašo kokią naują? Arba jau parašė?
Portnoy’s Complaint / Portnojaus skundas
Kai man patiko Amerikietiška pastoralė, ir po nerealaus filmo Elegija, skaitinėdama apie Philip Roth, visur aptikdavau, kad jis ypač išgarsėjo po knygos Portnoy’s Complaint, o lietuviškai lyg ir nieko daugiau neišversta, nusprendžiau pabandyti tą autorių išgarsinusią knygą. OMG! 1969 m. už šitą knygą jis turėjo būti gerokai palinčiuotas (o gal čia tik man taip atrodo). Manau, kad tokią knygą iš viso įmanoma ir atleistina parašyti tik autoriui žydui, nes bet kokios kitos tautybės autorius mažų mažiausiai būtų paskelbtas persona non grata Izraelyje arba apšauktas kokiu naciu ar panašiai.
Alex Portnoy, triesdešimt trijų žydas sėdi psichiatro kabinete ir pasakoja savo gyvenimą. Iš to ir pavadinimas – Alexo skundas, visą knygą Alexas psichiatrui “skundžiasi”, bet tik nepagalvok, kad tie skundai kokie verksmingi ar graudulingai, greičiau jie yra visiškai crazy, tokie, kad nieko kito nelieka, kaip klausant (knygą klausiau) gerai pažvengti, kiekvieną kartą nusistebint, kad “nu, šakės ir pavaro tas Pilypas”. Šiaip patarčiau labai jautrioms sieloms, o gal labai rimtoms sieloms geriau neskaityti. Nes nervai gali neatlaikyti masturbavimosi aprašinėjimo (nakčiai pėdsakams paslėpti Alexas pasilikdavo tos dienos kojines – dviem kartams) visokiose įmanomose situacijose, patikėk, tikrai visokiose! Ir tokio atviravimo visais įmanomais klausimais – kaipgi kitaip įmanoma psichiatrui išnarplioti sudėtingą žydišką situaciją?

Knygoje daug žydiškumo nagrinėjimo (“A Jewish man with parents alive is a fifteen-year-old boy, and will remain a fifteen-year-old boy until they die! ” arba “Doctor Spielvogel, it alleviates nothing fixing the blame – blaming is still ailing, of course, of course – but nonetheless, what was it with these Jewish parents, what, that they were able to make us little Jewish boys believe ourselves to be princes on the one hand, unique as unicorns on the one hand, geniuses and brilliant like nobody has ever been brilliant and beautiful before in the history of childhood – saviors and sheer perfection on the one hand, and such bumbling, incompetent, thoughtless, helpless, selfish, evil little shits, little ingrates, on the other!” ), vaikų ir tėvų santykio, žydų ir nežydų (gojų) santykių amžiaus viduryje, vertybių, jų keitimosi, kartų keitimosi ir dar krūva visokių temų. Ir visa tai nė kiek nenuobodu (gal kiek sunkoka suprasti klausyti- dar nė vienos knygos tiek neatsukinėjau atgal), su gera doze humoro. Antrą kartą įsitikinu, kad Philip Roth ne veltui yra vadinamas vienu iš geriausių Amerikos rašytojų. Dabar tik ir svajoju, iš kur gauti laiko kitoms jo knygoms ir nuo kurios pradėti, nes jų gera krūvelė prirašyta! Rekomenduoju, rekomenduoju (išskyrus jautrias sielas).
Philip Roth apie knygą.
Gabaliukas knygos čia.
Cukruota žuvis
Knygą pasičiupau knygų mugėj, nes kaip tik stende stovėjo autorė, pavarčiau ir susigundžiau.
Kas patiko? Patiko knygos pavadinimas, knygos tema, teksto išdėstymas (pastraipos pirmasis žodis neatitraukiamas nuo krašto ir dideli tarpai tarp pastraipų), jei ne į temą, tai dar man patinka autorės šukuosena ir tai, kad ji tokia biškį patrakus.
Kas nelabai? Na, nors interviu autorė Audronė Urbonaitė mini, kad knygą skaityti paprasta, o nagrinėjama tema nėra paprasta, tai sutikčiau tik su antruoju teiginiu. Skaityti man nebuvo labai paprasta, nes… po trečdalio knygos nusibodo. Labai paprastai – kai skaitau įdomią knygą, tai vagiu kiekvieną minutę paskaityti, o čia knygos vos ne vengiau. Kadangi mokausi nepatikusias mesti į šoną, tai jau taip ir ruošiausi padaryti, bet paskui kažkaip, ai, tempiau tempiau, su pravertimais ištempiau iki galo.
Kokia gi ta tema? Labai autobiografinė. Autorė labai didžiuodamasi išsiunčia savo penkiolikametį sūnų mokytis į užsienį, bet tai darydama net nenumano, kad jos vaikas užaugs kitokioje aplinkoje, niekada nebegrįš (tikriausiai) ir visi su tėvyne susiję reikalai jam bus visiškai svetimi, na, o kad nebūtų lietuviškai mamai per mažai dar sukurs šeimą su kitataute, ne šiaip kitataute, bet kinų kilmės, tad ir jos pusiau lietuvė lietuviškai šnekanti anūkė turi azijietišką išvaizdą. Tarp tokių žmonių (vyro ir žmonos, jau nekalbant apie jų tėvus) visada bus kultūrinis nesusipratimas, nesuprantama ir visiškai kitokia kolektyvinė pasąmonė ir visokie kitokie iššūkiai (arba problemos), kurias ir bando A.Urbonaitė paliesti, įsigilinti, apie jas papasakoti. Ar Lietuvoje ką nors dar stebina tautų ir rasių maišymaisi? Manau, kad vis dar. Ir labai. Ir visada bus. Ne tik Lietuvoje.
Vietomis “Cukruota žuvis” labai vykusi (net pabraukiau kelias vietas), bet mano dėmesio išlaikyti iki pabaigos jai nepavyko.
Ėmėm
Frankburgas
Kažin, ar yra kokia knygų eilė, kaip reikia skaityti Undinę Radzevičiūtę? Pradėjau nuo vidurinės, nors ir turiu “Strekoza, ble”, kaip sakant mano knygų eilė reguliuojasi nepriklausomai nuo mano norų ir pageidavimų.
Esi girdėjęs/-usi apie TV serialą The Office? Kai skaičiau, man visą laiką atrodė, kad čia a lia The Office, kurio žiūrėjau tik kelias serijas, nes daugiau absurdiškumo iškentėti neturėjau kantrybės (ne dėl to, kad neteisybę rodė, gal labiau atvirkščiai) fragmentas ne ekrane, o popieriuje. Trumpos akimirkos iš ofiso gyvenimo, kolegų santykių, visokių “prasmingų” ritualų ir t.t. Gali paieškoti, gal atrasi save? Smagus pasiskaitymas. Trumpas, aštrus, taiklus.
The Office. http://www.imdb.com/video/screenplay/vi3036086553/
Kabulo kregždės
Viena mūsų blogo skaitytoja užklausė, ar mes specialiai kaip nors ignoruojame Yasmina Kharda, ar neminime, nes nerekomenduojame? Aš realiai tai tik per knygų mugę ir pasidomėjau autorium labiau, iki tol kažkaip nelabai kreipiau dėmesio į tokias knygas, nes paskutiniu metu labai daug išleista visokių knygų, kaip kokia nors moteris buvo įkalinta, įčadrinta ir panašiai, ir tie viršeliai su iš po čadros žiūrinčiomis akimis man visi tokie vienodi.
Gal jau kažkur minėjau, kad autorius labai simpatiškas ir viesiems labai garsiai deklaruoja, kad jis yra „arabas, musulmonas ir feministas“. Kai jo vadovybė (karinė) pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl jo kūrybos, jis pasislėpė po savo žmonos vardų slapyvardžiu ir ilgai nebuvo žinoma, kas ta Yasmina Khadra yra.
Išsirinkau knygų mugėj ploniausią autoriaus knygą „Kabulo kregždės“, pagalvojau, kad jei nepatiks, tai bent nereikės ilgai kankintis. Gal ir gerai padariau, nežinau, kažkaip niekaip negaliu apsispręsti. Kodėl? Todėl, kad jei klaustumėt, kurį autorių rintis – Kader Abdolah ar Yasmina Khadra, sakyčiau, kad Kader Abdolah „Mečetės namai“ man patiko labiau, kūrinys vientisesnis, išsamesnis ir gilesnis, įdomesnis, detaliau pasakoja apie gyvenimą Irane, daugiau nagrinėja priežastis, kodėl viskas taip įvyko.
„Kabulo kregždės“ – trumpas kelių dienų aprašymas, apie tai, kokie sunkūs žmonių gyvenimai tokioje šalyje, kur už nepatikusį žvilgsnį geriausiu atveju būsi aptalžytas lazda, bet gali ir pakartas būti ar užmėtytas akmenimis. Negaliu pasakyti, kad knyga man patiko, perskaičiau ir tiek, nepadarė didelio įspūdžio, nebuvo naujiena. Tačiau neskaičiusiems tokio pobūdžio knygos gal ir būtų visai įdomu. Kiek apgauna ir antraštė ant nugarėlės, iš kurios supratau, kad knyga apie moteris, bet ji tiesiog apie žmones apskritai.
Nesakau, kad nebeskaitysiu Yasmina Khadra knygų, kažkodėl smalsu būtų paskaityti „Kerštą“, kurioje autorius pasakoja apie Izraelio ir palestiniečių problemas.
Atvirukas iš Vokietijos
Knygų žmonės Trakuose
Mergaitė iš “Metropolio”
Šita knyga mane pakankino. Bet iš to pakankinimo neišėjo nieko gero. Perskaičiusi pusę jau ruošiausi mesti, bet pagalvojau, ai, kiek beliko, pabaigsiu. Šitą knygą tikriausiai įdomu skaityti žinantiems ir mėgstantiems Liudmilą Petruševskają, kad tiesiog skaitydamas knygą dar daugiau apie ją sužinotum. Nes tokiems kaip aš – visiškai nieko apie ją nežinantiems – man kažkos truputį kratinys ta knyga, sakau, gal kažkam ir paveikslas, bet man – kratinys. Pvz, kas erzino, kad vertėja (iš rusų kalbos vertė Nijolė Kvaraciejūtė) visai nepadeda skaitytojui. Gal vyresniam ir nereikia padėti, aiškinant įvairius sovietinius trumpinius ar specifinius žodžius, bet jei skaito netarybinis skaitytojas, tai jam daug kas taip ir liks nesuprantama, nebent netingės eit googlinti. Pvz., ar visada sugalvotum, kad RF yra Rusijos federacija (tikiuos, teisingai sugalvojau)?
Puoliau prie šitos knygos visa apžavėta Šiškino “Laiškų knygos”, na, ir nieko. Negaliu pasakyti, kad knyga neįdomi – gabaliukai įdomūs, bet neradau to vientisumo. Iš tikro, daug visokių detalių apie tarybinio gyvenimo pradžią, apie neįsivaizduojamą biednystę (kurios sovietuose nebuvo), kai žmonės būdavo grūdami į butus (autorė su savo mama ilgai gyveno po stalu senolio kanbaryje), apie pokario metu išgyventą badą, kai valgydavo iš kaimynų šiukšlių kibiro, kaip maža autorė buvo visiškai sulaukėjusi, virtusi Maugliu. Knygos pradžioje autorė mini daug įvairių tikriausiai žymių vardų ir pavardžių, kurie, kaip jau sakiau nei paaiškinami, nei ką, tai tieisiog praplaukia ir tiek (kaip kad Bolano “Čilės noktiurne“). Tiesa, knygos pabaigoje keletas įdomių scenų iš vėlyvesnio tarybinio gyvenimo:
“Visiems buvo viena programa [čia apie radiją pasakoja]. “Paskutiniųjų žinių” žmonės klausėsi, bet (kaip bebūtų liūdna) išimtinai tik dėl oro ir sporto naujienų… Kitos naujienos paprastam eiliniam žmogui buvo visiškai nenaudingos. Jo gyvenimas nepriklausė nuo to, kada ką pasėjo, surinko ir kur kiek pagamino. Vis dėl to jis egzistavo nepaisydamas tos ne visados teisingos informacijos. O jeigu praneštų, kur duoda paklodes, indus arba batus – o! Arbatinukus, sofas, dešrą! Kur ėmė pardavinėti antklodes, kojines, Achmatovos knygas! Bet ne. Suruošti tokią Chodynką valdžia neleistų. Šito bijojo labiau už viską.”
Atsiprašau, bet kas yra “Chodynka”, as nežinau.
Fantastiškų geografija
American Wife

Kartais knyga turi gerus du metus laukti, kol bus jos eilė. Taip atsitiko ir su Giedrės rekomenduota American Wife, kuri buvo tuoj pat parsiųsdinta po jos rekomendacijos (2011 m. pradžioje). Ilgai nesiryžau imti į rankas tokios storos knygos, nes turėdama tiek mažai laiko skaitymui, žinojau, kad skaitysiu ilgai, o kai ilgai skaitai, knyga gaunas tokia išsiblaškiusi… Bet ne šita.
Ar patiko? Labai patiko, ypač pirmosios dvi dalys – tikrai stiprios, tik paskutinioji kiek per daug ištęsta. Knyga apie Laurą Bush, savo kvailokais posakiais pagarsėjusio prezidento, vienintelio apsilankiusio Lietuvoje ir turinčio atminimo lentą ant rotušės sienos, žmoną (kiekvieną kartą praeidama pro tą lentą vis galvoju, jei prezidentas ištaręs tuos žodžius, užrašytus ant lentos, neimponuoja, tai kiek imponuoja tie žodžiai, nors ir labai svarbūs, bet kartu… jei kada nors Amerika sugalvotų mus paaukoti, ar galėtume ta lentele pamojuoti jiems prieš nosį?).
Pirmojoje knygos dalyje taip gerai aprašytas augančios mergaitės gyvenimas, taip viskas išjausta, išgyventa ir tikra, kad nė vienoj vietoj neteko pagalvoti, kad, na, perlankta ar panašiai. Be abejonės, Curtis Sittenfeld sukūrė stiprų ir paveikų mergaitės, merginos, vėliau moters paveikslą, taikliai sudėliojo visas aplinkybes nulėmusias, kodėl vienaip ar kitaip pakrypo Alice Blackwell gyvenimas.

Antroje knygos dalyje patenkam į pasaulį, į kurį patenki tapdamas oficialiu asmeniu (kaip labai pabrėžiama knygoje, tais oficialiais asmenimis toli gražu nebūtinai tampa patys gabiausi, charizmatiškiausi ir protingiausi – kaip sakė pagrindinės veikėjos Alice tėvas: “Foolish names and foolish faces often appear in public places.”), kuriame nebegali nueiti į parduotuvę ir apskritai turėti asmeninio gyvenimo, o tuo labiau asmeninės nuomonės. Kai gali turėti tik besišypsantį arba susirūpinusį veidą (pagal poreikį), ir turi visada palaikyti savo vyro prezidento poziciją, nors galbūt visiškai su ja nesutinki, nes apskritai esi priešingų pažiūrų, kurios, manei prieš susituokdama visiškai netrukdys šeimyniniam gyvenimui.
American Wife – dar viena labai gera knyga (šalia Philip Roth Amerikietiškos pastoralės) apie amerikietišką gyvenimo būdą, amerikietišką šeimą, gyvenimą nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki beveik šių dienų. Būtinai prisidedu prie Giedrės ir rekomenduoju.













