Author: kzL

Ingrid, Farc, BBC

~ kzL ~ 2 Comments
Šiuo metu klausau Ingrid Betancourt knygos “Even the Silence Has an End”, o šiandien važiuodama į darbą per BBC išgirdau, kad Kolumbijoje Farc pradėjo derybas su vyriausybe dėl taikos. Derybos vyksta Kuboje ir yra pirmosios “face to face” derybos per 50 metų trunkančius neramumus, kurie jau nusinešė 600,000 gyvybių. Prieš kelias savaites nebūčiau net sureagavusi į tokį pranešimą, o dabar jaučiuosi lyg tai vyktų visai šalia, ir bet koks teigiamas žingsnis yra man asmeniškai svarbus. Nes mano klausomoje knygoje Ingrid vis dar yra nelaisvėje, džiunglėse, siaubingose sąlygose ir vienintelis dalykas, dėl kurio galiu toliau klausyti yra tas, kad žinau, kad viskas baigėsi laimingai. O šiandien štai toks akibrokštas – Farc vis dar gyvuoja ir pagrobti žmonės vis dar yra Kolumbijos kasdienybė ir žaizda. Labai tikiuosi, kad šios derybos bus sėkmingos ir visi pagrobtieji išgyvens tokias akimirkas 
 
Ką tik išvaduota Ingrid sraigtasparnyje
Ingrid su mama, kuri kas rytą kalbedavo dukrai per radiją
Ingrid susitinka su užaugusiais vaikais

Danielius Dalba & kitos istorijos

~ kzL ~ 15 Comments

Perskaičiau. Jau kelios dienos. Ir niekaip negaliu parašyti įspūdžių apie knygą, dieve mano, toks jausmas, kad net jaudinuosi (nes niekada nežinau, kas čia galų gale pasirašys), įsivaizduoju, kaip turėtų jaudintis autorė. Arba nesijaudinti. Dar neparašau, nes nežinau, kaip iš viso minčių kratinio ką nors normalaus ir suprantamo sudėlioti. Gali būti, kad dar kartą parašysim, kai jau G. perskaitys ir mes kokią bloginę simbiozę susuksim. Šį kartą “bullet pointais” sumėtysiu.

  • Ar patiko? Patiko. Jau vien tai, kad lietuvio autoriaus knyga skaitosi su vėjeliu, nestriginėja ir egsitenciškai šlamančiais lapais nekankina, yra labai daug.  Bet jeigu taip rašau, alia teisinuos, tai kažkas ir nepatiko? Gal aš iš esmės nesu apsakymų mėgėja – tik tik įsijauti ir jau viskas, ate. Gal čia mano, kaip skaitytojos pasvajojimai – aš iš tikro norėčiau kokios geros storos knygos “Silva rerum” apimties apie neregėtą Vilnių XX a. pradžioje, iki karo, kaip “Juoduosiuose Franko perluose”. Apsakymas – potenciali knyga, nu, nes tikrai, man per mažai ten to apsakymo, man egoistiškai norisi daugiau ir ilgiau. ir ne tik šio vieno apsakymo.
  • Vienas keistas jausmas skaitant buvo – kad žinau, kaip apsakymas baigsis. Tai įdomu būtų sužinoti kitų patirtis – ar buvo tas jausmas?
  • “Mirtis Vilniuje” – labai patiko. Tokia jauniklio lūpomis ir slengine kalba išsakyta įžvalga apie tai, kas vienąkart garsiai nutiko Vilniuje, nes dažniausiai gi čia viskas vyksta tyliai. Pasaulinės žvaigždės Vilniuje beveik kaip mėnulyje –  “Žmonėms reikia atsipalaiduoti, ypač, jeigu jie jautrūs ir silpnų nervų, o menininkai dažniausiai tokie. Aktoriai – dar ir narcizai. O jeigu jie priklausomi nuo šlovės… Ir atsiduria Vilniuje… Čia su “Oskaru” gali nebent išsivalyt užsikimšusį unitazą, su Venecijos “Liūtu” -paremt duris, o su “Palmės šakele” pasikasyti nugarą. Čia visa tai nieko nereiškia”. Velnias žino, ar ne per durna kalbėtojo galva apsakymo įžvalgoms, bet let it be. Gerulis šitas apsakymas ir iš tikro kitoks. Kitoks, nes jei paimtum šitą tekstą ir nežinodamas skaitytum, greičiausiai nė neįtartum, kad čia Sabaliauskaitė. Šitam apsakyme radau tą iš anksto pažadėtą kitoniškumą.
  • “Žeismastis” – apie tai, kaip būti laimingam. Nesvarbu, kaip gyveni, koks esi – jei jauti pasitenkinimą ir nesilygini su turtingesniais geresniais gražesniais plonesniais gudresniais – gyveni gerai, džiaugiesi savo mažais ar dideliais pasiekimais (vieniem jie gal bus dideli, o kitiems maži, nereikia net pagal svetimą kartelę matuoti) ir mėgaujiesi. Apsakyme, nenoriu išduoti, ir apie tai, kokie iš pažiūros geriečiai ir niekam bloga nelinkintys būna viduje supuvę.
  • Danielius Dalba – Sabaliauskaitė ir kiti lietuvių literatūros pasaulio veikėjai. Tikras smagumėlis. Bet silpnų nervų, įžeidiems, nepakantiems ir bijantiems aštresnio žodžio ir žmogaus kūno dalių neįprastose vietose – nerekomenduoju. Visiems kitiem – malonaus skaitymo.

Kaip apibrėžtumete savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?

Kaip labai netradicinį.

Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate?

Mirusius. Nors  ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis.

Čia ne iš interviu su Sabaliauskaite, čia – Danielius Dalba. Sabaliauskaitė interviu nuo tokių klausimų išsisuka. Kad paveldo saugotojai be reikalo nesinervintų. Dar kartą – smagaus skaitymo.

Crash Boom Bang

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien “Vilniaus dienoje” perskaičiau apie tokį diedą, kuris nori išbangint visų įmanomų Europos šalių ir tautų moteris. Ir parašyti apie savo patirtį (tai daro ir iš to gyvena). Amazonėj galit  nusipirkti knygą Bang Lithuania: How To Sleep With Lithuanian Women In Lithuania. Nesame nei pirmoji, nei, manau, paskutinioji šio autoriaus išbanginta tauta. Tiesiog smalsu, kokius jausremus tau sukelia tokia knyga? Pasipiktinimą, panieką, pasididžiavimą (nes lietuves, pasirodo, autoriui buvo sunkiausia nusitempt į lovą) ar juoką?

Man galima, aš žydas

~ kzL ~ 3 Comments
Kaip nesusigundyti tokiu knygos pavadinimu? Iš karto krito man į akį, o kai įkrito ėmė ir telepatiškai nuskriejo į “Gimtojo žodžio” leidyklą, kuri pasiūlė pasirinkti kokią knygą paskaitymui, tai kaip ir buvo jau aišku, ką rinksiuosi.

Oliver Polack yra vokiečių komikas. Žydas. Vaikas žydo, vienintelio miestelyje grįžusio iš koncentracijos stovyklos. Tuo visas knygos rimtumas ir baigiasi, nes toliau viskas, kas žydiška yra lengvai traukiama per dantį. Rimtai. Knyga susišaukia su Philip Roth Portnoy’s Complaint, nes ten irgi pilna žydiškumo ir bandymo atrasti savo vietą nežydiškam pasaulyje. Tik Polak’o humoras toks lengvas, sakyčiau, palyginus su Roth, na, ir kūriniai, aišku, tokie – vienas lengvas, kitas toks sunkėlesnis. Šiek tiek.

Tai va, jei norit pakikenti ir lengai susipažinti su kalėdine vienatve, žydo ir musulmono draugystę (vis per tą kalėdinę vienatvę), kas nutinka žydų šeimai, išsiaiškinusiai, kad dešimtmetį valgė kiaulienos dešras, apipjaustymo madas ir t.t., tai eikit tiesiai prie šios knygos. Tiesa, kiek gaila, kad vis dėlto gero gabalo bajerių suprasti mums neduota, nes mes savo šalelėj esam gana toli nuo vokiškojo konteksto, kurio pilna knygoje – televizios kanalai, mums negirdėtos žvaigždės ir visokie kitokie mums nežinomi reikalai gerokai pristabdo pagreitį vis pagaunančią knygą. Sakyčiau, kad leidyklai versti tokią knygą apie mums nežinomą vokiečių komiką yra gana rizikinga, na, panašiai, kaip kad vokiečiai išverstų kokią Šapro knygą. Ar labai daug kam ji būtų juokinga? Ir žinoma, yra vienas didelis skirtumas su P.Roth – išliekamoji vertė. Nors, aišku, kas čia per palyginimas dviejų skirtingų žanrų. Gal geriau taip: prieš skaitant P.Roth knygą, apšilimui rekomenduojama perskaityti Oliver Polak. Ir jei šioji pasirodys per stipri, su Pilypu geriau neprasidėti.

Knygos autorius

“Kai buvau trejų metų, likimas nusprendė, kad jau laikas stumtelėti mane dvejonių dėl savo kultūrinių pozicijų link. Lankiau katalikišką darželį Wicherno gatvėje. Įdomi kombinacija: žydų vaikas lanko kalatikišką darželį gatvėje, pavadintoje evangelikų teologo vardu! Jei vis dėlto kas nors kada nors nuspręstų ieškoti biblijinių religijų sąsajų – tai būčiau aš! Jei kada nors būtų nutarta suvienyti Vakarų religijas, aš būčiau puikus kadidatas gauti aukščiausią postą.”

“Žydas esi tuomet, kai tavo motina yra žydė. Mano mama yra žydė. Ir dar kokia! Kaip man paaiškinti, ka reiškia būti motinos žydės sūnumi? Galbūt taip: kažkada esu girdėjęs, kad krikščioniškas Dievas viską žino, viską matyo ir kažkokiu būdu visada yra šalia. Jei tai tiesa, tuomet jis mokėsi iš mano mamos.”

“Krikščionims paprasta, blogiausiu atveju jie surengia kryžiaus žygį ir paskerdžia keletą musulmonų. Tačiau mums, žydams, draudžiama eiti į knyžiau žygius, mums žydmas, apskritai draudžiama dalyvauti ten, kur linksma.”

Iš kur atsiranda vaikai?

~ kzL ~ 3 Comments

Knygutę “Kurmis ir mamytė” nupirkau vaikams užėjus į knygyną Rotušės aikštėj, ten kur miela pardavėja Ramunė mus jau pažįsta. “Eik,” -sakau savo dukrelei,- “išsirink, kokią nori”. Išsirinko. Iš pradžių galvojau, kad man pasivaideno, bet pasirodo – ne, knygoje iš tikro parodo, iš kur atsiranda vaikai. Na gerai, šį kartą kiškio vaikai. Jei jums vis dar neaišku, iš kur jie atsiranda, tai pasakysiu – iš pilvelio. O kaip išlenda? Pro skylutę. Jei vis dar neaišku, visada galima pasižiūrėti paveikslėliuose. Prisipažinsiu, iš pradžių net nežinojau, kaip reaguoti. Bet paskui pagalvojau, gi viskas parodyta teisingai – jokios apgaulės, tai ko čia šokiruotis?

This slideshow requires JavaScript.

 

Mažoji princesė

~ kzL ~ 4 Comments

Atsimenu, kaip prancūzų knygyne radau nuostabią knygutę apie Mažąją princesę. Neišlaikiau nenusipirkus, o grįžus namo, sėdau ieškoti kitų autoriaus knygelių. Labai džiaugiuosi, kad Mažoji princesė, kuri gyvena kiekvienoje mažoje mergaitėje ir kiekviename vaike, prabilo lietuviškai ir tapo visiems pasiekiama. Išverstos ir “manoknygos” išleistos 2 knygelės. Ačiū leidyklai ir vonioje, per kurią knygutės atplaukė į mūsų blogą. Visoms princesėms ir jų broliams labai rekomenduojame, o mažoji princesė Švedijoj gali laukti išankstinio Kalėdų senelio.

The Poisonwood Bible

~ kzL ~ 5 Comments

Be reikalo vengiau ir išsisukinėjau nuo šios knygos. Bus viena geriausių šiais metais. Vis dar apie ją galvoju ir perklausius kol kas nesiėmiau jokios kitos rimtai klausyti.

XX a. šeštas (atrodo) dešimtmetis. Amerikietis pamokslininkas, o gal ir kunigas, sugalvoja važiuoti misionieriauti į Afriką. Kadangi moterų nuomonės nelabai linkęs klausti, su savim išsitempia žmoną ir keturias dukteris – paauglę Rachel, dvynes Leah ir neįgalią Adah bei mažėlę Ruth May. Moteriškoji pusė – daugmaž normalios (kiek normalios gali būti pastoriaus žmonos ir dukterys) amerikietės nė neįsivaizduojančios, ko joms toje Afrikoje, kaime džiunglėse gali prireikti, kas gyvybiškai svarbu ir reikalinga. Tikriausiai, visų pirma – raminančiųjų pirmajam šokui nuraminti. Ir tikrai, su tokiu tėvu, kuriam viskas dievo valioje, tikrai reikia dievo palaimos ir malonės.

Visas pasakojimas vyksta šeimos moterų lūpomis, daugiausia mergaičių. Motina pasakoja apie praeitį, dukros apie dabartį – taip meistriškai sudėliojama įdomus pasakojimas. Tėvas knygoje nekalba. Iš pradžių lyg ir buvo įdomu sužinoti, kaip visas Afrikos reikalas jam atrodo, bet vėliau išryškėja tėvo vienpusiškumas, aklumas, egoistiškumas, supranti, kad nieko jis gero nepapasakos. Daug ką atspindintys jo trumparegiškumo žodžiai:

”Tata Jesus is bangala!” he shouts during his African sermons. It never occurs to him that in Kikongo, a language in which meaning hangs on intonation, bangala may mean ”’precious and dear,” but it also means the poisonwood tree — a virulent local plant — when spoken in the flat accent of an American zealot.

Afrikietiškam gyvenime daug nepriteklių, dar daugiau neteisybės. Ypač iš baltojo pasaulio pusės, kuris veržiasi gelbėti Afrikos, griauti įprastos gyvensenos. Tas išgelbėjimas beveik visada atneša tik dar didesnes nelaimes, pilietinius karus, sugriauna natūralius žmonių ryšius su jų gamta, su jų dievais, su jų aplinka. Kaip amerikietis gali tai suprasti? Tik pats gyvendamas Afrikos kaime be protekcijų ir be dolerių, tokiam pat skurde ir išgyvendamas tuos pačius jausmus. 

Knygoje taip pat daug motinos ir vaikų santykio – kuri dukra mieliausia, kuri mylimiausia, kurią dukterį gelbės motina, kai per kaimą keliauja skruzdėlių žudikių armija, o išsigelbėjimas tik vienas – upė?

Kažkaip nesinori per daug pasakoti apie knygą, kad neatimčiau skaitymo malonumo. Galbūt gali pasirodyti, kad knyga niūri ir tamsi, bet taip nėra, gal dėl to, kad didžioji knygos dalis – vaikų lūpomis ir skaitytojui autorė leidžia pačiam visas emocijas pajausti tarp eilučių.

Bangala Bible. Pasilaikykim ją sau.

 

The Marriage Plot

~ kzL ~ 5 Comments

Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad J.Eugenides parašė naują knygą, ir stebėjausi www.goodreads.com pamačiusi, kad knyga vertinama ganėtinai vidutiniškai (3.42). Galvojau, kad nepasiduosiu šitam vertinimui ir pulsiu skaityti ir mėgti, tačiau, kai maždaug trečiame knygos trečdalyje buvau užklausta, apie ką knyga, kurią dabar klausau, hmm, negalėjau iš karto atsakyti, kaip kad ir dabar negaliu. Nors tai gal ir nėra joks knygos rodiklis, nes, pavyzdžiui, pasakyti, apie ką yra ‘Laiškų knyga” irgi nėra taip paprasta.

Bet, kaip sakau, buvau 3/3 knygos, o vis dar nelabai supratau, kurlink knyga eina ir kas turėtų būti vadinamoji knygos kulminacija (Tikriausiai galvodama apie knygos kulminaciją turėjau galvoti apie tai, už kurio Madeleine ištekės? Hmm), net galvojau, kad šioj knygoj tikriausiai iš viso jos nebus, nereikia nei laukti. Tada pasiėmiau diskų dėžutę ir dar kartą perskaičiau “apie ką knygą”, tikėdamasi rasti kažkokią užuominą, pagal kurią toliau bandyčiau vynioti siūlų kamuolį – gal kažko nepagaunu?

1980-ieji. Amerikos koledžas. Mergina – Madeleine – nei labai graži, nei labai populiari. Pažistamas jausmas, kai susirenka fuksai, uostinėjasi, žiūrinėjasi, pritampa-nepritampa ir t.t. Tai va, ji studijuoja anglų kalbą, kurią US studijuoja tie, kurie realiai nesupranta “kuo nori būti užaugę”.

“Some people majored in English to prepare for law school. Others became journalists. The smartest guy in the honors program, Adam Vogel, a child of academics, was planning on getting a Ph.D. and becoming an academic himself. That left a large contingent of people majoring in English by default. Because they weren’t left-brained enough for science, because history was too dry, philosophy too difficult, geology too petroleum-oriented, and math too mathematical – because they weren’t musical, artistic, financially motivated, or really all that smart, these people were pursuing university degrees doing something no different from what they’d done in first grade: reading stories. English was what people who didn’t know what to major in majored in.”

Tada dar yra Mitchell, kuris myli Madeleine ir yra įsitikinęs, kad šioji turi būti jo žmona, bet trumpai tariant, pats yra toks truputį ‘kaimietis’, kad merginai jis reikalingas tik tada, kai nėr kas veikti arba nėr su kuo pasibučiuoti. Nu, čia taip labai jau tiesmukiškai, aišku. Mitchell knygoje spėja pakeliauti po Europą ir Indiją, ieško religijos, bet kam visa tai aprašinėjama nelabai aišku. Ir dar yra Leonard, prie kurio mergos kaip prie medaus – o jis staiga prie Madeleine. Bet kad nebūtų liūdna, šis gražus populiarus ir labai protingas vaikinas dar serga maniakine depresija ir karts nuo karto papuola į ligoninę, turi nuolatos gerti vaistus ir panašiai. Ta maniakinė depresija gan išsamiai aprašoma ir, aišku, gerokai paįtakoja M ir L gyvenimą.

Visa istorija pasakojama trijų veikėjų ir tie paskojimai taip sakyčiau labai įdomiai sudėlioti: vienas papasakoja iš savo pusės, staiga po gero gabalo klausymo, kitas veikėjas užsimena apie tą patį įvykį iš savo pusės ir taip autorius sudėlioja visą paveikslą. Būtent paveikslas kol kas man atrodo geriausias knygos apibūdinimas. Knyga yra trijų to laikmečio žmonių paveikslas.

Klausyti buvo visai įdomu ir tik vienoj vietoj nuobodoka, bet tuo pačiu galvojau, ar perkaityčiau iki galo, jei skaityčiau popieriuje? Keista knyga. Vietomis tikrai įdomiai nuklystama į visokius knygų/depresijų/genetikos aprašinėjimus, bet klausai ir galvoji, o kam šitas nukrypimas? Parodyti, kokį tyrimą padarei rašydamas knygą? Middlebook.

Pati pabaiga man patiko. Nors realiai knygoje yra dvi pabaigos. Gal pirmosios būtų užtekę? Taip įdomiai, po 12 diskų jau galvojau, kad tikrai pabaiga, nes kaip tik baigėsi diskas. Tik nustebau, kas kaip paprastai niekas nesako: “this was the end of the book, for other books please refer to bla bla”, tada nusprendžiau pasitikrinti ir radau dar vieną CD, kur jau buvo tikroji pabaiga. Kurioziška, ar ne?

Tikrai sutikčiau su šituo vienos goodreaderės įvertinimu:

The Marriage Plot is pretentious. And also pompous, elitist, privileged and self-important.

Eilė

~ kzL ~ Leave a comment

Tai gerulė knygutė – vienas ilgas dialogas. Skaičiau ilgoj kelionėj traukiniu. Dabar galvoju, išversta į anglų kalbą, bet ne sovietams tikriausiai nesuprast iki galo šitos knygos. Nes didžioji dalis, dabartine galva galvojant, tiesiog nesuvokiama. Tikrai. Atrodo neįtikėtinas toks gyvenimas, vos ne science fiction, panašiai kaip koks Hitchhiker. Nes kaipgi galima kitaip pavadinti stovėjimą eilėj prie nežinia ko kokias dvi tris paras? Na, kaip belaukiant Godo, ar kokio kito ne ką daugiau apibrėžto “tovariščiaus” ar “graždanino”. Iki absurdo neįmanomas patikėti reikalas, nors ir žinai, kad visa tai tiesa, visa tai nepajudinamas sovietinis palikimas, kurį kaip kokią nors nematerialinę “vertybę” išsaugo Sorokinas. Kaip baigiamajame žodyje sako autorius, eilės dingimas buvo didelis šokas sovietiniam žmogui, nes dingo dalis to meto kultūros, bendravimo galimybės ir vos ne mentalitetui nebeliko kur pasireikšti.

Kūrinys neįtikėtinai meistriškai perduoda įvairiausias nuotaikas, žmonių masės eilėje bangavimą, grūstis, nuotaikų kaitimą vos ne iki muštynių ir paskui vėl… ramų atoslūgį.  Iš pradžių galvojau, kad apsisuks galva nuo tokio tempo ir puslapių vertimo, nuo netiesioginės kalbos nebuvim0, bet viskas taip neįtikėtinai meistriškai parašyta, kad net nepajunti, kai pagaliau Godo ateina. Tikrai! Importinės prekės ar moters pavidalu. Čia jau kaip kam.

G. apie knygą rašė čia.

Sala po vandenynu

~ kzL ~ Leave a comment

Gal jau persiskaičiau Allendes? Gi gali taip atsitikti, ane? Ir dabar, atsisukus į savo knygų šimtuką, aš joje vis dėlto palikčiau tik “Dvasių namus”. Taip ir padarysiu.

“Sala po vandenynu” įtraukia ir susikaito greitai, o gal tas greitis atsiranda todėl, kad biblioteka jau skalambija visais varpais ir kviečia ją grąžinti? Jau neberandu joje nieko naujo kažkaip. Viskas taip pažįstama, matyta ir girdėta, skaitai ir tiek. Norisi kažko daugiau. Puiki knyga atsipalaidavimui ir atostogoms, dar tinka visiems, kurie Allendės knygų nėra skaitę – šioji bus prie geresniųjų ir viršelis gražus. O man noris į kokias labiau nepažįstamas salas.