Perskaičiau. Jau kelios dienos. Ir niekaip negaliu parašyti įspūdžių apie knygą, dieve mano, toks jausmas, kad net jaudinuosi (nes niekada nežinau, kas čia galų gale pasirašys), įsivaizduoju, kaip turėtų jaudintis autorė. Arba nesijaudinti. Dar neparašau, nes nežinau, kaip iš viso minčių kratinio ką nors normalaus ir suprantamo sudėlioti. Gali būti, kad dar kartą parašysim, kai jau G. perskaitys ir mes kokią bloginę simbiozę susuksim. Šį kartą “bullet pointais” sumėtysiu.

• Ar patiko? Patiko. Jau vien tai, kad lietuvio autoriaus knyga skaitosi su vėjeliu, nestriginėja ir egsitenciškai šlamančiais lapais nekankina, yra labai daug.  Bet jeigu taip rašau, alia teisinuos, tai kažkas ir nepatiko? Gal aš iš esmės nesu apsakymų mėgėja – tik tik įsijauti ir jau viskas, ate. Gal čia mano, kaip skaitytojos pasvajojimai – aš iš tikro norėčiau kokios geros storos knygos “Silva rerum” apimties apie neregėtą Vilnių XX a. pradžioje, iki karo, kaip “Juoduosiuose Franko perluose”. Apsakymas – potenciali knyga, nu, nes tikrai, man per mažai ten to apsakymo, man egoistiškai norisi daugiau ir ilgiau. ir ne tik šio vieno apsakymo.
• Vienas keistas jausmas skaitant buvo – kad žinau, kaip apsakymas baigsis. Tai įdomu būtų sužinoti kitų patirtis – ar buvo tas jausmas?
• “Mirtis Vilniuje” – labai patiko. Tokia jauniklio lūpomis ir slengine kalba išsakyta įžvalga apie tai, kas vienąkart garsiai nutiko Vilniuje, nes dažniausiai gi čia viskas vyksta tyliai. Pasaulinės žvaigždės Vilniuje beveik kaip mėnulyje –  “Žmonėms reikia atsipalaiduoti, ypač, jeigu jie jautrūs ir silpnų nervų, o menininkai dažniausiai tokie. Aktoriai – dar ir narcizai. O jeigu jie priklausomi nuo šlovės… Ir atsiduria Vilniuje… Čia su “Oskaru” gali nebent išsivalyt užsikimšusį unitazą, su Venecijos “Liūtu” -paremt duris, o su “Palmės šakele” pasikasyti nugarą. Čia visa tai nieko nereiškia”. Velnias žino, ar ne per durna kalbėtojo galva apsakymo įžvalgoms, bet let it be. Gerulis šitas apsakymas ir iš tikro kitoks. Kitoks, nes jei paimtum šitą tekstą ir nežinodamas skaitytum, greičiausiai nė neįtartum, kad čia Sabaliauskaitė. Šitam apsakyme radau tą iš anksto pažadėtą kitoniškumą.
• “Žeismastis” – apie tai, kaip būti laimingam. Nesvarbu, kaip gyveni, koks esi – jei jauti pasitenkinimą ir nesilygini su turtingesniais geresniais gražesniais plonesniais gudresniais – gyveni gerai, džiaugiesi savo mažais ar dideliais pasiekimais (vieniem jie gal bus dideli, o kitiems maži, nereikia net pagal svetimą kartelę matuoti) ir mėgaujiesi. Apsakyme, nenoriu išduoti, ir apie tai, kokie iš pažiūros geriečiai ir niekam bloga nelinkintys būna viduje supuvę.
• Danielius Dalba – Sabaliauskaitė ir kiti lietuvių literatūros pasaulio veikėjai. Tikras smagumėlis. Bet silpnų nervų, įžeidiems, nepakantiems ir bijantiems aštresnio žodžio ir žmogaus kūno dalių neįprastose vietose – nerekomenduoju. Visiems kitiem – malonaus skaitymo.

Kaip apibrėžtumete savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?

Kaip labai netradicinį.

Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate?

Mirusius. Nors  ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis.

Čia ne iš interviu su Sabaliauskaite, čia – Danielius Dalba. Sabaliauskaitė interviu nuo tokių klausimų išsisuka. Kad paveldo saugotojai be reikalo nesinervintų. Dar kartą – smagaus skaitymo.