Author: kzL
The Summons
Užsinorėjau ko nors greito, įtraukiančio, patikrinto. Trilerio. Nelabai žinau, kas dabar didelės žvaigždės trilerio padangėj, tad ėmiau patikrintą. Dar dėl to, kad audible davė du viename, tai nutariau pataupyti ir vienu šūviu, du trilerius nusipirkti.
Teisėjas Atlee, lyg nujausdamas, kad vėžio graužiamos dienos jau suskaičiuotos, savo sūnums išsiunčia “Šaukimą į teismą” (The Summons) – sūnūs turi atvažiuoti aptarti su tėvu testamento reikalus. Deja, į tėviškę atvykęs vyriausiasis sūnus Ray tėvą randa jau nebegyvą. Ir dar randa tokią paslaptį, na, kaip gi be jos. Taigi tėvo nebėra, paslaptis yra. Reikia paslaptį išsiaiškinti. Pasirodo, kad apie ją ne vien Ray žino, o dar kažkas, kas ima jį persekioti, pagaliukus į ratus kaišioti. Sunku, kai nenori paslapties atskleisti – nei pasiguosi kam, nei pasitarsi, ką daryti. Kenti vienas visas nelaimes – įsilaužimus į butą, porą padegimų, baisu darosi, pradedi galvoti, kas svarbiau – paslaptis ar gyvybė.
Visą laiką klausantis kirbėjo mintis, kad kažkas čia ne taip, na, negi taip paprastai viskas ir bus, kur ta intrigėlė, lyg ir yra, bet nelabai veža? Truputėlis kantrybės ir išaiškėja. Nėra pats geriausias John Grisham trileris, bet atsipalaidavimui suėjo. Dabar klausau antrąjį, tikiuosi bus stipresnis.
Anoreksija: 22 apsakymai
Štai taip visai netikėtai pačiai sau gavau siurprizą – Jeroslavo Melniko apsakymų knygą “Anoreksija”. Pagalvojau, kad labai jau ilgai vaikštau be nuomonės apie šį rašytoją, tad nauja labai gražiai išleista knyga, pamaniau, bus tas pats. Tiesa, knygų mugėje buvau papuolus į “Moters laimės enciklopedijos” pristatymą, bet kaip papuoliau, taip ir išpuoliau, nebuvo man įdomios moters laimės paieškos.
O moters ir moterų šitoj apsakymų knygoj labai daug. Išskyrus keletą apsakymų, sakyčiau – moterų knyga. Ir tuose apsakymuose arba jos pačios bando save suprasti, arba jas suprasti bando vyrai – tėvai, mylimieji, sutuoktiniai, seneliai ir taip toliau. Kai kurie apsakymai balansuoja ant pačios totalaus nukreizėjimo ribos, skaitai ir galvoji, na, na, ir kas gi toliau, kaip kapanosies, nes išeitys kaip ir dvi – arba gražiai ir įdomiai išmanevruoti iš tos situacijos, į kurią pastatai savo veikėjus (o jų tokiųlabai įvairių pasitaikė), arba totaliai nupievinti. Tai tame ir mano patirtas siurprizas – kad daugumos, jei ne visų istorijų išsukimas man pasirodė nors galbūt ir crazy, bet tikras, kažkaip natūraliai išplaukiantis – šitaip ant lyno balansuojantis ir rizikuojantis autorius ima ir nenugarma. Belieka tik mėgautis įžvalga, jautrumu ir puikiai sudėliotais žodžiais.
Purple Hibiscus
Labai pykstu, nes ką tik mano visas rašinėlis nugarmėjo “down the drain”. Nuostabus jausmas, kai norisi išmesti kompą per langą. Tai aš čia šitoj vietoj sakau daug negražių žodžių ^&*(*&^&*&%&^%(). Kadangi noriu kažkada šiandien nueiti miegoti, tai dabar bandysiu labai trumpai.
“Purple Hibiscus” yra debiutinė Chimamanda Adichie knyga, 2004 m. nominuota Orange prizui. Tai yra pakankamai gera knyga, kad būtų skaitoma, todėl, jei norite susipažinti su šia autore ir galvojate, kad ją pamilsite, taip, kaip aš kad įsimylėjau (na, kad skaitysite visas kitas jos knygas ir t.t.), tai siūlyčiau nuo jos ir pradėti, nes natūralu, kad kitos mano šiais metais skaitytos yra dar geresnės, brandesnės ir gilesnės. Nepaisant to, skaitysiu ir visas kitas dar neperskaitytas.
Šį kartą vėl atsiduriame Nigerijoje, turtingo verslininko šeimoje. Taigi, bent jau pradžioje, nematysite jokių Afrikos vargų. Penkiolikametė Kambili nelabai ir įsivaizduoja esant kitokio gyvenimo, nei ji gyvena – griežtai kontroliuojama fanatiškai religingo tėvo, reikalaujančio tik geriausių mokslo rezultatų, nuoširdžiausios maldos ir išpažinties, visiško paklusnumo. Net negalėtum tikėtis, kad toks žmogus savo auklėjimo tikslų siekia iki sąmonės netekimo daužydamas žmoną ir vaikus, visokiais ypatingai “išradingais” būdais siekdamas jų tyrumo ir atsidavimo. Tuo labiau, kad vėliau paaiškėja, kad tėvas yra žinomas Nigerijos kovotojas prieš korumpuotą valdžią, visokias negeroves ir politinį susidorojimą su priešininkais. Žodžiu, garbingas visuomenės atstovas, vos ne šventasis.
Visai kitokį pasaulį, tokį, kur žmonės kalbasi ir juokiasi (o kartu ir neturi elektros ar ką valgyti), Kambili ir jos brolis Jaja (Žaža) pamato apsilankę pas savo tetą Ifeoma. pamato pasaulį, kurio neįsivaizdavo egzituojant, pasaulį, kuriame nėra materialinės gerovės, bet yra jausmai, nuomonės, šypsenos, džiaugsmas. Tiesus kelias į “nuodėmę”. Kur nukeliaus šita šeima?
***
PS Pasirodo, jau seniai turime knygos vertimą. Būtų smagu matyti labiau išsiskiriančius ir akį patraukiančius knygų viršelius…
Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui
Vieną kartą visai normaliems, patiems normaliausiems žmonėms gimė berniukas, kuris turėjo šiokį tokį neatitikimą normoms – jo visiškai neveikė gravitacija, ir vos tik gimęs jis nusklendė link ligoninės lubų. Taip prasideda įdomi istorija apieBarnabį Broketą, o iš tikrųjų apie visus šios žemės gyventojus, kurie yra kažkokie kitokie, nei nežinia kieno nustatytas “normalumo” standartas. Barnebio ir jo likimo brolių, kuriuos sutiksite knygoje, gyvenimas dažniausiai prasideda vienodai – jie žūtbūt yra tempiami prie tėvų suprantamo “normalumo”, kol galiausiai arba išsižada savo išskirtinumo arba yra atstumiami ir paliekami likimo valiai.
Taigi ir Barnebiui nutikęs baisus dalykas, tai kuris? Ar tas, kad jis skraido, ar tas, kad jo tėvai, nesugebėję pažvelgti toliau savo kiemo tvoros, prakerpa aštuonmečio sūnelio kuprinės dugną tam, kad iš jos išbyrėtų visas vaiką prie žemės laikantis smėlio svoris, ir berniukas neva netyčia nuskristų nežinia kur?
Nuostabi John Boyne, “Berniuko dryžuota pižama” autoriaus, knyga. Skaitydama pagalvojau, kad jei man būtų apie dešimt metų, tai tikriausiai būtų viena mėgstamiausių mano knygų, nes joje gali rasti ir neįtikėtinų nuotykių ir labai jautrių temų. Nors ir ne dešimt, vis tiek knyga nuostabi, kaip ir viršelis bei iliustracijos.
Vasaros knyga
“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje. Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:
-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?
-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.
-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!
Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:
– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.
-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!
-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.
[…]
-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.
Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.
The End of the Affair
Sako, kad šitą audioknygą galima klausyti vien tik skaitančiojo Colin Firth balso. Man tokias knygas klausyti labai sunku – ir dėl to, kad gražus balsas užliūliuoja ir dėl to, kad tokias knygas man reikia regėti ant popieriaus. Taip ir taikiaus padaryti, tik, baisiai supykau, kad elektroninė knygos versija brangesnė už popierinę, o popierinės laukti nenorėjau. Tad likau su liūliuojančiu gražiu balsu ausyse ir lėta knyga, kur galbūt mažai veiksmo, bet už tai, kiek aistros, meilės ir iš pavydo kylančios neapykantos.
Romanas turi autobiografinių G.Greeno gyvenimo detalių. Antrojo pasaulinio karo metais kylanti literatūrinė žvaigždė – rašytojas Maurice Bendrix pradeda romaną su ištekėjusia Sarah Miles. Aistringą meilę greitai pradeda temdyti didžiulis Bendrixo pavydas, nuolatiniai ginčai ir raginimai skirtis su vyru. Vieną dieną meilužių namas subombarduojamas, sprogimo bangos nublokštas Bendrix’as vos lieka gyvas, o šių dviejų žmonių gyvenimas tarsi sudraskomas – visiškai be jokio paaiškinimo Sarah palieka mylimąjį. Štai čia ir sustokim. Tegul tik knygą perskaitę sužino, kam reikalingas privatus detektyvas, kaip Bendrix’as sužino Sarah’os poelgio motyvus ir kokia dievo rolė visoje istorijoje. Nesusiviliojusiems gražiuoju Colin Firth balsu – Julianne Moore ir Ralph Fiennes vaidyba to pačio pavadinimo filme (knygos nuotaika gan gerai atkurta, tačiau pats siužetas gerokai pakoreguotas).
Virtuvė
Vakaro knyga Murakami mylėtojams. Labai japoniška (tikriausiai). Lietuvių skaitytojui greičiausiai reikia pradėti skaityti nuo pabaigos, nes pabaigoje yra trumpas straipsniukas apie autorę ir jos knygą, savotiškas įvadas lietuvių skaitytojui, papasakojantis, ko šiaip niekada nesugalvotum apie knygą – pvz. sąsajas su komiksais ir visokiais kitokiais japoniškais dalykais. Tai paskaičius įvadą ir kyla mintis, kiek šitos knygos galima suprasti neskaitant japoniškų komiksų ir, pvz., neperskaičius to įvado. Aišku, atsipalaiduoji ir murakamiškai perskaitai (murakamiškai man greičiausiai reiškia – nieko nesuprantu, bet šiaip skaitau ir mėgaujuosi, grožiuosi fantazija), bet visada norisi suprasti daugiau ir giliau negu tiek. O tam jau reikia atskirai pastudijuoti apie autorę, jos aplinką ir visokius įtakojančius dalykus. Tai nieko tokio, ačiū leidyklai, kad tą straipsniuką įdėjo.
O šiaip tokia graži knyga. Reserved. Toks žodis, va, lenda į galvą. Jausmai čia netrykšta, pulsuoja kažkur tarp eilučių, tarp vienatvės ir liūdesio. Toks vaizdas, kad stovi naktį prie dangoraižio lango ir žiūri į mašinų srautą apačioje gatvėje. Dar lyja lietus, lašai bėga per langą. Tuoj kas nors pareis, eisim daryti valgyt. Dar net nežinosim, kad jau įsimylėję. Pareis mama, kuri šiaip yra tėtis. Oho. Kaip taip gali būti? Pasirodo gali. Atsipalaiduoji ir mėgaujiesi visą vakarą.
Debesų atlasas
Štai čia tai tikrai nežinau, nuo kurio galo pradėti. Gal nuo liaupsių filmo kūrėjams? Už tai, kad sugebėjo ekranizuoti neįmanomą ekranizuoti kūrinį? Bet tada gal knygos autoriui, mama mia, nu tikrai turi būti, atleiskit man, high, kad parašytum tokią knygą. Tokia štai mano būsena, man atrodo, kad labiau nesupratau, negu supratau. Džiaugiuosi, žinoma, kad neprasidėjau su originalia versija, nes vietomis ir lietuviškai skaityti nelabai sekėsi (na, yra tokia dalis “Teliūskas perkėla i visa paskum” (čia, žinokit, nėra rašybos klaidų, nurašiau paraidžiui). Prisipažinsiu, pakankinau tos tarmiškos dalies kokį gal dvidešimt puslapių ir pasidaviau, nu, nes smegenys gali užvirti, keliavau tiesiai į kitą skyrių. Aišku, eilinį kartą įsitikinau, kad negalima pirma žiūrėti, o paskui skaityti, nes visą laiką knygoje ieškojau filmo – nieko gero knygai, bet tuo pačiu galvoju, ar be filmo iš viso būčiau ką nors supratus? Nes visas šitos knygos supratimas – tai sąsajų ieškojimas tarp dalių ir laikmečių, o tai tikrai ne pats lengviausias darbas. Tai summa summarum, mano galvoj filmas su knyga susipynę, neatskiriami. Nelengvas skaitymas, bet tikiu, kad tikrai atras savo gerbėjų, aš tai tik buvau laiminga, užvertus paskutinį puslapį, nors ne melas ir tai, kad mintys apie knygą vis dar sukasi.
Radau tokią įdomią schemą, galima pasitikrinti, ar visas gijas knygoje-filme surankiojai. 
Siaubų autobusas 1
Jei bijai – neskaityk!
Grafomanija
The Children Act / Vaiko gerovė
Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5
Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.
Karalaitė, drakonas ir narsusis riteris
Gyveno kartą princesė. Ir turėjo ji drakoną, kuris jos vadovaujamoje mokykloje pakurdavo anglimis kurenamą krosnį. Taip taip, princesė buvo mokytoja ir mokė apylinkių vaikus. Vieną rytą, drakonui kuriant krosnelę, pro šalį jojo ne bet koks, o labai narsus riteris, kuris narsiai puolė ginti princesės nuo drakono. Princesė baisiai supyko, kad jos “ūkvedys” mūšyje gavo guzą, tad riteriui teko joti pavojingu keliu gydomųjų žolelių guzui gydyti. Kaip jam sekės kelionėje, ar tikrai drakonui labai skaudėjo, paskaitykite patys – šioje knygoje nuotykiai, kurie tinka ir patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms.
Našlaičių traukinys
“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.
Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.
Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.
Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.
Pabaisiukai iš Islandijos
Dabar kiekvieną vakarą iš naujo ir dar kartą iš naujos skaitome naujos vaikų knygų leidyklos skaniu pavadinimu “Burokėlis” išleistas islandiškas knygutes “Mažasis pabaisiukas sako “Ne!” ir “Dideli pabaisiukai neverkia”. Labai aktualios knygutės lietuviškai rinkai, kurioje net turtuoliai gali verkti, tik ne vyrai. Knygutės paliečia labai daug aktualių temų, pvz. empatijos, drąsos, mokėjimo už save pastovėti ir pasakyti “ne”, žmonių skirtingumo, patyčių, jautrumo. Ir visa tai vos keliuose šimtuose žodžių – verti puslapį ir vis nauja tema diskusijoms su šalio sėdinčiu klausytoju-skaitytoju. Vyrų neverkimo temą iki šiol mūsų namuose buvome užpildę švediška knygute “Kodėl verkia tėtis?” – su originaliu KŽG vertimu, surašytu tiesiai į knygą.
Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, ir net nežinau, ar čia knygos autorei reiktų adresuoti, ar vertėjai – kai kuriose “Dideli pabaisiukai neverkia” knygutės vietose trūksta teksto vientisumo. Suprantu, kad vertėjai norėjosi išlaikyti per knygutę keliaujančią frazę “tačiau dideli pabaisiukai neverkia”, bet kartais ši frazė pakimba ir perskaičius tarsi norisi kažkokio pratęsimo ar paaiškinimo, pvz: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba. Tačiau dideli pabaisiukai neverkia.” Ar ne aiškiau būtų: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba, tačiau negi imsiu dėl to verkti”. Ar kažkas panašaus. Na, jei knygoje keli šimtai žodžių, išversti tikriausiai dar sunkiau nei kai tų žodžių tūkstančiai.
Lietuviško vertimo išleidimas neliko nepastebėtas autorės svetainėje. Gero skaitymo ir diskusijų.
knyguziurkes.com 