Pusė geltonos saulės

chimam

Kaip įsivaizduoji Afriką? Na, gal kaip didelę smėlio dykumą arba savaną, safari, o gal kaip amžiną konfliktų židinį, Ruandą, Somalio piratus, apartheidą? Galbūti kažkurį iš minėtų variantų, bet tikrai ne kažką panašaus į intelektualų vakarojimą su tauriųjų gėrimų stiklais rankose, šilkinėmis suknelėmis ir moterų emancipacija? Galima sakyti, kad Chimamandos Ngozi Adichie knygoje „Pusė geltonos saulės“ susiduria vienokia ir kitokia Afrika – toji, kurią mes įsivaizduojame ir toji, kokios nesitikime rasti, net nežinome egzistuojant.
„Pusė geltonos saulės“ yra daugiasluoksnė knyga. Visas pasakojimas rutuliojasi, kai Nigerija tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos (apie 1967), o greitu metu, nuo Nigerijos atsiskyrė pietryčių žemės, pasivadinusios Biafra. Prasideda trejus metus besitęsiantis karas, kurio metu mirė apie tris milijonus žmonių. The world was silence when we die. Nenuostabu. Kiek Afrikoje mirė ir dar mirs, o mes visi tik tyliai spoksosime į besisukantį gyvybių skaitliuką, juk vieno žmogaus mirtis – tragedija, o milijonų – statistika.

Biafros vėliavoje - knygos pavadinimo kodas
Biafros vėliavoje – knygos pavadinimo kodas

Tokioj Afrikoj gyvena knygos veikėjai. Ugwu – berniukas iš kaimo tarnaujantis pas universiteto dėstytoją Odenigbo, gražuolė Olanna, ambicinga (tikrai) jos sesuo dvynė Kainenė (abi baigė mokyklas Anglijoje), jų tėvai, giminės, visas afrikietiškas ratas prietarų, burtų, meilės, nemeilės – nuobodžiauti anei skųstis Adichie fantazija tikrai nėra dėl ko. Kaip įvairiapusiškus veikėjus  paveikia karas, kur nubloškia meilė, kas išeis nugalėtas, kiek gyva viltis?

chimamanda
Knygos klausiau, bet kažkokiu metu truputį pasimečiau tar visokių intarpų, pasakojančių Biafros istoriją, todėl iš bibliotekos pasiemiau vertimą, kad būtų lengviau suprasti knygos struktūrą. Vertimas neužkliuvo, imkit ir skaitykit. kam įdomu, autorės TED talk čia, filmo trailer čia.

Goodreads vertinimas 4,19. Yra už ką.

Haris Poteris ir ugnies taurė

Dar viena Beno apžvalga. Šaunuolis Benas, pastebėjot, kaip ilgėja jo apžvalgos? Kad ir toliau neprarastų entuziazmo ir noro dalintis įspūždiais apie knygas knygų žiurkės dovanoja “Vaivorykščių arkas” – kad nepritrūktų skaitymo mūsų jaunasis draugas.

benas virs

4-7-2014 5-40-54 PM

Kai ateis naktis

arenas

Apie šitą knygą kalbėjome kovo mėnesio Jaukiame knygų klube. Jei ne klubas, greičiausiai niekada nebūčiau sugalvojusi skaityti šios knygos – kas kartą džiaugiuosi tuo, kaip knygų klubas praplečia mano knygų pasaulį, kaip padeda kitaip pamatyti knygas. Taip atsitiko ir su R. Arenas knyga “Kai ateis naktis”. Apibendrinant diskusiją sakiau, kad šią kubiečio autobiografiją perskaičiau per ekonominę-politinę-socialinę prizmę, o štai kitos kolegės skaitytojos knygoje matė tropines Karibų audras, smilkstančias palmes, šėlstantį vandenyną. Žinoma, aš irgi mačiau šiuos vaizdus, bet man jie buvo tik šalia viso to verdančio minėto e-p-s pasaulio.

Prisipažinsiu, knyga mane gerokai sukrėtė. Na, nenoriu sakyti šokiravo, nes tai būtų per aštrus žodis, kaip ir “sukrėtė” nėra tinkamiausias. Iš tikro, skaitydama net ėmiau ieškoti, kuri leidykla išleido tokią drąsią, atvirą ir seksualią knygą. Nesitikėjau tokio atvirumo, tikrai. Seksualumas Areno gyvenime atsidaro labai anksti, visai vaikystėje, bet tai greičiausiai visiškai natūralu, mes gal lotynų kitaip ir nelabai įsivaizduojame, o visą vaizdą dar paryškina mūsų šiaurietiškas santūrumas. Arenas neslepia esąs homoseksualus – o tai visiškai ne pakeliui su komunistine Kuba, nepripažįstamo rašytojo gyvenimas ir taip nelengvas, o čia dar ta orientacija.

Dėl visokiausių priežasčių R. Arenas daug laiko slapstosi, sėdi kalėjimuose, ištisai badauja, kaip ir visa Kuba. Visą laiką svajoja ištrūkti iš salos, bet galiausiai ištrūkęs emigracijoje išsvajotosios laisvės neranda, atrodo neranda nė ramybės – visiems tenka prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, kitokios kultūros. Dvi iš eilės perskaitytos knygos, du bėgimai nuo rėžimo, dvi emigracijos – du skirtingi, bet ir panašūs likimai.

Iš tikro sunku trumpai aprašyti šią knygą, joje daug gijų, daug likimų, istorijų ir pasakojimų. Išsamią knygos recenziją galite paskaityti čia.

Vaiko knygos šventė

Šiandien yra Hanso Kristiano Anderseno gimimo diena. Labai svarbi diena vaikų literatūrai, nes paskelbiamos geriausios ir gražiausios vaikiškos knygos. Tą pačią dieną Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyrius paskelbia geriausias praėjusių metų knygas vaikams.

IBBY Lietuvos skyriaus nuomone

Gražiausia metų knyga – Marijos Smirnovaitės iliustruota lietuvių liaudiens pasakų rinktinė “Aukso kirvukas”

nieko kirvukas

Reikšmingiausias metų debiutas – Neringos Vaitkutės “Vaivorykčių arkos”

nieko arkos

meniškai vertingiausias nespalvotas iliustracijas knygoje “Vilniaus padavimai” įvertintas Andrius Seselskis

vilniaus-padavimai

Sveikinam kūrėjus ir leidyklą “Nieko rimto”, kuri savo pergalių džiaugsmu nori pasidalinti su knygų žiurkėm ir jų žiurkiukais, ir dovanoja “Aukso kirvuką” (ypatingo grožio knyga, iliustracijos tikrai nerealios!!!) ir “Vaivorykščių arkas”. Parašykite prašom komentaruose, kurios knygos norėtumėt ir už dienos kitos kažkam nerealiai pasiseks (mums su G. jau pasisekė, ačiū leidyklai).

 

 

Traukinys į Triestą

radulescu_virselis_spaudaiAtėjus į susitikimą su knygos autore, nebuvo abejonių, kuris iš įeinančių žmonių yra Domnica Radulesku – raudonai vilkinti blondinė – ryški pietietiška gražuolė, taip neįprastai šviesiaplaukė prie tokio temperamento. Staiga visi sėdintys salėje tampa tokie rusvai-pilkai-žaliai  blankūs ir išbalę. Taigi, nors autorė neišsidavė, kiek knygoje yra autobiografijos elementų, o kiek fantazijos – man tai jau visiškai nesvarbu, ji puikiai tinka mano skaitomam tekstui, ir aš visiškai nebesuku galvos, kur čia fantazija, o kur ne. Knygoje aprašyta aistringa pulsuojanti meilė visiškai pritinka jos autorei, net, jei iš tikro autorė tik norėjo, kad taip būtų jos gyvenime.

Nors pasakojama istorija pinasi iš keleto gijų (galima skaityti ir kaip meilės istoriją), labiausiai mane sujaudino istorinė perspektyva, kasdienybė diktatūroje, bėgimas nuo komunizmo (visą laiką galvojau, kokie laimingi buvo rumunai, bent turėję kur bėgti, vakarų pasaulis buvo daug arčiau nei pavyzdžiui septintajeme- aštuntajame dešimtmečiuose diktatūroje gyvenusiems lietuviams), emigracija, naujo gyvenimo pradžia (per pastaruosius penkiolika metų visa tai išgyveno tūkstančiai mūsų tautiečių). Ilgesys. Siaubinga vienatvė, ypač įpratus giminiškai gyventi tarp senelių, tetų, dėdžių ir draugų. Kasdienybės akistata, kai kas dieną tenka galvoti, ar buvo verta viską (o labiausiai meilę) palikti ir bėgti, ar laisvė, į kurią bėgai, turi didesnę vertę už šeimos mikropasaulį savo gimtojoje žemėje.

Dor man buvo pagrindinė knygos tema. Dor:

“Šis žodis reiškia kažką panašaus į ilgesį, ilgesingą troškimą, kurio nei gali paaiškinti, nei žinai, kodėl jį jauti. Jis persmelkia žvelgiant į kai kuriuos kraštovaizdžius arba klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, tradiciškų rumuniškų instrumentų, kurių pavadinimai neišverčiami, tarkime, fleitų su daugybe vamzdelių ar instrumentų, panašių į milžiniškus ragus. Tuomet tu regi kalnus, kur gyveno tavo protėviai, kur jie kovėsi su turkais ir hunais, ir vesgotais, kur žvelgdavo į dangų ir svajodavo lygiai taip pat, kaip dabar žvelgi į dangų ir svajoji tu. Taigi, žiūri į visa tai, ir apninka tave melancholija, ir imi kažin ko ilgėtis. Štai ką reiškia dor.

***

Goodread.com įvertinau 4, nes manau, kad dabar esantis vertinimas yra gerokai per mažas. Tiesiog greičiausiai anglakalbiui skaitytojui (greičiausiai amerikiečiui), daug kas šitoje knygoje yra tolima ir nesuprantama.

Interviu su autore čia.

Langas

sofoklis

Kažkada vakare važiuodama Klaipėdos gatve, pamačiau labai gražų langą. Jau žinojau, kad langas yra Sofoklio knygyno. Toj gatvėj nelabai yra vietos sustoti ir bėgti fotografuoti – taip ir nuvažiavau su tuo vaizdu galvoje. Bet vakar turėjau progą ramiai nufotografuoti, nes Sofoklio knygyne buvo pokalbis/susitikimas, susijęs su L.Binet knyga “HHhH“.

Šią knygą esu skaičius, nelabai beprisiminiau, ką apie ją parašiau, įlindau greit į blogą ir susinepatoginau – realiai nieko neparašiau, net, atrodo, kad iš viso tos knygos nesupratau ir neįvertinau. Dėl to tik dar labiau džiaugiuosi, kad renginyje sudalyvavau. Kartu su masuote, kurios dalimi buvau, dalyvavo vertėjas L. Jonušys, knygos vertėja Diana Bučiūtė, knygos redaktorė, istorikas, kurio pavardės neatimenu jau. Moteriškės net važiavo į Prahą visos aplinkos, kurioje vyko knygos veiksmas, pasižiūrėti – tokiom užsidegusiom akim pasakojo savo nuotykius.

L. Jonušys taip papasakojo ir nesusipratėlius apšvietė, kuo romanas ypatingas – iš karto daug kas galvoje susidėliojo. Pagalvojau, kiek knygų lieku nesupratus ir neįvertinus, kaip sveika yra padiskutuoti, išgirsti kitų įžvalgas. Ačiū leidyklai už kvietimą, sėkmės ir toliau organizuojant susitikimus su naujom knygom, autoriais, vertėjais ir šiaip knygų mylėtojais.

Jau greit pavasaris kino

Benagrinėdama Kino pavasario repertuarą užtikau keletą knygų ekranizacijų. Neabejoju, kad jų yra ir daugiau, bet šį kartą dvi. Į vieną bilietus jau turiu, į kitą – skirtą visai šeimai, deja, nepavyks nueiti, nes neįgarsinta lietuviškai, o maniškiai dar per maži titrams skaityti.

Nors už lando šiandien visai ne pavasaris, mano širdyje – Kino pavasaris.

ele ir draugai

Filmo aprašymas štai čia. Timo Parvela šiemet buvo atvykęs į Knygų mugę, šitą knygą kaip tik dabar skaitom su vaikais.

ele-ir-draugai-

simtametis

Čia filmas, o čia mes apie knygą.

simtametis knyga

Generolo sena karvė

cekuolis

Pirmoji Čekuolio knyga, kurią perskaičiau. Kitų neskaičiau ne dėl to, kad man nepatiktų, tiesiog Čekuolio man labai patinka klausytis, tai ir klausaus, kol galima. O ši sudomino, nes labai jau smalsu tokį margą gyvenimą nugyvenusio žmogaus autobiografija. Labai įdomu, tikrai. Prisiminiau kitą labai gerą autobiografinį romaną – Marcelijaus Martinaičio “Mes gyvenome” – panašūs laikai aprašomi, galima palyginti. Žodžiu, rekomenduoju, sužinosit, kas nežinot, kaip ten su KGB buvo.

Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą

naivus

Jau seniai neapturėjau tiek kančių prieš rašydama postą – niekaip negalėjau sugalvoti, ką čia man rašyti ir kaip dovanotam arkliui į dantis pažiūrėti. Čia tikriausiai gerbiamas autorius mane paįtakojo tokią gražią rožinę šokoladuotą knygą tiesiai iš savo rankų įteikdamas. O bet tačiau, aš dabar pasistengsiu visokių apžavų ir žvilgnių iš atvarto išvengti, žiūrėkim, kas gausis. Bla bla bla.

1. Visas šitas grožio reikalas yra padarytas profesionaliai, kaip ir priklauso profesionalui. Autorius yra buvęs reklamos pasaulyje ir jau tikrai pagalvojo, kaip savo knygą padaryti matomą visais atžvilgiais – medžiaginis rožinis auksu išdabintas viršelis, aišku, kad moteriškos rankos į jį tik ir tiesis (o vyriškos tikriausiai nesitiesia visai). Taip ir prisimenu knygų mugės situaciją, kuri man ypatingai asocijuojasi su Jotemos, Alma Litteros stendais – mirgu margu – nieko nematau. Ir štai įsivaizduokite, lentynoje tokia cukruota rožinė auksuota. Žinoma, kad paimčiau tokią į rankas. Bent jau pavartyti tai tikrai. Pripažinsiu,  malonu šią knygą rankose laikyti, nieko čia jau nei pridursi, nei atimsi, niekam neįdomu, kad man mėlyna labiau patiktų (gali būti auksuota, aš nieko prieš).

2. Pavadinimas irgi gerulis, tarsi autorius sakytų: jei patiko – super, jei nepatiko – aš naivus, ko tu iš manęs tokio rožinio tikėjais? Gera priedanga. Gudrus žodžių žaismas (žiūr. pirmą punktą apie profesionalumą ir reklamos įtaigą).

3. Mano skaitymas. Pradėjau normaliai skaityti, o tada jau prasidėjo akių vartymas. Tas pats, kur mes su KŽG profesionaliai įvaldžiusios. Skaičiau su tokiu ironišku šypsniu veide, na,  na. Nuo pat pirmų puslapių, mane erzino pirmosios moteriškės paveikslas, kaip ir vėliau erzino visos kitos knygos moteriškės – kažkokios vištelės, dėvinčios pėdkelnes su siūle ir aukštakulniais ir besiblaškančios įvairiose vietose. Na, ir vyriškasis veikėjas daugiau nieko nesugebantis tik paskui tas siūles lakstyti ir visaip laukti jų skambučių ir sms. Kad nebūtų per mažai, tos moteriškės visos yra užimtos, t.y. turi visokius vyrus ir draugus, kurie kaip ir pabodę, todėl reikia biški prasilakstyti, o čia dar yra kas iš paskos laksto – ko gi nepažaidus ilgesingai/abejingai nepamirksėjus ir užpakalio nepakraipius – veikia gi. Tai aš tokia neromantiška ir nerožinė realistė be aukštakulnių skaičiau ir galvojau – kaip galima kažko tikėtis iš santykių, iš kurių, mano akim žiūrint, likimas visada yra kaip ir aiškus?

Štai taip pasiekiau stadiją, kai pamačiau, kad skaitau,  o iš tikrųjų galvoju apie visokius kitokius reikalus. Nusprendžiau, kad nebeskaitysiu, o perversiu. Skaičiau visokias užkliuvusias vietas, dainų žodžius (dainos yra čia), sms tekstus, svajonių jaunikio savybių sąrašus (smagus), specialybių sąrašus (irgi smagus) ir tt. Prikeliavau paskutinį skyrių, kuris vadinasi “Aš”. Štai tada prasidėjo tikrasis skaitymas. Nuo tada iš tikro man buvo įdomu skaityti.

Įdomiai čia gavosi. Kai perskaičiau “Aš”, grįžau atgal ir perskaičiau “Prieštaraujančioji”, o paskui “Išklausančioji”, o galiausiai ir patį pirmąjį skyrių “Įkvepiančioji”. Taip ir gavosi, kad knygą perskaičiau atbulai. Beveik sužaidžiau klases.

4. Tai ko aš čia kankinausi dienų dienas, ką čia parašyti apie knygą? Kaip minėjau, moteriški pavaikslai man totaliai nepatiko. Toks jausmas, kad veikėjas “stuck in the moment and can’t get out of it” ir visos tos mergos man dūros pasirodė ir nė vienos žmogiškos ir normalios. Nu, gaila, žodžiu veikėjo pasidarė (čia juokiuosi). Ne todėl, kad tokių mergų nebūna, dar ir kaip būna. Kažkokia neviltinga ir banaliŽnaivi situacija/os.

O bet tačiau nepaisant knygos vietų, kur galvojau, “na, gal geriau būtų nerašyti, jei galima to nedaryti” (interviu autorius mini, kad negalėjo nerašyti), yra ir gerų eilučių, gerai perteikiančių jausmą ir pribloškiamai atvirų – na, vis tiek visi gi galvos, kad rašo autorius apie save, aš irgi taip galvojau. Tai tas atvirumas, man atrodo, labiausiai mane ir sužavėjo arba apgavo, čia jau kaip pažiūrėsi (pirmas punktas). Apie tai, kaip baisu prieiti prie naujo žmogaus, apie tai, kaip lauki tų žinučių ir skambučių, apie pirmą susitikimą, jo lemtis ir nelemtis – tikriausiai kiekvienas patyręs, kad ir be aukštakulnių ir pėdkelnių su siūle. Ta va, šitos vietos patiko. Būtų galima iškirpti ir palikti tik tas, visa kita palikti dienoraščiui. Bet tada tikriausiai būtų ne romanas, o apsakymas. Būtų per maža, kad galėtum taip gražiai išleidinėti.

naivus autorius

Atsidūstu (iš tikro atsidūstu, ne tik parašau). Parašiau. Nuo širdies, taip, kaip man pasirodė, kaip autoriui ir pažadėjau: “O ką daryti, jei man nepatiks?” Ką atsakė, nebeatsimenu (vėl juokiuosi).

Heft. Našta

Heft

Kas ten sakė, kad visos knygos apie meilę. Po šios knygos man atrodo, kad visos knygos yra apie vienatvę ir nesusikalbėjimą. Arba nekalbėjimą.

Buvęs dėstytojas Arthur Opp sveria apie 550 svarų, o toks svoris yra labai gera priežastis sėdėti namie ir su niekuo nebendrauti, dešimtį metų gyventi savo atsiminimais. Gyvenimas vis tiek jau baigėsi. Vieną dieną Arthur gauna prašymą iš savo senos pažįstamos Charlene – gal galėtų protingas žmogus padėti jos aštuoniolikamečiui sūnui pasirinkti koledžą, kuriame galėtų toliau mokytis talentingas beisbolo žaidėjas. Tai, kad jis yra sportininkas yra jo vienintelis šansas mokytis, nes mama yra visiškai neturtinga ir savo sūnaus paremti negali.

Arthuras savo draugės nematė labai seniai. Nors palaikė šiokį tokį ryšį, tai, kad ji turi sūnų jam yra visiška naujiena. Mandagiai pakviečia pasilankyti svečiuose, bus galima aptarti mokslų planą, prisiminti jaunystę, mandagiai įspėja, pagaliau pripažįsta ir sau, ir jai, kad dabar tikrai ne kaip atrodo, tikriausiai jo net nepažintų…

Kitą istorijos pusę pasakoja Charlene sūnus Kel. Iš jo pasakojimo aišku, kad Charlene pasikeitė dar labiau nei Arthur. Susitikę gatvėje jie tikriausiai praeitų vienas pro kitą, net neatpažintų. Kel’o gyvenimas su neviltin nugrimzdusia mama sunkus, iki visiškos nevilties. O dar sužino, kad vyras, kurį laikė savo tėvu visai ne tėvas. Kas tada jo tėvas? Kodėl Arthuras staiga metė mėgstamą dėstytojo darbą ir užsidarė namie? Kodėl mama liepė pagalbos kreiptis į Arthur?Tikriausiai jau turite įvairiausių variantų. Tik negalvokite, kad viskas taip paprasta ir banaliai aišku. Tai nėra. Paskaitykit, pamatysit.

Įdomiai man klausėsi ta knyga. Arthurą įsivaizdavau kaip vieną pažįstamą žmogų, tačiau kalbėjo jis kito man pažįstamo žmogaus balsu, gal todėl labai įsijaučiau ir įsigyvenau.

heft2

Goodreads knygą vertina 3.99. O aš sakysiu 3.5.

 

Silva Rerum III

silvarerumIII_WEB(2)

Apie “Silva Rerum” man labai sunku ką nors sakyti, nes trumpai pasakyti neišeina, o ilgai sakyti irgi neišeina, bet dėl kitų priežasčių (laiko, tinginystės ir t.t.). “Geriausia” mintis, kuri šauna į galvą – eik pats ir skaityk, nes papasakoti čia nelabai įmanoma. Kai kas nors paklausia, apie ką knyga, geriausiu atveju išlemenu – istorinė, tarsi bijočiau praskleisti užsklandą ir atimti būsimą malonumą iš skaitysiančiojo.  Jei iš tikro trumpai – man Silva Rerum yra super, super dėl daug priežaščių – dėl to, kad apskritai atsirado, dėl to, kad tokia išskirtinė, kad gili, kad crazy populiari, kad reikia stovėti eilėje prie autografo ir t.t

Pačiai labiausiai norėjosi imti ir vėl perskaityti pirmąsias dalis, nes veikėjai, kaip žinia, iš ten atkeliavę ir trečiojoje dalyje yra visokiausių atgarsių, kuriuos norisi prisiminti. Tačiau paimti ir prisiminti, kaip viskas buvo, nelabai galiu, nes mano lentynose stovi tik dvi Silva Rerum išnaros – knygos tai ratais keliauja ir retai namo grįžta.

Mano galvoje dabar visos Silvos liejasi į vieną ir man pasidaro sunku atskirti, kas kurioj buvo. Tačiau, kol dar šviežia, galiu pasakyti, kad šioje dalyje yra labai daug erotikos ir kūniškos meilės, bet po visokių pilkų atspalvių, manau, droviųjų skaitytojų jau niekas nebeišgasdins. Kuo dar man susiliejusios Silvos patinka galite paskaityti čia arba čia, kur parašė KŽG.

silva vrubl
XVII–XVIII a. silva rerum iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų

 

Dvasios žagrę kalė

zagrakalyte
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
http://www.senvage.lt/events/fotografija-moters-portretas/

Agnės Žagrakalytės knygos “Eigulio duktė” ištrauką pirmiausia paskaičiau kažkada kažkur internete – labai įdomu pasirodė – paskui Ji pasirodė Tyto Albos rudeniniame knygų pristatyme, kur, kaip ir knygų mugėje, visokeriopai bandė išsisukti nuo autorystės. O paskui knygą Kalėdų proga savo giminaičiui padovanojau, pagalvojau, kad jam irgi patiks, o paskui ir aš pasiskolinsiu ir paskaitysiu, didelė knyga, o vietos lentynose maža ir taip toliau. Paskui sėdėjau Knygų mugės pristatyme ir supratau, kad tai bus dar vienas pusė kilogramo mano nusipirktų knygų svorio.

Aš nežinojau, kad rašytoja yra visiems pažįstama kaip poetė, nelabai pažįstu poetų, nors esu gimusi poečių gimimo dieną, kartu su kitomis dvejomis poetėmis ir vis dar laukiu savo poetinio prabudimo, nes kaip taip gali būti, kad dvi ėmė ir gimė tą pačią dieną, o aš irgi gimiau ir ne poetė? Pristatymo metu drebėjo rašytoja taip, kad iš pirmos eilės tai tikrai matėsi, net norėjau atiduoti savo vienintelį knygų mugėj turėtą megztinį. O drebėjo, nes tikriausiai giminė visa apkabinusi laikė, o seniai mirę kaip gali sušildyti? Rašytoja sakė, kad jai nešalta, o pristatyme dalyvavusi Laura Sintija Černiauskaitė (kuriai paauglystėje baisiai pavydėjau tokio ilgo vardo) niekaip negalėjo suprasti, kaip taip galima išsižadėti savo kūrinio ir ką reiškia “perrašyti” tai, ką Juozas Žagrakalys kažkada parašė. Vis spaudė ir spaudė rašytoją, nežinia, ko – kad išsižadėtų savo perrašymo ar kad prisipažintų, iš kur nusirašė, ar kad šiaip pavydas suėmė, kad jai dvasios rašyti nepadeda, užklausus patarimo, šalčio anei įkvėpimo iš anapus neatpučia.

O aš ką, sėdėjau įsitikinusi, kad šitos knygos man baisiai reikia turėti. Ir dar slapčia tikėjaus, kad knyga man labiau patiks nei Lauros Sintijos, kurios rašymais svaigau paauglystėje, dabartinės knygos. Dar džiaugiausi, kad kažkokiu stebuklingu būdu prieš mane sėdėjo giminės su gilia šeimos istorijos atmintim atstovė (toks jausmas, kad va kokia Uršulė iš Milkantų Norvaišaitė iš Sabaliauskaitės knygos nužengė – ne viskas prarasta, ne viskas išmirę), kaip kokia užburta princesė, kuri pati save atkerėjo užrašiusi į ausį pašnibždėtą istoriją.

***

PS Čia rašinėlis mano sesei, kuri vis kamantinėjo apie knygų mugės dvasią. O dvasios ėmė ir sudalyvavo tiesiogine žodžio prasme

 

Vieno autografo istorija

europos slamtas
Ulf Peter Hallberg. Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį

 

Aš: Labas.

Ulf Peter: Labas.

Aš: Gal galėtumėt pasirašyti?

Ulf Peter:  Žinoma. Kuo tu vardu?

Aš: Lina. L – I – N – A. Teisingai.

Ulf Peter: Ką veiki (gyvenime)?

Aš: Hmm (ką gi čia veikiu)? Aaa uuu… mmm… Rašau knygų blogą.

Ulf Peter: Tikrai?

Aš: Aha. Su drauge rašom. Ai, tiesa, aš rašau Lietuvoj, mano draugė rašo Švedijoj. Gyvena Švedijoj (Ulf Peter – švedas, gyvevantis Vokietijoje).

Ulf Peter: Tikrai? Kurioj Švedijos vietoj gyvena?

Aš: K.

Ulf Peter: Aaa. (Kažką šyptelėjo apie regiono akcentą, pakomentuoti negalėjau).

Aš: Kaip pasisekė knygos pristatymas?

Ulf Peter: Gerai! Manau, labai gerai.

Aš (nustebus): Tikrai?

Ulf Peter: Tikrai. Pardavė daug knygų, išbaigė visas, reikėjo dar atvežti.

Aš: Geras. Aš irgi buvau pristatyme.

Ulf Peter: Tikrai?

Aš: Aha. Tikrai buvau, va, ir FB papostinau, tuoj parodysiu (FB niekaip neužsikrauna), nežinau, ar užsikraus, nes telefonas miršta. Bet aš išėjau.

Ulf Peter: Na, aš suprantu, čia knygų mugė, daug renginių, negali tikėtis, kad visi sėdės. Nors kai sėdi “ant scenos” baisu, kai žmonės pradeda išeiti, nes galvoji, kad labai nuobodu.

Aš: Būsiu atvira. Man buvo nuobodu, man atrodo, moderatorius niekaip negalėjo užvesti pokalbio. Kalbėjo apie kažką apie tenisą – nieko nesupratau. Išėjau, bet dabar gailiuosi, kad išjėau (blyn, blyn, kaip gailiuosi!!!).

Ulf Peter: Kaip vadinas jūsų blogas?

Aš: Oi, sudėtingas pavadinimas. Kažkas panašaus į fantastic book worms, tik lietuviškai.

Ulf Peter: tai jūs lietuviškai rašot ar angliškai? Užrašyk man pavadinimą, aš norėsiu pažiūrėti.

Aš: Lietuviškai. Ar verta rašyti?

Ulf Peter: Užrašyk. Ir savo vardą man užrašyk.

Užrašau. Mus ima vyti nuo stalelio – laikas kitam autoriui dalinti autografus.

Ulf Peter: Lina, who? Kokia pavardė?

Užrašau pavardę.

Ulf Peter: Kaip čia skaityti?

Aš perskaitau. Pakartoja. Visai veja nuo stalelio.

Aš: ačiū ir sėkmės.

Ulf Peter: Iki.