Author: kzL

Mergaitė su degtukais

~ kzL ~ Leave a comment

fireMergaitė su degtukais jau pažaidė. Antroji knyga perklausyta, ir, kaip minėjo komentatoriai, tračiąją reikia klausyti iš karto, taip ir darau. Dabar jau visos trys susiliejo į vieną, reikia gerai pagalvoti, kuri kur prasidėjo ir kur baigėsi. Šiaip knygos ritmas lėtėja man po truputį, dabar kur klausau, iš viso SAPO diedai susėdę diskutuoja ir kartoja, ką mes visi jau seniai žinom, ir darosi po truputį nuobodoka. Blogai. Man norisi daugiau įtampos, o įtampa yra ten, kur Salander ir dar kur Blomkvist. Aišku, klausau kiekvieną galimą minutę ir suklausysiu iki galo, tikiuosi, kad nesugadins pirmosios knygos įspūdžio.

O dabar truputį apie pavadinimus. Įsivaizduoju, kaip autoriams sunku sugalvoti knygos pavadinimą. Juk būna dažnai “darbinis” pavadinimas, o tik paskui tikrasis, gal iš viso pasiūlytas kokio agento ar redaktoriaus, pirmųjų knygos eskizų skaitytojų? Įdomu, gal kas nors net kokią knygų pavadinimų istoriją-teoriją yra parašęs?

Mane visada žavi geras knygos pavadinimas, toks, kai tikrai vainikuoja knygą, kai skaitai ir jauti, kaip pavadinimas išsiskleidžia ir atsiskleidžia su visa savo reikšme, kad net suvirpa viduj. Na, pavyzdžiui, S.Maugham “Mėnulis ir skatikas” arba A.Baricco “Jūra vandenynas”, arba G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, arba M.Miller “The Song of Achilles”, arba J.Eugenides “Middlesex”. Ir dar traukiu į sąrašą Millenium trilogijos pavadinimus, geruliai tokie. Kaip į akį.

fire2

******

P.S. Ieškau, dabar kokį “tagą” priskirti postui ir galvoju, koks arčiausias lietuviškas žodis būtų angliškam “Fiction”, na, nes naudoti “grožinė literatūra” nekyla rankos ir nesitarškina klavišai, anoks čia grožis tas Millenium pasaulis.

Mergina su drakono tatuiruote

~ kzL ~ 9 Comments

the girlŠtai kodėl neverta prasidėti su serialais. Ir knyginiais, ir neknyginiais. Jei yra dar viena ir dar viena serija, tai dzin  nemiegotos naktys ir sunkūs rytai. Taip ir aš preitą savaitę baigusi klausyti Drakono tatuiruotę, šiandien jau esu persiritusi į trečią antrosios knygos trečdalį, o vakar, kadangi gavau $10 dovaną iš Audible, nusipirkau ir paskutinę – koks skirtumas viena diena ankščiau, ar vėliau tai padarysiu. Tik žinau, kad dabar su kokiais vampyrais ar 50 (įtariu, tiek knygų reikia laukti) Grey pop pornų (beveik popkornų) tikrai neturiu jokio noro prasidėti.

Iš tiesų man net sunku apie tokias triletrines knygas rašyti, nes man atrodo, trileriai būna arba geri arba jų iš viso nebūna, kaip norit, taip supraskit. Na, tiesiog manau, kad jei tileris migdo ir leidžia kažkur nusvajoti, tai jis apskritai ne trileris. Nes trilerio gyvenimo tikslas yra suvalgyti visą tavo laiką ir dėmes,į ir dar kokią nemažą paranoją sukelti, pavyzdžiui, man dabar pastoviai vaidenasi, kad kažkas hackina mano kompą.

Mergina su drakono tatuiruote yra puikus trileris. Ir man dar labai patinka, kad jis yra europietiškas trileris, mane tiesiog veža keistoji Salander, ponas žurnalistas Mikael Blomkvist ir Berger, kuri turi crazy vyrą, toleruojantį jos meilužį. Esu visa tokia įsijautusi, kad klausinėju Giedrės, ar Švedijoj tikrai buvo koks nors panašus didelės kompanijos skandalas (gal dar bus su kokia Ikea 🙂 ). Žodiu, knyga trilerių mėgėjams, o aš jau galiu sau leisti pažiūrėti pirmąją dalį ekranizacijos. Iš tikro, tai ir noriu ir bijau.

Even Silence Has an End

~ kzL ~ 3 Comments

silenceKlausant šitą knygą tikrų tikriausiai kilo milijonas su puse minčių. Klausymo trukmė – 21 h – sakyčiau ganėtinai ilga/stora knyga (beveik 550 psl.). Kai pamačiau klausymo trukmę, pagalvojau, ką ten galima tiek pasakoti apie gyvenimą džiunglėse, kur tikriausiai diena iš dienos turėjo būti viskas labai vienodai, tačiau, galiu pasakyti, kad klausyti tikrai nebuvo nuobodu, kaip tikriausiai nebūna nuobodu niekam, kas gyvena šalia tokio žmogaus kaip Ingrid Betancourt.

Su šia autore žiurkės “susipažino” Gioteburgo knygų mugėje šį rudenį. Aišku, nereali, užburianti asmenybė, nerealiai charizmatiška, ne veltui pretendavusi į Kolumbijos prezidento postą ir į Nobelio Taikos premiją. Po tokio susitikimo yra neįmanoma neskaityti jos knygos.

Ingrid Betancourt turi tokį nerealų laisvės jausmą. Visa knyga pilna to jausmo. Ir drąsos neišmatuojamos. Nežinau, ar ryžčiausi pabėgimui iš kalėjimo į džiungles, kur praeiti įmanoma tik turint mečetę ir tiesiogine prasme prasikertant ja kelią. Kai ant kiekvienos šakos ir lapelio tupi norintis tau įkąsti ar tave suvalgyti gyvis, kur upėse tyko jei ne koks kaimanas, tai anakonda. Ir ką, Ingrid vis tiek bėgo. Keturis kartus. Vieną kartą beveik sėkmingai. Bėgo į niekur, nes niekada nežinojo, kur tiksliai yra (gerilos pastoviai kraustosi iš vienos stovyklos į kitą). Paskutinį kartą bėgo upe, iš plasmasinių buteliukų pasidarius ‘gelbėjimosi’ liemenę. Kiekvieną kartą, kai ją vėl ir vėl pagaudavo, FARC gerilos elgdavosi nelabai draugiškai, neskaičiavau, kiek laiko ji pragyveno už kaklo pririšta grandine prie medžio, kiek laiko jai buvo draudžiama kalbėti su tokio pat likimo kaliniais ir net pačiais kovotojais. Ingrid daug pasakoja, kokie buvo kiti kaliniai, kaip jie elgėsi ir kaip jų tarpe buvo kurstoma įtampa ir konkurencija dėl geresnių sąlygų ir geresnio kąsnio. Nesmerkiu jų, nes kaip dažnai savo interviu sako Rūta Šepetys, nežinau, kaip elgčiausi tokiomis sąlygomis, kai išlikti žmogumi yra pats sunkiausias darbas.

Buvo labai įdomu sužinoti ir apie Kolumbijos gerilas, jų valdymo struktūrą, verbavimą, fanatizmą, apie moterų gerilų padėtį (labiau kaip darbo jėgos ir daikto nei žmogaus). Ir sužinoti apie nerealiąsias radijo programas, kuriose kalbėdavo pagorbtųjų artimieji, pasakodavo jiems apie savo gyvenimus, net nežinodami, ar tiems, kuriems pasakoja, dar yra gyvi. Arba nepasakoja, o klausantieji iš to nusprendžia, kas atsitiko, kas nebelaukia…

Ir kitos mintys skaitant – kam autorei reikėjo važiuoti be karinės apsaugos per FARC (Revolutionary Armed Forces of Colombia) valdomas teritorijas? Po išvadavimo, kuris iš tikro buvo nerealus ir neįtikėtinas, Ingrid Betancourt padavė Kolumbijos vyriausybę į teismą ir reikalavo 6 milijonų dolerių už tai, kad ji neturėjo pagal konstituciją privalomos apsaugos ir buvo pagrobta. Ieškinys Kolumbijoje sukėlė didžiulį žmonių nepasitenkinimą, vėliau Ingrid Betancourt jį atsiėmė. Žodžiu, yra apie ką pagalvoti, aišku, būtų įdomu daugiau pabrauzinti šia tema (jei tik būtų laiko). Kiek knygoje šališkumo (iš kitos pusės, kiek nešališkumo būtų galima tikėtis?)? Iš tikro būtų įdomu paskaityti ir kitų pagrobtųjų atsiminimus.

Po tokios knygos nebegali abejingai laukti pokyčių Kolumbijoje.

columbia

Jei po mano minčių kratinėlio vis dar įdom, knygos ištrauką gali paskaityti čia.

PS Kažkaip šiemet daug knygų džiunglių tema: ir The State of Wonder, The Poinsonwood Bible ir ši.

Debesų žemėlapis

~ kzL ~ 9 Comments

Pažiūrėjau filmą. Nes nemanau, kad sugebėsiu įskaityti knygą originalo kalba. Ėjau be jokių lūkesčių, kiek išigandau trukmės (2h 45 min), bet išsėdėjau ir likau visai patenkinta trijų režisierių (vienas jų – Matrix’os). Tiesa, paskutinės pabaigos scenos galėjo ir nebūti, labai jau ten standartiškai užsaldinta ir nupaprastinta, bet šiaip buvo visai gerai. Iš viso sunku net įsivaizduoti, kaip sudėlioti tiek siužeto linijų nepadarant visiškai nesuprantamo jovalo.

Man labiausiai patikusios siužeto linijos veikėjai šitoje nuotraukoje:

Ingrid, Farc, BBC

~ kzL ~ 2 Comments
Šiuo metu klausau Ingrid Betancourt knygos “Even the Silence Has an End”, o šiandien važiuodama į darbą per BBC išgirdau, kad Kolumbijoje Farc pradėjo derybas su vyriausybe dėl taikos. Derybos vyksta Kuboje ir yra pirmosios “face to face” derybos per 50 metų trunkančius neramumus, kurie jau nusinešė 600,000 gyvybių. Prieš kelias savaites nebūčiau net sureagavusi į tokį pranešimą, o dabar jaučiuosi lyg tai vyktų visai šalia, ir bet koks teigiamas žingsnis yra man asmeniškai svarbus. Nes mano klausomoje knygoje Ingrid vis dar yra nelaisvėje, džiunglėse, siaubingose sąlygose ir vienintelis dalykas, dėl kurio galiu toliau klausyti yra tas, kad žinau, kad viskas baigėsi laimingai. O šiandien štai toks akibrokštas – Farc vis dar gyvuoja ir pagrobti žmonės vis dar yra Kolumbijos kasdienybė ir žaizda. Labai tikiuosi, kad šios derybos bus sėkmingos ir visi pagrobtieji išgyvens tokias akimirkas 
 
Ką tik išvaduota Ingrid sraigtasparnyje
Ingrid su mama, kuri kas rytą kalbedavo dukrai per radiją
Ingrid susitinka su užaugusiais vaikais

Danielius Dalba & kitos istorijos

~ kzL ~ 15 Comments

Perskaičiau. Jau kelios dienos. Ir niekaip negaliu parašyti įspūdžių apie knygą, dieve mano, toks jausmas, kad net jaudinuosi (nes niekada nežinau, kas čia galų gale pasirašys), įsivaizduoju, kaip turėtų jaudintis autorė. Arba nesijaudinti. Dar neparašau, nes nežinau, kaip iš viso minčių kratinio ką nors normalaus ir suprantamo sudėlioti. Gali būti, kad dar kartą parašysim, kai jau G. perskaitys ir mes kokią bloginę simbiozę susuksim. Šį kartą “bullet pointais” sumėtysiu.

  • Ar patiko? Patiko. Jau vien tai, kad lietuvio autoriaus knyga skaitosi su vėjeliu, nestriginėja ir egsitenciškai šlamančiais lapais nekankina, yra labai daug.  Bet jeigu taip rašau, alia teisinuos, tai kažkas ir nepatiko? Gal aš iš esmės nesu apsakymų mėgėja – tik tik įsijauti ir jau viskas, ate. Gal čia mano, kaip skaitytojos pasvajojimai – aš iš tikro norėčiau kokios geros storos knygos “Silva rerum” apimties apie neregėtą Vilnių XX a. pradžioje, iki karo, kaip “Juoduosiuose Franko perluose”. Apsakymas – potenciali knyga, nu, nes tikrai, man per mažai ten to apsakymo, man egoistiškai norisi daugiau ir ilgiau. ir ne tik šio vieno apsakymo.
  • Vienas keistas jausmas skaitant buvo – kad žinau, kaip apsakymas baigsis. Tai įdomu būtų sužinoti kitų patirtis – ar buvo tas jausmas?
  • “Mirtis Vilniuje” – labai patiko. Tokia jauniklio lūpomis ir slengine kalba išsakyta įžvalga apie tai, kas vienąkart garsiai nutiko Vilniuje, nes dažniausiai gi čia viskas vyksta tyliai. Pasaulinės žvaigždės Vilniuje beveik kaip mėnulyje –  “Žmonėms reikia atsipalaiduoti, ypač, jeigu jie jautrūs ir silpnų nervų, o menininkai dažniausiai tokie. Aktoriai – dar ir narcizai. O jeigu jie priklausomi nuo šlovės… Ir atsiduria Vilniuje… Čia su “Oskaru” gali nebent išsivalyt užsikimšusį unitazą, su Venecijos “Liūtu” -paremt duris, o su “Palmės šakele” pasikasyti nugarą. Čia visa tai nieko nereiškia”. Velnias žino, ar ne per durna kalbėtojo galva apsakymo įžvalgoms, bet let it be. Gerulis šitas apsakymas ir iš tikro kitoks. Kitoks, nes jei paimtum šitą tekstą ir nežinodamas skaitytum, greičiausiai nė neįtartum, kad čia Sabaliauskaitė. Šitam apsakyme radau tą iš anksto pažadėtą kitoniškumą.
  • “Žeismastis” – apie tai, kaip būti laimingam. Nesvarbu, kaip gyveni, koks esi – jei jauti pasitenkinimą ir nesilygini su turtingesniais geresniais gražesniais plonesniais gudresniais – gyveni gerai, džiaugiesi savo mažais ar dideliais pasiekimais (vieniem jie gal bus dideli, o kitiems maži, nereikia net pagal svetimą kartelę matuoti) ir mėgaujiesi. Apsakyme, nenoriu išduoti, ir apie tai, kokie iš pažiūros geriečiai ir niekam bloga nelinkintys būna viduje supuvę.
  • Danielius Dalba – Sabaliauskaitė ir kiti lietuvių literatūros pasaulio veikėjai. Tikras smagumėlis. Bet silpnų nervų, įžeidiems, nepakantiems ir bijantiems aštresnio žodžio ir žmogaus kūno dalių neįprastose vietose – nerekomenduoju. Visiems kitiem – malonaus skaitymo.

Kaip apibrėžtumete savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?

Kaip labai netradicinį.

Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate?

Mirusius. Nors  ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis.

Čia ne iš interviu su Sabaliauskaite, čia – Danielius Dalba. Sabaliauskaitė interviu nuo tokių klausimų išsisuka. Kad paveldo saugotojai be reikalo nesinervintų. Dar kartą – smagaus skaitymo.

Crash Boom Bang

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien “Vilniaus dienoje” perskaičiau apie tokį diedą, kuris nori išbangint visų įmanomų Europos šalių ir tautų moteris. Ir parašyti apie savo patirtį (tai daro ir iš to gyvena). Amazonėj galit  nusipirkti knygą Bang Lithuania: How To Sleep With Lithuanian Women In Lithuania. Nesame nei pirmoji, nei, manau, paskutinioji šio autoriaus išbanginta tauta. Tiesiog smalsu, kokius jausremus tau sukelia tokia knyga? Pasipiktinimą, panieką, pasididžiavimą (nes lietuves, pasirodo, autoriui buvo sunkiausia nusitempt į lovą) ar juoką?

Man galima, aš žydas

~ kzL ~ 3 Comments
Kaip nesusigundyti tokiu knygos pavadinimu? Iš karto krito man į akį, o kai įkrito ėmė ir telepatiškai nuskriejo į “Gimtojo žodžio” leidyklą, kuri pasiūlė pasirinkti kokią knygą paskaitymui, tai kaip ir buvo jau aišku, ką rinksiuosi.

Oliver Polack yra vokiečių komikas. Žydas. Vaikas žydo, vienintelio miestelyje grįžusio iš koncentracijos stovyklos. Tuo visas knygos rimtumas ir baigiasi, nes toliau viskas, kas žydiška yra lengvai traukiama per dantį. Rimtai. Knyga susišaukia su Philip Roth Portnoy’s Complaint, nes ten irgi pilna žydiškumo ir bandymo atrasti savo vietą nežydiškam pasaulyje. Tik Polak’o humoras toks lengvas, sakyčiau, palyginus su Roth, na, ir kūriniai, aišku, tokie – vienas lengvas, kitas toks sunkėlesnis. Šiek tiek.

Tai va, jei norit pakikenti ir lengai susipažinti su kalėdine vienatve, žydo ir musulmono draugystę (vis per tą kalėdinę vienatvę), kas nutinka žydų šeimai, išsiaiškinusiai, kad dešimtmetį valgė kiaulienos dešras, apipjaustymo madas ir t.t., tai eikit tiesiai prie šios knygos. Tiesa, kiek gaila, kad vis dėlto gero gabalo bajerių suprasti mums neduota, nes mes savo šalelėj esam gana toli nuo vokiškojo konteksto, kurio pilna knygoje – televizios kanalai, mums negirdėtos žvaigždės ir visokie kitokie mums nežinomi reikalai gerokai pristabdo pagreitį vis pagaunančią knygą. Sakyčiau, kad leidyklai versti tokią knygą apie mums nežinomą vokiečių komiką yra gana rizikinga, na, panašiai, kaip kad vokiečiai išverstų kokią Šapro knygą. Ar labai daug kam ji būtų juokinga? Ir žinoma, yra vienas didelis skirtumas su P.Roth – išliekamoji vertė. Nors, aišku, kas čia per palyginimas dviejų skirtingų žanrų. Gal geriau taip: prieš skaitant P.Roth knygą, apšilimui rekomenduojama perskaityti Oliver Polak. Ir jei šioji pasirodys per stipri, su Pilypu geriau neprasidėti.

Knygos autorius

“Kai buvau trejų metų, likimas nusprendė, kad jau laikas stumtelėti mane dvejonių dėl savo kultūrinių pozicijų link. Lankiau katalikišką darželį Wicherno gatvėje. Įdomi kombinacija: žydų vaikas lanko kalatikišką darželį gatvėje, pavadintoje evangelikų teologo vardu! Jei vis dėlto kas nors kada nors nuspręstų ieškoti biblijinių religijų sąsajų – tai būčiau aš! Jei kada nors būtų nutarta suvienyti Vakarų religijas, aš būčiau puikus kadidatas gauti aukščiausią postą.”

“Žydas esi tuomet, kai tavo motina yra žydė. Mano mama yra žydė. Ir dar kokia! Kaip man paaiškinti, ka reiškia būti motinos žydės sūnumi? Galbūt taip: kažkada esu girdėjęs, kad krikščioniškas Dievas viską žino, viską matyo ir kažkokiu būdu visada yra šalia. Jei tai tiesa, tuomet jis mokėsi iš mano mamos.”

“Krikščionims paprasta, blogiausiu atveju jie surengia kryžiaus žygį ir paskerdžia keletą musulmonų. Tačiau mums, žydams, draudžiama eiti į knyžiau žygius, mums žydmas, apskritai draudžiama dalyvauti ten, kur linksma.”