Kartais mane apima visiškas išprotėjimas dėl knygų. Kaip kitaip pavadinti tai, kad Hilary Mantel knygos “Wolf Hall” aš turiu popierini variantą, tada turiu elektroninį audio variantą ir dar netyčia nusipirktą abridged CD variantą. O smagiausia, kad ta knyga man visai net nepatinka, aš jos kol kas nebaigiau skaityti ir artimiausiu metu neplanuoju baigti. Todėl galvoju, gal būtų norinčių gauti dovanų tą CD variantą, kad jis man namuose nebadytų akių ir neprimintų apie crazy išlaidavimą. Norintieji prašom apsireikšti komentaruose.
Author: kzL
Gudrioji nuodų virėja
Jei nebūčiau žinojus autoriaus, tai niekada knygos tokiu viršeliu nebūčiau paėmus į rankas. Nu, kas per viršelis – katastrofa kažkokia. Tingiu ieškoti, bet įtariu, kad leidyklos “Pasviręs pasaulis” tikriausiai seniai nebėr ant šios žemės…
Taigi, po Tess Gerritsen baisybių norėjau kažko lengvo. Nerealiai pasirinkau. Vėl žmogužudystes! Tiesa, šį kartą vykdomas lengvai ir šmaikščiai, net pelnytai už “geros” suomių bobutės kankinimus. O veiksmas visas dėstomas tokiu stilium, labai panašiai kaip Jonas Jonassen “Šimtametyje” – na, nutinka viskas kažkaip netikėtai ir lengvai, ir vėl sukasi pasaulis.
Pagal aprašymą ant knygos viršelio tikėjausi, kad visos žmogžudystės įvyks greitai, nes paprastai ant viršelio aprašoma knygos pradžios intriga, tai laukiau vis laukiau, kada pagaliau čia visi numirs. Pasirodo, kad ant viršelio žodis žodin perrašyta knygos pabaiga. Totaliai nesąmonė, todėl siūlyčiau planuojantiems knygą skaityti, jokiais būdais neskaityti jokių užrašų ant viršelio, išskyrus pavadinimą.
(Ačiū Novum už nuorodą į suomišką viršelį).
Body Double arba Dvynės
Truputį pasiruošiu knygų mugės svečiam, kad nebūčiau visai iš medžio iškritusi. Kadangi nelabai turiu noro tokias knygas pirkti, sėkmingai pasiskolinau. Ir suskaičiau per savaitgalį. Taip jau būna su tokiom knygom, galima ir naktį nepamiegoti, juk svargiausia sužinoti, kas toliau, kas toliau, ilgi pameditavimai (kol pamiršti, apie ką knyga) čia netinka.
Šis detektyvas man patiko. Gerai, kad skaičiau originalo kalba ir koks blogas vertimas manęs neerazino ir neatitraukinėjo nuo veiksmo. Bet, o dieve, kaip aš pavargau nuo visų tų baisumų, kaulų ir lavonų. Vien nuo prologo silpna darosi, o kuo toliau tuo geriau – dvi dienos su skerdžiamom nėščiosiom man yra daugiau nei reikia. Juk sakiau, kad aš baisiausiai į viską įsijaučiu ir galvoju, o jei čia būtų mano draugė, vaikas ir panašiai. Siaubas. Man smegenys neišneša, kaip Tess Gerritsen ištisai gyvena su savo veikėjais, varto juos iš visų pusių ir eina su jais miegoti (galvoje, aišku).
Knygoje buvo kelios silpnesnės vietos, man nelabai patiko kiek užtempta pabaiga, jau kai baigės, tai norėjos, kad baigtųs, na, bet autorei nesinorėjo, tai perskaičiau dar ten tuos dešimt puslapių. Ir tikrai žinau, kad artimiausiu metu tikrai nenorėsiu su autore turėti nieko bendro. Nes ir taip užtektinai baisu!
Nerealiai realūs pašto ženklai
Noriu namo (ne nAmo, o namO)
Pagal knygos autoriaus aprašymą (rašytojas, dramaturgas, garsus komikas, satyros meistras), tikėjaus, kad čia bus tokia lengva knygelė alia “Man galima, aš žydas”, keliems vakaro pusvalandžiams pasėdėti ar pakikenti – kažkaip šio autoriaus nesuvedžiau su vienu Giedrės jau minėtu Jonas Gardell kūriniu “Niekada be pirštinių nešluostyk ašarų“. (Beje, knyga yra Giedrės dovana, ačiū dar kartą).
Man galvoj vis sukas trys knygos veikėjai. Vienas iš jų – Ruta. Norinti gražios ir tvarkingos šeimos. Tik ta tvarka ir grožis turi atitikti jos sugalvotą modelį, gražų standartą – geris ir paklusnūs vaikai, geras ir rūpestingas vyras. Tas Rutos noras toks labai svanaudiškas, it tų “aš čia stengiuosi, bandau ir draskausi, jūs visi turite man būti dėkingi”. Šventoji diktatoriaus ir aukos veidu.
Rakelė, Rutos sesuo, nesama meile save apgaudinėjanti, pati save užbūrusi ir pasmerkusi padėties be išeities ratui. Su niekuo nekalbantis švelnusis Danielis, kuriam taip noris paglostyti galvą.
Ši knyga – tai trumputis šeimos pavaikslas. Šeimos, kurioje tikriausiai daugelis iš mūsų gyvenam. Kur daug nepasakytų žodžių ir neparodytų jausmų. Kur lengviau patylėti ir nueiti, nei apkabinti ir paklausti.
Booker International
Philip Roth
“That’s what you’re looking for as a writer when you’re working. You’re looking for your own freedom. To lose your inhibition to delve deep into your memory and experiences and life and then to find the prose that will persuade the reader.”
Philip Roth apie geriausias savo knygas čia.
Ką sudraskys vilkai?
O aš, žinai, dabar jaučiuosi kaip kompiuteriniame žaidime Raudonkepuraitė, kuri eina mišku ir mato, kad štai ant takelio stovi vilkas ir šiepia dantis, ir galvoju, ką man čia su tuo vilku daryti, spausti “escape” ir dingti iš šito žaidimo, pasirinkti kokį kitą takelį, bėgti, o gal prisiminti pažadą sau, kad turiu išmokti mesti nekabinačias knygas?
Iš tikro tai stoviu “Vilkų menėj” (Wolf Hall, jei ką) ir bandau suprasti žaidimo taisykles, jau 6 valandos klausymo, o taisyklių vis dar nelabai suprantu. Tada pagalvoju, kad gal nelabai suprantu anglų kalbos, na, yra tokių nepaklausomų knygų, gal įskaitytojas nemoka skaityti? Pasiimu popierinę knygos versiją ir matau, kad skaityti iš viso nepaskaityčiau, tad klausausi toliau. Sunkiai. Dažnai būna, kad nesuprantu, kas knygoje kalba, nes autorė ištisai naudoja “jis”, o kas “jis” toks neina iš nieko suprasti. Žodžiu, su klausymu labai paprastai – tiesiog atsijungi – klausai, ale nieko negirdi. Ir tema, galvojau, siaubas, gal man visai neaktuali, todėl taip neįdomu, bet gi Ken Follet tai apžavėjo, o jo knygos gi visiška fiction.
Mane vilkai tikriausiai sudraskys. Ar yra juos įveikusių?
Antras Bookeris ir antra mano nesėkmė (vis dar nepasidaviau, bet tikrai nežinau, kaip bus)?
Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo
Pavyzdys pavadinimo, pro kurį praktiškai neįmanoma praeiti. O dar viršelis! Gerai, bandom labai trumpai:
Knyga skirta:
– visiems norintiems skaniai pažvengti (net ir tiems, kurie žiūrėdami filmus, ar skaitydami knygas garsiai to nedaro)
– nesuprantantiems, kaip idiotai atsiduria politikoje, ir kodėl Birutė Vėsaitė vis dar yra nusišnekėjusi Ūkio (o gal Energetikos?) ministrė
– nori prisiminti XX a. istoriją ir svarbiausius įvykius
– per rimtai žiūri į gyvenimą
– per rimtai žiūri į save
– yra per daug blaivininkai
– galvoja, kad yra padėčių be išeičių
– netiki asmeninių pažinčių galia ir kutūriniais skirtumais
– galvoja, kad gyvenimas baigiasi sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau
– ir t.t. ir panašiai.
Rekomenduoju visiems, kuriems reikia atpalaiduoti smegenis nuo sudėtingų ir rimtų dalykų. Labai gera profilaktinė priemonė.
Pasiruošt, dėmesio…
Senis nevėlavo
aš vėluoju pasigirti savo kalėdinėm dovanom. Vieną dovaną kalėdų senis nužiūrėjo iš blogo, o kitą paliko po egle knygyne “Humanitas”. Neblogas senis, blogą skaito.
No comments
Vos nepamiršom
gi šiandien pats fantastiškiausias žiurkų blogo gimtadienis! Trečias.
KGB vaikai
Apie tai, kaip knygos ateina pas skaitytojus tikriausiai galima būtų parašyti atskirą knygą. Man visada smagu prisiminti, kaip ir kokiu būdu susitikimas įvyko. Šioji knyga irgi su sava istorija, iš tųjų, kai visos kitos šalia esančios – skaitomos ar eilėje stovinčios – nemandagiai išstumdomos į šonus.
Taigi, vieną visiškai eilinę dieną knygų žiurkės gavo žinutę tokią maždaug, gal norit paskaityti knygą ir parašyti apie ją savo bloge, bla bla bla. Deja, laiškas buvo ne nuo mūsų numylėtojo Mishos Shishkino…, tai mes nei nualpom, nei labai apsidžiaugėm. Nu, jo, pagalvojo knygų žiurkė – dar ko! Ir pavarčiusi akis (knygų žiurkių identiteto ženklas), parašė „jaunajam autoriui“, duodama suprasti, kad gal mūsų didenybės nenori rašyti blogų atsiliepimų jauniems autoriams (nes kas gi daugiau kreiptųsi per FB), nes kaip kitaip gali atsitikti su knyga pavadinimu „KGB vaikai“, dar vadinamos nuotykių romanu. Trumpai tariant, mūsų rašinėjmai yra nuoširdūs ir nepaperkami, ir mes iš anksto norėjom neMishą (Shishkiną) įspėti, kad sutartinai mylimiausia mūsų metų knyga yra „Laiškų knyga“ ir net KGB čia nepadės. Šakės, kaip juokinga dabar prisiminti.
Nu, žodžiu, šiaip ne taip mes susitarėm, kad ai, ką čia, jos didenybė žiurkė paskaitys du skyrius, ir jei jau tie skyriai bus totali kankynė, tai sutartinai apsimesim, kad nieko čia ir neįvyko, mes nebuvom susitikę ir niekas akių nevartė (kad akių nevartė, tai tikrai teks apsimesti). Kad jau man čia nesigautų aukščiau minėtos knygos apie knygų susitikimą su skaitytojais pirmoji dalis, aš prisipažinsiu, kad KGB mane pagavo, suvystė ir apgavo. Taip man ir reikia už akių vartymą ir išankstines nuostatas. Dabar, kai jau ją perskaičiau esu totali knygos fanė ir ne mažiau nei jaunasis autorius laukiu jos gimimo popieriniu pavidalu ir laikau kumščius už jos populiarumą ir pirmavimą visuose įmanomuose dešimtukuose. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, dar priklausau tai kartai x, kurioje gyvena knygos veikėjai. Na, gal viena koja – kokiu penkmečiu dar esu „maliavka“ knygos šutvei, bet vis dėlto priklausau ir esu visų tų pačių 1996 m. (jau net atrodo neįmanoma tokio skaičiaus suraityti klaviatūra) įvykių liudininkė. Man daugiau mažiau pažįstamas knygos slengas ir visi knygoje veikiantys daiktai ir su jais susiję jausmai – dideli (tikrai dideli) mobilieji telefonai, tam tikros automobilių rūšys, rūbai, kavinės, kvapai ir dainos dainos (nors rusiškų dainų aš ir nelabai ekspertė). Dar tas jausmas – “tikrai taip buvo, buvau visai pamiršus, ir, o dieve, kaip seniai”! Taip seniai, kad jaunasis knygos autorius tikriausiai visai nebejaunasis ir aš pati tikriausiai nebeturėčiau pretenduoti į jaunosios skaitytojos titulą, o tais metais gimusieji tuoj tuoj įžengs į pinametystę.
Antriausia, nuotykiai tikrai prasideda nuo pirmųjų puslapių ir, patikėkit, nesibaigia, nežinau, kiek ten knygoje bus puslapių. Žodžiu, aš gavusi skaityti du skyrius, paskui graužiausi nagus, kad neturiu tolimesnių, ir nežinau, kas ten toliau tais 1996 m. dėjosi. O kai jau gavau visus kitus, tai skaičiau ligos patale, ir ačiū dievui, kad Sodra savo nedarbingumo taisyklėse nėra įrašiusi, kad „sėdint ant biuliotenio“ draudžiama skaityti, nes kitaip man sausio mėnesį grėstų badas. Va.
Trečiausia, na, visi mes žinom, lietuvių tautos santykius su lietuvių literatūra. Man visiškai nekliuvo, kad knyga yra lietuvių autoriaus, na, nejaučiau jokių užknisančių lietuviškumų, aišku, džiaugiausi, kad nereikia skaityti kokio googlinio vertimo – tiesiog atsipalaiduoji, įsijauti ir pirmyn.
4. Nieko aš nepasakosiu apie sukeistus vaikus ir jų keistus šeštuosius pojūčius (įdomu, kelintieji metai buvo Kašperovskio metai?), nei to, kas ką rado, kas sugriešijo, ar prarado, ir kas galiausiai buvo kaltas ar viską lėmė. Knyginių paslapčių neišduodu ir malonumo iš kitų skaitytojų neatiminėju. Aš tik labai džiaugiuosi, kad tokia knyga paliudys mano paauglystės metus (tikrai ji kaip savotiškas kasdienio gyvenimo dokumentas), kad kažkam paklausus, ką skaityti lengvo ir įdomaus, žinosiu, ką parekomenduoti (šituo atveju, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų žino, dažniausiai neturėdavau, ką pasakyti, niekas kol kas neprašė parekomenduoti knygos, kad galėtų paverkti).
P.S. Knyga buvo perskaityta dar 2012 m., todėl nepagalvokite, kad išsižadėjau Shishkino ir geriausios fantastiškų (-ų) knygų žiurkių knygos.
P.P.S. Knygą skaičiau kaip nuotykių romaną ir nenuotykinės knygos gelmių ir prasmių neieškojau (nors, jei nori, tikrai gali užtikti – žiūrint, kaip pažiūrėsi)
P.P.P.S. Viršelis labai į temą!
Px4.S. Tikiuosi nepersistengiau girdama :). Pačio geriausio visiems skaitymo
Hilary Mantel – Costa laimėtoja
Hilary Mantel, kuri, rodos, dar vakar laimėjo Booker premiją, dar kartą turėjo pasinaudoti planu A, tik šį kartą su Costa!!! Apie tai BBC. Komisija knygą pavadino “quite simply the best novel of the year”. Štai taip paprastai. Viskas, nebėr kada atidėlioti, dabar tikrai jau būtina skaityti Woolf Hall, o tada jau ir Bring up the Bodies.
