GKM (tekstas)

Paskutinėm dienom pykstuos su blogu, kuris man neleidžia nei nuotraukų padėlioti, nei šiaip ką įdomaus nuveikti. Šitas postas jau vieną kartą dingo, tai nežinau, kaip man pasiseks čia jį atgaivinti. Kaip nors trumpai. Po šių eilučių bus nuotraukos, kurios realiai priklauso šitam postui, o abu kartu viename niekaip netelpa ir aš pamažu netenku kantrybės, urzgiu ir keikiuos, ir t.t. Įspūdžiai linkę blėsti, tai skubu rašyt.

Žodžiu, Goteburgo knygų mugėj man tikriausiai nelabai pasisekė dėl to, kad šių metų tema buvo “Nordic literature”, o tai reiškia, kad visokių anglakalbių buvo nedaug, bet nesiskundžiu, nes ir tų užteko, nes realiai mugėje buvome tik vieną dieną. Skirtumas nuo lietuviškos mugės yra toks, kad į visokius didelius susitikimus ir seminarus reikia pirkti atskirą bilietą, kuris biškį skandinaviškai kainuoja, tai mes tokio neturėjom, be to, nelabai ir būtume turėjusios laiko ilgai sėdėti susitikimuose. Taip kad mėgaukimės nerealiai nebrangiais Vilniaus mugės abonentiniais ir vienkartiniais bilietais, su kuriais galime eiti kur tik panorėję. Štai Vilniaus abonentinis kainuoja 25 lt., o Goteburgo keturių dienų su seminarais – 2,200 SEK, net neversiu į litus. Beje, visokios mokymo ir nemokymo įstaigos, aišku, bibliotekininkams būtent tokius auksinius abonentus ir nuperka.

O šiaip nebloga ta mūsų Vilniaus mugė. Ir dydis panašus, na, aišku, žvaigždės tokio kalibro kaip Goteburge pas mus būna retos, jei iš viso būna, o be to, ten kažkaip niekas jų neužgula kaip pas mus, vien Wassmo reikia prisiminti Vilniuje koks anšlagas buvo. O čia tai neseniai mano skaitytos/klausytos “The Secret Scripture” autorius Sebastian Barry sėdėjo per rankos atstumą, buvo galima prieit ir pakalbint, ir autografą nesigrūdant gauti, tik ta drąsuolė, apie kurią čia Giedrė rašė, to visai nesitikėjo ir savo drąsos visiems tiems dalykams nebuvo pasirezervavusi. Be to, visiškai paprastai gavom autografą iš airio Colm Toibin (viena iš mugės potemių buvo airių literatūra), o dar gi mugėj svečiavos paskutinis Nobelio premijos laureatas, o ir ankčiau minėtieji su Costa ir kitom premijom vyrukai ne iš kelmo spirti. Iš viso žvaigždėm pasijutom, kai iš Giedrės vardo lietuvybę užuodusi Rūta Šepetys užsinorėjo su ‘žvaigždėm’ nusifotkint. Va taip.

Žodžiu, moralas toksai – mylėkim ir džiaukimės savo muge, ji faina, suprantamų renginių pilna (aš turiu omeny kalbą) ir t.t.

Kas man labai patiko Goteburge, kad jei jau pokalbis su autorium vyksta anglų kalba, tai niekas jo neverčia, nes visi supranta (ir jauni, ir seni), kas suteikia labai daug malonumo, nes pokalbis labai aktyvus ir gyvas, ir nereikia juoktis du kartus. Ir nors jis būna iki 30 min, autorius tikrai spėja daugiau pasakyti, nei per valandą Vilniuje. Be to, moderatoriai būna tikrai gerai pasiruošę ir neina moderuoti va bank, kaip kartais atsitinka pas mus. Yra tekę girdėti visokių pamekenimų ir išankstinių nusistatymų, kuriuos vargšas autorius visokiais būdais stengias paneigti, tik kad jam niekas neleidžia.

Dar norėjau paminėti stendus, kurie labai daug kur visai paprastučiai, bet turi tokio skandinaviško šarmo arba tokių nuostabių skandinaviškų detalių, matysis iš nuotraukų, kurias įkelsiu vėliau.

Žodžiu, kelionė buvo nuostabi, patirtis įdomi, ačiū Giedrei už nuostabią draugiją ir kantrybę. Leidyklos, prašom išduoti Vilniaus knygų mugės datas, kad Giedrė turėtų laiko susikaupti ir nusipirkti pigius bilietus į Vilnių. Atsakomajam pasimatymui. Tiesa, aš vakarinių skaitymų ir rytinių voliojimųsi lovoje pažadėti negaliu 🙂

GKM (nuotraukos 1)

 

 

Iš aukštai
Mugės svečias, kurio, deja, neišvydom
Logo

O čia pats pirmas stendas. Raštuotų kojinių ir kitų pažįstamų dalykėlių
Na, su tema man nelabai pasisekė 😦

Visokios rudeniškos grožybės pakeliui
Kol išsimiegojom ir išsikedenom plunksnas susirinko tiek knygų mylėtojų
Sveiki atvykę

Kalėdos (prasideda) rudenį

Mano aa senelis savo vienkiemy ant kalno plačiai mojuodamas rankomis mums vaikams pasakodavo tokią anekdotinę situaciją, nesuprasi – būtą- nebūtą, gal tik anekdotą, apie tai, kaip “rusai ėjo” ir su juo kalbėjo, kokia “velykaja rodina”, o kaimiečiai neva viens kitam galvom lingavo, kad nuo šiol “vėlykos bus rudenį”. Tokie prisiminimai man šiandien sukos galvoje, kai visa iki ausų išsišiepusi ėjau iš Tyto Albos su pilnu glėbiu knygų. Galvojau, kaip čia tą jausmą apibūdinti, tai ir sugalvojau, kad man pačios tikriausios Kalėdos rudenį. Ačiū Tyto Albai už dovanas!

Šviežutėlės

Literatūrinė investicija

Rugsėjo 25 dieną, antradienį, Lietuvos bankas į apyvartą išleis 50 litų sidabrinę kolekcinę (proginę) monetą, skirtą Maironio (Jono Mačiulio) 150-osioms gimimo metinėms. Palyginus su kitom Lietuvos banko proginėm monetom, sakyčiau, labai graži moneta.

The Fall of Giants

‘My aim is for my writing to be like a window. You don’t see the window, you see through it, you see the story.’

Ken Follet tikrai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Perklausiau dar vieną – jau tikriausiai minėjau, kad bent kol kas šio autoriaus knygas yra lengviausia klausyti – ir kalba nėra per daug sudėtinga, ir istorija įtraukianti, tai nenusvajoji kur nors.

Šį kartą – XX a. pradžia, laikotarpis prieš pirmąjį pasaulinį karą, karo metai ir pokaris. Pasaulis ant didelių permainų slenksčio, ypač klasine, socialine tvarka. Knygos pradžioje dar yra didikai ir tarnai – kaip visiškai atskiri pasauliai, o knygos pabaigoje jų socialinis statusas ir teisės jau visai kitokie. Kiek nuobodokas man buvo detalus revolikucijos Rusijoje pavaizdavimas – visokie Lenino revoliucijos planai ir tt., bet šiaip, kaip visada, sužinojau /prisiminiau daug istorinių dalykų, to meto politikos užkulisių ir šiaip visokių įdomių to meto aplinkybių.

Šioje knygoje, kaip ir prieš tai mano klausytose, Ken Follet turi keletą labai stiprių, protingų ir gudrių moterų, man tos moterys šio autoriaus knygose yra vedantieji personažai. Visą laiką klausydama galvojau, koks baisus dalykas yra karas, bet jei ne jis, tikriausiai moterų gyvenimas (lygių teisių prasme) dar ilgai būtų nepasikeitęs. Kol vyrai kariavo, moterys turėjo progą neatpažįstamai pakeisti visuomenę. Valio. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka istorinės knygos. Beje, autorius viename interviu mini, kad faktines klaidas knygoje gaudė  net aštuoni istorikai!

Puikiųjų stirninų mirtis, nors ne, apie žuvis

Švelni knyga. Kai skaičiau, vis galvojau apie savo vaikystės žuvis. Kaip su pusbroliais keliaudavom prie tvenkinio kaime ir žvejodavom karosiukus su meškerėm iš lazdyno šakos. Žuvis parnešdavom senelio katinam. Dar galvojau apie Hemingvėjaus senį ir jūrą, ir kaip šia knyga turėtų mėgautis koks užkietėjęs žvejys, kuris galbūt niekada nemokėjo išsireikšti ir papasakoti, ką jam ta žvejyba reiškia ir kokius jausmus sukelia. Šita knyga – žvejų knyga. Ir dar meilės – tėvams, broliams, gimtai šaliai, jos upėms ir, aišku, žuvims. Lengvai susiskaitė ir paliko tokį švelnumo ir ramybės jausmą, kurį net sunku apsakyti. Jei norit daugiau, pasiskaitykit interviu su rašytoju čia ir recenziją čia.

Mažas būsimasis rašytojas. Tiems kas skaitys knygą, supras, apie ką ši nuotrauka 🙂

“Patys puikiausi žmonės yra patys kukliausi. Tik kvailiams ir dvasios skurdžiams būtina kalbėti apie save, kad patys sau atrodytų didesni”.

Ota Pavel

Persepolis

Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.

Šią knygą palyginčiau su kelione. Būna, keliauji į šalį, kurioje nieko nepažįsti, zulini tradicinius turistinius kelius ir susipažįsti su maždaug paradine šalies puse, o būna, kad keliauji pas draugus ir pažįstamus, su kuriais atsiduri paprastose kasdienybės situacijose, per kurias apie tos šalies gyvenimą sužinai daugiau, giliau, įdomiau.

“Persepolis” yra kelionė pas draugus. Į Iraną. Tai yra savotiškas lindimas po čadromis ir skaromis – ten slepiasi asmenybės, ten verda gyvenimas, linksminamasi, geriama, baliavojama, mylimasi ir rūkoma, daroma viskas, ko nekenčia ir neleidžia oficialioji valdžia, kas oficialiai šalyje nevyksta ir yra neįmanoma. Vyresnei kartai pažįstamas šitas jausmas.

Knyga stebina tuo, kaip tėvai auklėja savo dukrą, kaip gerbia jos asmenybę, kaip skatina būti drąsia, emancipuota ir laisva visomis prasmėmis. To tai tikrai mažiausiai tikiesi iš knygos apie Iraną, ar ne? Rasi ir emigracijos temos, npostalgijos, neprisitaikymo vakaruose.

Neįtikėtina, kaip per juodai baltus paveikslėlius ir keletą žodžių galima tiek daug perteikti. Labai rekomenduoju. Ir labai norėčiau tokios pačios apie Šiaurės Korėją.

 

Pagal knygą yra sukurtas filmukas.

Knygos autorė