Žinokit, šiaip aš neskaitau knygų antrą kartą. Bet ši yra mano 2016 m. knyga ir man buvo be galo smalsu ją perskaityti lietuviškai. Kadangi knygų klausiau, žadėjau vis tiek nusipirkti popierines, nes nelabai tikėjau, kad bus išverstos ir išleistos lietuviškai. Pirmoji garbingai keliauja į lentyną. Reikia labiau tikėt.
Ir ji vėl man patiko. Vėl. Kaip gi kitaip.
Mano pirmieji įspūdžiai apie knygą čia.
Dar savaitė iki Kalėdų, dar nevėlu skaityti kalėdines knygas. Šiaip, niekada nevėlu, bet gi visada smagu skaityti į temą.
Rebekos Unos knyga “Pijus ir Nikolas” yra pati tikriausia knyga klasikinės literatūros mylėtojams. Na, tiesiog joje nėra nei zombių, nei kryperių, nei kitų šiandienos vaikų aktualijų. Istorija, tiesa, stebuklinga ir be jų, truputį primena Karlsoną, pažiūrėkite į viršelį – berniukai sėdi ant stogo. Nikolas irgi ne šiaip sau susijęs su Kalėdomis, ar ne?
Svarbiausia knygos mintis yra dovanojimas. Dovanojimas ne tik materialių dovanų, bet ir savo laiko, savo dėmesio, savo gerumo – visų nepamatuojamų ir nepasveriamų dalykų.
Knygoje taip pat yra ir religinių užuominų, labai švelnių ir neutralių, tačiau, žinoma, jei nesate religingi ir nenorite aiškinti vaikui, kodėl kažkas gyvena danguje, na, patys suprantate…
Šią knygą skaičiau vakarais, iš pradžių kiek prisibijodama, kad tas klasikinis siužetas nepatrauks ir neįtrauks. O bet tačiau, kaip nereikia turėti išankstinių nuostatų – vaikai puikiausiai klausė, nesiblaškė ir įsivaizduoju, pažiūrėjus iš šono atrodėm kaip koks kalėdinis reklaminis paveiksliukas.
Su artėjančiom šventėm!
Pačios didžiausios dovanos – tos, kurias nuolat nešiojiesi savyje. Mudžiuginti kitą ne mažiausmagu, nei gauti dovaną pačiam.
Išgelbėjo mane šita knyga ateities rekomendacijų srityje. Puikiausiai galėsiu rekomenduoti iš serijos “gera ir negrūzinanti” ar panašiai. Bet gerai pagaliau tokią turėti – be didelių filosofijų, geru siužetu, pakankamai intrigos, kad neužmigtum skaitydama. Puikiai tinka atostogoms,ilgiems žiemos vakarams. Ir dar viršelis gražus – kartais daugiau nieko ir nereikia.
Siužetas tai jokia didelė naujiena – paveikslas, kuriame mergaitė žoliauja – Zakui, nelabai nusisekusiam dailininkui baisiai įdomu, kaip čia jis atsirado, kas čia žoliauja ir t.t. Reikia išsiaiškinti. Keliauja į kaimą, kuriame paveikslas buvo pieštas, o kaimai, kaip žinia, turi savas paslaptis. Dailininkai irgi.
Negaliu nepaminėti labai svarbaus įvykio knygų pasaulyje – išversta labai gera, prasminga ir akis atverianti knyga “Raising Cain”, kurią labai rekomenduoju visoms berniukų mamoms (ypač toms, kurios neturėjo pusbrolių) ir visiems tėčiams, močiutėms, seneliams, mokytojoms (ypač) ir visiems, susijusiems su vaikais. Mano pernykščiai įspūdžiai apie knygą čia.
Beje, ir viršelis parinktas puikiai.
Kritikai savo straipsniuose apie šią knygą kalba apie amžinąją Hamleto problemą, aš, prisipažinsiu, tos problemos nelabai sugalvojau, tikriausiai pakankamai savų tuo metu galvoje sukosi, bet pati Ian McEwan idėja labai įdomi ir negirdėta.
Pagrindinis knygos pasakotojas yra dar negimęs vaikas, esantis savo motinos gimdoje. Be penkių miučių gimimas. Na, o kol negimė, būsimoji mamytė su vaisiaus dėde, taip, taip, savo vyro broliu – turi šiokių tokių nelabai gerų planų, apie kuriuos pilvo gyventojas girdi, jie jam nepatinka, bet niekaip negali įvykių eigos pakeisti. Kol kas negali. Taigi, tupi gimdoje ir nekenčia savo dėdės, gaili savo tėvo, myli savo motiną.
Prisipažinsiu, nebuvo pati geriausia knyga klausymui. Kažkaip taip, vis norėdavos kažką perklausyti iš naujo, todėl nemanau, kad pasimėgavau knyga tiek, kiek ji verta. Žinoma, pati pasakojimo perspektyva labai įdomi, bet kažkaip atrodė, kad į antrą pusę knyga prarado tempą, gal intrigą, nors ir nelabai, net nežinau. Pastebėjau, kad Ian McEwan mane vis pagauna kokiu nors momentu savo knygoje, akimirkos nuotaika – taip ir šioje knygoje man įstrigo momentas, kai būsimoji kūdikio mama suvokia padarius klaikią nesąmonę, kurios, deja, atsukti neįmanoma. Tai va, tas suvokimo momentas… Pagautas
Kad rašys tokią knygą, Ruta Sepetys užsiminė, kai Lietuvoje pristatinėjo savo knygą “Tarp pilkų debesų”. Tada, atsimenu, paklausė, kas yra girdėjęs apie “Wilhelm Gustloff”. Rankas pakėlė vios keli žmonės. Aš nepakėliau, nežinojau, kas per vienas. Nė neįtariau. Prisipažinsiu, dėl to ir skaičiau šitą knygą. Dėl pačio istorinio fakto, nes Rutos Sepetys knygose man įdomiausia istorinis faktas ir kaip jis pateiktas amerikiečiams.
Pačios jos knygos parašytos paprasta, neįmantria kalba, viskas aišku ir nieko nereikia spėlioti, na, gal kiek palaukti, kol faktas bus atskleistas. Labai young adult knyga. Ir vis tiek sukasi mintis, kad, kas angliškai parašyta skamba normaliai, išvertus į lietuvių, skamba labai paprastai, labai kasdieniškai, panašiai, kaip bet kokią angišką dainą išvertus į lietuvių, viskas kažkaip subanalėja ir supaprastėja. Tikiuosi, įsivaizduojate, apie ką čia aš.
Taip ir ši knyga. Gerai surašyta, tarsi ruošta filmui kurti. Jokių didelių įmantrybių, suktybių ir didelių netikėtumų. Bet surašyta gerai, skaitosi labai lengvai. Labai patiko, kad pirmajame atvarte yra 1945 m. žemėlapis, su senaisiais miestų pavadinimas, valstybų sienomis, o paskuriniame atvarte – dabartinis. To žemėlapio labai trūko pirmajame “Tarp pilkų debesų” leidime, nežinau, gal vėlesniuose jau įdėtas.
Taigi, puiki knyga paaugliams. Galėtų net būt skiriama per istorijos pamokas visiems, kam įdomu, kam norisi plačiau ir giliau. Visada pagalvoju, kaip tokių knygų trūko mūsų laikais. Manau, kad Ruta Sepetys atlieka labai svarbią misiją pasakodama pasauliui suprantamais žodžiais apie mūsų kraštus ir išgyvenimus, nutylėtus istorijos.
Kaip matote, nuolatos skaitau apie vaikų auklėjimą. Greičiausiai todėl, kad nebesu jauna idealistė mama (pasinaudoju vienos iš knygos autorių žodžiais, ji sako: “Buvau jauna idealistė mama, tuo metu dar tikėjau, kad tokiu atveju geriausia – racionaliai pasikalbėti su trimečiu berniuku ir jis kažkokiu stebuklingu būdu sugebės pažvelgti į viską mano akimis.”), o kaip auklėti vaikus vis dar nežinau. T.y., kai idealizmas išgaravo, liekau vienas karys mūšio lauke prieš įsiutusį vaiką – be ginklų, be nieko, ir nežinau, ką dabar daryti su visu tuo, ką prisidirbau su savo vaikų “idealiu” auklėjimu.
Tai va, mielos jaunos idealios mamos (pasitaiko dažniau) ir idealūs tėčiai (pasitaiko rečiau), jūs nelaukit, kol būsit tokioj būsenoj, kaip kad aš. Būkit pasiruošę, myluokit mažus kūdikėlius ir skaitykite šitą knygą, kad, kai jūsų mielas angelėlis kūdikėlis pavirs į nevidoną trimetį, nenorėtumėt, kad jis elgtųsi kaip suaugėlis, bet jūs pati/pats elgtumėtės kaip suaugęs. Būtent. Knyga to ir moko – būti suaugusiu žmogumi, suprasti, kaip jaučiasi ir gyvena mažas žmogus, ir kaip jam padėti savyje susivokti, užaugti sveiku, nesužalotu, mokančiu susivokti ir adekvačiai elgtis žmogumi. Ir, svarbiausia, ką daryti, kad isterijos apimtas nevidonas vėl pavirstų į tą mielą minkštą vaikelį, kuriam jau treji, ir kuris taip angeliškai atrodo ir elgiasi (kai miega).
Skaitydama šitą knygą išsitai braukiau ir rašiausi pastabas. Paskui dar apklijavau skirtukais ir dabar miegosiu apsikabinus. O panaudojau, pvz., šiandien ryte ir aleliuja! Vietoj siaubingos rytinės dramos, kuri galėjo sukelti labai rimtą pavėlavimą, naudojantis knygoje siūlomomis technikomis, išvangiau riksmų (mano), siuntinėjimų į kambarį nusiraminti (vaiko), lakstymo iš paskos ir kvietimo greičiau ruoštis (į ką, žinoma, būtų buvę nereaguojama) ir t.t., viskas užtruko kokias 2 minutes ir baigėsi ramiai ir taikiai. OMG, kaip savim didžiuojuosi! Kaip kokia supermama. Iki kito karto 🙂
Subalansuota visiems vaikams, bet labai patinka berniukams. Ypač tokiems, kuriems vakar suėjo septyneri, tad į amžiaus nuorodas galite kreipti mažai dėmesio. O kodėl patinka berniukams suprasite, kai perskaitysite apie super duper kiosko pardavėją slaptąją agentę Daną, kuri kažkur po guminukų prekystaliu turi granatsvaidį, tad visi blogiečiai ir kvailiai vienykitės ir drebinkite iš baimės kinkas.
O šiaip labai linksma knyga. Mamos plius tėčiai skaitydami gali atsipalaiduoti ir prisiminti savo mokyklinius laikus, ilgus, kaip tik bėgiojimui suprojektuotus mokyklos koridorius, ir mokyklos direktoriaus pravardę. Nuotykiai, nuotykiai, mokykliniai nuotykiai. Jei tokių ir nebūdavo, tai apie tokius prisisvajodavom ir prisifantazuodavom. Svarbiausia gera pabaiga ir mokyklinės meilės išsipildymas/neišsipildymas, ar ne?
Ech, tos Kate DiCamillo knygos… Man jos visai ne vaikiškos, o suaugėliškos. Tokios šviesiai liūdnos ir ilgesingos, o perskaičius norisi kažką apsikabinti. Kad būtų šilčiau ir saugiau.
“Reimė” – tokia labai apie gyvenimą. Nepagražintą ir nenuspalvintą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kuriuose iš namų išeina tėčiai, močiutės verčiasi per galvą, kad anūkai neatsidurtų vaikų prieglaudose, ir šiaip reikia gerai pakovoti už būvį. Atrodo, ir ko gali išmokti iš tokių knygų? Paprasta. Vertinti paprastus dalykus- tokius, kaip gražūs plaukų sagučiai arba skanus saldainis, o taip pat ir nepaprastus, bet labai brangintinus – draugystę ir ištikimybę, na, ir nenuleisti rankų, net, atrodo visai liūdose situacijose.
Mano vyresnėlė kažkaip neužkibo už šios knygos, dar tikriausiai per jauna, gal per vaikiška, nori visokių linksmų, pilnų paslapčių ar išdaigų knygų. “Reimę” su jaunesniais vaikais geriau skaityti kartu, padiskutuojant ir paaiškinant, kaip visaip būna.
Achtung achtung visiems “Ligoninės priimamojo” (ER) Ir “Grey’s Anatomy” fanams (čia totaliai aš)! Išėjo lietuviška Grey anatomija (pirma dalis)! Prisipažinsiu, vakar knyga atsidūrė mano rankose ir skaičiau ją kol jau nebegalėjau bebūt atmerkus akis. Dar galvojau vis, nu, dar pakentėsiu, kaip nors tuos 50 likusių puslapių perskaitysiu dabar, nes dėl rytojaus nežinia.
Prisipažinsiu, kad knyga šiek tiek kitokia, nei galvojau, kažkaip daugiau galvojau, kad bus visokių situacijų iš gyvenimo, bet čia daugiau tokia pažintinė knyga, paskaninta gyvenimiškom situacijom. Juokingom. Su įspėjimais, kada juoktis (dėl visa ko), nes žinot, kaip būna, jei pacientas neteisingai supranta receptą ar gydymosi planą… Arba juokas nelaiku… Na, bet čia nesvarbu. Skaičiau ir stebėjausi, kaip galima šitaip patraukliai ir lengvai parašyti tokios temos tekstą. Man visada sunkoka skaityti negrožinę literatūrą, aš dažnai nusisvajoju ir turiu save lankose gaudyti, o čia tiesiog negalėjau atsiplėšti (kartojuosi).
Kam skirta knyga? Na, kaip jau minėjau, visiem medicininių serialų fanams, šiaip besidomintiems medicina ir sveikata, paniškai bijantiems baltų chalatų (kas suprastų, kad hashtagdaktaraiirgizmones), mėgstantiems įtempto siužeto istorijas, nesugalvojantiems kaip numesti svorio (dirbti skubios pagalbos skyriuje, kur nėra kada valgyti) ir šiaip plačiajai visuomenei linksmai šviesti. Imkit ir skaitykit. Dar mamai duokit, storam dėdei ir crazy tetai.
Kaip latviai skaito Kristiną Sabaliauskaitę, taip galvoju, reikia būti kaimyniškai ir paskaityti geriausią 2013-ųjų Latvijos prozos knygą, tuo labiau, kad vis apie ją paskaitydavau kokių gerų atsiliepimų.
Ši knyga yra autobiografinis romanas. Jame kalbama penkiametės mergaitės Lauros balsu. Žinote, maždaug taip – ką matau, tą sakau. Na, kartais gal ir ne viską pasakau, bet jau mintys tai liejasi upeliais, šaltinėliais. Tai ir skaitosi taip pat greitai ir lengvai, kaip tos mintys liejasi. Vaiko balsu tremtis tikriausiai yra lengviau papasakoti, lengviau ir visas nuoskaudas sugrįžus į vos ne šventą, bet siaubingai niokojamą Tėvynę, išgyventi.
Iš pradžių Laura ilgai ilgai – per visą Sibirą – važiuoja traukiniu. Namo į Latviją. Iš pradžių net keista taip skaityti “į Latviją” – automatiškai skaitosi – “namo į Lietuvą”. Tokia artima toji mūsų istorijos dalis, tokia suprantama, tokia kaip mūsų, tik knygos tokios neturime – vaiko lūpomis kalbančios. O grįžus – mėlynai dažytose traktoriaus padangose žydintys gėlynai, prieškario knygos tvartuose ir kitos sovietinės dovanėlės.
Knygoje vis minima, kad grįžtanti šeima susitarusi nekalbėti apie siaubus, išgyventus Sibire, vis sakoma, kad niekas nepatikės, neįmanoma tuo patikėti, tada geriau ir nepasakoti. Šias eilutes skaitydama vis galvodavau apie tautas, neturėjusias panašių traumų, net negirdėjusių apie tremtis ir sibirus, visus tuos, kuriems Rūta Šepetys parašė “Tarp pilkų debesų” – tarsi jiems tie žodžiai “nepasakosim, neįmanoma patikėti, neįmanoma suprasti”, bet ir kiekvienam mūsų šiltai įsitaisiusių ant sofos ir skaitančių apie šaltį.
Aš iš karto prisipažinsiu, kad nesu fizikė anei matematikė, mano fizikos žinios pasibaigė kažkur anapus, kuris buvo prieš dvidešimt metų. Nepaisant tokio buvimo-nebuvimo, man fizika labai įdomu, tai aš naudojuosi kiekviena galimybe paskaityti apie tuos mokslus paprastų žmonių kalba. Dar kartą prisipažinsiu, kad net ir kai parašyta paprastų žmonių kalba, ir tai būna, kad nieko nesuprantu – ypač man sunku įsivaizduoti kvantus ir kvantinę mechaniką. Rimtai. Gal kas galite paaiškinti super super paprasta žmonių kalba?
Tai va, šita knyga yra dar vienas mano bandymas suprasti. Ir šį kartą toks visai vykęs, nes tikrai man atrodo, kad šį kartą supratau daug daugiau nei paprastai, o tai jau yra nerealu. Nors neprašyk paaiškinti, ką aš ten tokio supratau, nes dar nesupratau iki tokio lygio, kad kažkam galėčiau paaiškinti. Bet skaitydamą šitą knygelę net keletą kartų pajutau tą jausmą “wow”, tokią stebuklingą akimirką, kai atrodo, kad supratau, ko ankščiau nesupratau.
Taigi, jei tau labai įdomu kaip ten yra su tuo didžiuoju sprogimu ir kas buvo prieš jį, ir kas gresia, kai jis pasibaigs (aha!), arba kaip susijęs laikas ir šiluma, arba kas atsitinka žvaigždei, kai ji sudega, tai labai rekomenduoju šitą fantasitišką mažą knygutę paprastų žmonių kalba ir iliustracijomis paprastų žmonių smegenims.
Kada nors pagalvojote tokį dalyką? Kas darydavo didžiojo ekonomisto pietus? Greičiausiai ne. Ne vien tik todėl, kad universitete per ekonomikos paskaitas niekas tokios klausimo nekelia, nes, įsivaizduokite, pasakoja dėstytojas, kaip Adamas Smithas mąstė apie paklausą, pasiūlą ir kaip siuvėjas siuva batus, kad galėtų parduoti ir nusipirkti kitų prekių ir paslaugų, o kokia (greičiausiai) stedentė pakelia ranką ir paklausia: “O kas rūpinosi Adamo Smitho buitimi?”. Auditorija juokiasi, o dėstytojas, vietoj to, kad duotų visiems paskaityti knygą tokiu pavadinimu, pasakys, kad niekaip čia nesusiję su jo dėstomu kursu. Na, nebent ta dėstytoja yra Maldeikienė.
Knyga teigia, kad visa ekonomikos teorija ir ekonomika pagrįsta racionalaus žmogaus, kuris žiūri tik savo interesų ir visada veikia viską apskaičiuodamas, ir rindamasis geriausią alternatyvą, veiksmais. Ir dažniausiai visuomenėje racionaus žmogus yra vyras (taip, taip, ši knyga yra feministinė, kaip ir autorė yra feministė). Tačiau į šį spektrą niekaip nepatenka neracionalūs dalykai – rūpestis, meilė, atjauta, empatija, senatvė, vaikų priežiūra, ligos. Kadangi tokie dalykai, jausmai, yra nesuskaičiuojami, tai jie ir neįtraukiami į racionalaus žmogaus formulę. Ir tada tradiciškai už neracionalius reikalus visuomenėje atsakinga moteris. Nudirbanti visus nesuskaičiuojamus, nematomus ir neįvertinamus pasaulio darbus. Neįvertinta skaičiais ir dažnai neturinti balso. kaip gali turėti balsą nematomi žmonės?
Įsivaizduojate, Kanados statistikos departamentas pabandė suskaičiuoti neapmokamos slaugos, vaikų priežiūros ir kitus panašius darbus ir gavo nei mažą, nei didelį skaičių – 1/3 metinio BVP. JAV tokio darbo vertė būtų apie 6 trilijonus dolerių. Bet tas skaičius nepridėtas prie to BVP, nes nematomas ir nesuskaičiuojamas. Ar nebūtų moterys milijonierės, jei gautų užmokestį už visų pasaulio nematomų darbų padarymą?
Sutinku, kad knygoje gal visą laiką spiriama į vienus vartus. Bet ne tai svarbiausia. Svarbus yra pačio klausimo kėlimas, ypač dabar, kai JAV prezidentu išrinktas žmogus, kurio pagarbą moterims kaip privalomą punktą nuo šiol įrašinės jo kalbų rašytojai (pagarsėję palgiatoriai), bet tik į kalbos tekstą, o ne į jo dūšią.
O Adamo Smitho pietumis visą gyvenimą rūpinosi jo mama. Štai taip.
Net neįsivaizduoju, nuo kurio čia galo parašyti apie šią knygą, nes aišku, kai tokio storio, tai ir kampų daug. Bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, buvau jau pasiilgusi kažko panašaus, svaresnio – kur ir ranką nusveria, ir dūšią.
Pats tekstas nėra sudėtingai parašytas, skaitosi lengvai, tačiau apima daug visokių laiko ir personažų gijų, kurias surankioti išlaikyti ir yra didžiausias “darbas”. Todėl gal, sakyčiau, geriausia būtų skaityti arba kai turite daugiau laiko, arba nuolatos, be didelių pertraukų, kad per daug neatsitraukt nuo teksto – nes išsibarstys viskas, praras žavesį ir prasmę.
Tai nėra knyga iš serijos “gera ir linksma”. Ant knygos viršelio kažkaip labai pabrėžiama blogis, blogio prigimtis ir t.t. Aš tą viršelį rimtai perskaičiau tik pabaigus knygą, tai nežinau, nereiktų ten labai išsigąsti, kad vien tik blogis kažkoks ten dominuoja. Bet tikriausiai tokia jau žmogiškoji prigimtis – kai atsiduriama tam tikrose laikmečio blogio duobėse, kad pradeda lįsti visos tos blogosios bjaurastys, fanatizmas, trumparegiškumas.
O pati istorija? Na, kokią norite pasirinkti? Ar Adriano, pagrindinio veikėjo, gyvenimą, ar smuiko, kurį gavo palikimo iš savo tėvo? Instrumento, kuris pradėjo savo gyvenimą prieš keletą šimtmečių, į dirva nukritusia sėkla, išaugsiančia medžiu smuikui dirbinti, pergyveno keletą šeimininkų, buvo ir dovanotas, ir vogtas, ir atimtas, ir toliau dar gyvuos ir graudins savo tobulu skambesiu, kai mūsų nebebus. Dar klausimas, kas čia tas pagrindinis knygos veikėjas.
Neįmanoma keliom pastraipom aprašyti šios knygos. Bet rekomenduoju. Nepaisant visų blogio apraiškų, atostogoms man puikiai tiko.
Kai imiesi knygos su tokiu pavadinimu, tai kažkaip tikiesi kokio lengvo skaitymo ir pakikenimo laikas nuo laiko, o bet tačiau įgriuvau į visai kitokius reikalus.
Craig Gilner yra toks kažkaip labai protingas paauglys, kuris labai stengėsi, labai mokėsi, labai kalė ir įstojo į vieną labai prestižinę High School, sakykim gimnaziją. Džiaugsmui nėra ribų, deja, paskui pasidoro, kad džiaugsmo sužinojus apie įstojimą diena buvo pati laimingiausia ir paskutinė laiminga diena Craig gyvenime.
Jis staiga pamato, kad, nors šiaip yra protingas vaikinas, aplink jį – vien genijai, kuriems nėra ką veikti susidorojant su nežmoniškais krūviais mokykloje, genijai, sugebantys tiek besimokydami rasti laiko užklasiniams užsiėmimas, savanoriavimui ir visokiems hobiams. Aplinka įtraukia kaip vis greičiau besisukantis ratas, Craigas mato, kad nebespėja, nebesusitvarko su stresu, tiesiogine žodžio prasme, kraustosi iš proto, nebevalgo, nebemiega, vemia iš streso. Gyvenimas atrodo nebeįmanomas ir vienintelis išsigelbėjimas nuo šitos beprotybės yra nušokti nuo Bruklino tilto.
Kažkokiu stebuklingu būdu, vietoj to, kad eitų ant to tilto, Craig paima į rankas mamos knygą apie tai, kaip išgyventi netektis, o knyga pasiūlo sunkiu momentu paskambinti numeriu 1-800-SUICIDE. Ir jis paskambina. Vidury nakties. Jam pasiūlo eiti ieškoti pagalbos ligoninėje. Ir jis išeina. Atsiduria ligoninėj. 5 dienom.
Gal per tas penkias dienas ir įvyksta labai daug pokyčių ir ateina labai daug supratimo apie tai, kas yra svarbu gyvenime ir kas nelabai, bet tiek to. Svarbiausia, kad skaitytojui siunčiama žinutė, kad prašyti pagalbos neturi būti gėda, kad reikia lipt iš traukinio, kuris važiuoja per greitai, ir tave nuo to pykina. Kad reikia nebijoti supratimo, jei pasirodo, tas traukinys iš viso veža, net ne ten, kur tau reikia važiuoti. Kad reikia klausyti savo širdies balso ir mažiau kreipti dėmesio į agentūrą VBS. Kokia neįtikėtinai svarbi yra artimųjų pagalba ir palaikymas, kaip svarbu yra laiku atsiskirti nuo žmonių, su kuriais, jauti, tau ne pakeliui.
Tai autobiografinis romanas. Ned Vizzini aprašo savo depresiją ir savo pastangas išgyventi. Iš tikro, net nejauku skaityti, ir net pats knygos veikėjas (aš irgi) lieka sukrėstas sužinojęs, kiek daug paauglių, kiek daug jo draugų vertoja antidepresentus. Kažkokia masinė medikamentacija. Vaistus geria ištisos šeimos. Veidrodžių karalystė. Kortų namelis, kuris sugriūva, vos neišgeriama tabletė. Bėgimas, lėkimas, statuso siekimas, pinigų kalimas, tabletė, tabletė, tabletė.
Panašus vaizdelis ir pas mus formuojasi – su visais tais korepetitoriais pradinukams, kad įstotų į kietą mokyklą ir įliptų į patį greičiausią gyvenimo sėkmės traukinį, kuris, deja, kartais sustoja ligoninės stotelėje. Ir ta stotelė dar ne blogiausia. Yra tų traukinių, nebūtina į greičiausia lipt, nors ir kaip minia grūdasi.
knyguziurkes.com 