Author: kzL

Neduokdie, jei knyga bus populiari…

~ kzL ~ 8 Comments

Gerokai pavėlavusi ir aš numesiu savo trigrašį diskusijoje (čia, čia, čia, čia) dėl K.Sabaliauskaitės “Silva rerum”, o tiksliau knygos reklamos. Tikrai nemaniau, kad 2009 metais galėtų kas nors susierzinti dėl reklamuojamos knygos.Štai pavyzdžiui B.Speičytė rašo:

Nuotrauka iš čia http://www.flickr.com/photos/15581217@N07/2852302945/

“Trikdo – žinoma tik mano sugedusią filologinę sąmonę – iš konteksto išimti vertinimų fragmentai, kuriais kaip povo plunksnomis apkaišytas antrojo leidimo viršelis (šį leidimą ir skaičiau) ar autorės tinklalapis. Visa tai neišvengiamai sukuria aplink knygą visų pirma parduodamos prekės, ne kultūrinio artefakto atmosferą. Suprantama, – tokios žaidimo taisyklės, ne apie vertinimą čia kalba, ne jis čia rūpi, o „šimtaburnė fama“, kuriai prie antikinio portreto reikėtų pridurti ir kokius nors finansinę sėkmę simbolizuojančius atributus. Vis dėlto, praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų.” (Paryškinimai tekste – mano)

Mane stebina, jog Speičytė supriešina kultūrini artefaktą ir parduodamą prekę. O kada kultūra nebuvo parduodama? Kaip visa tai reikėtų suprasti? Jei knyga guli apdulkėjusi knygyne, tai ji jau apgaubta “kultūrinio ertefakto atmosferos”, o jei ji perkama – tai ji jau prekė, iš kurios rašytoja ar rašytojas, neduokdie, pasipelnys. Kas čia blogo, jei knyga reklamuojama? Nesuprantu kodėl  “filologinėje sąmonėje” nelabai gražu, jog gana daug knygos reklamos buvo Lietuvos ryto dienraštyje. Asmeniškai aš būtent iš ten ir sužinojau apie “Silva rerum”. Kadangi skaičiau Sabaliauskaitės tekstus tame pačiame laikraštyje, tai panorau perskaityti ir jos knygą.  Kas čia baisaus ir gėdingo?

Negražu, kad kultūriniai artefaktai išpopuliarėja? Atleiskite, bet tai tiesig kultūrinis snobizmas. Kol J.M. Coetzee 2003 negavo Nobelio literatūros premijos, Švedijoj parduota buvo maždaug 2000 jo knygų. Po Nobelio premijos vien jo “Disgrace” buvo parduota 100 000 egzempliorių, o kitų jo knygų pardavimas pasiekė maždaug 20.000.  Tai ką-  dabar jo knygų kultūrinė aura išblėso ir jo skaityti sąmoningi filologai nebegali?

Labiausiai man keista, jog priekaištaujama dėl internetinio puslapio. Aš maniau, kad internetinis puslapis dabar jau yra standartas minimum. J.Irving jį turi. Ir Doris Lessing. Ir G.G Marquez (jo puslapyje net (O Viešpatie!) galima nusipirkti jo knygų). Ką jau čia interneto puslapis… P.Coehlo štai net Twitter’į savo dažnai atnaujina.Vienas geriausių internetinių puslapių priklausančių rašytojui yra J.K.Rowling puslapis. Ten naršydamas gali ir kai kokių paslapčių apie knygų herojus sužinoti, bet, žinoma, “Hario Poterio” knygų yra parduota berods 325 milijonai egzempliorių, o tai turėtų labai gasdinti tuos, kurie nori apsaugoti kultūrą nuo komercijos.

Vietoj to, kad bandytume išsaugoti kažkokią įsivaizduotą ir abstrakčią “kultūrinio artefakto atmosferą”, reikėtų pasidžiaugti, jog žmones knygas perka ir skaito. Na ir kas, kad ne M.Proustą, o D.Brown’ą, juk pastarąjį skaito net ir tie, kurie šiap paprastai knygų neskaito.   Svarbu, jog žmonės pajunta skaitymo džiaugsmą, norą atsisėsti su knyga, nora versti puslapius ir skaityti skaityti skaityti.

Skaitymo džiaugsmą reikia saugoti ir skatinti, o ne kultūrinio elitizmo apraiškas.

//Giedrė

Mano mėgstamiausios knygų vietos. Pirma dalis

~ kzL ~ 9 Comments

Pati mylimiausia biblioteka man- Nidoje.

Dabar ji pavadinta rašytojo V.Miliūno vardu. Nebuvau joje jau daugybę metų, bet užtat vaikystėje tai kiekviena vasarą ten būdavau dažnas svečias. Dabar, kiek žinau, biblioteka persikėlė i naujas patalpas, o seniau ji buvo “Žuvėdros” poilsio namų pirmajame aukšte. Būtent šita biblioteka man tapo bibliotekų standartu. Atsimenu, kaip po vasarinėmis basutėmis girgždėjo grindys, kaip kvepėjo knygos, kaip iš jų byrėdavo smėlis (juk beveik visi poilsiautojai skaitydavo jas prie jūros), kaip skambėjo bibliotekininkės balsas ir kaip atidžiai ji įrašydavo pasiskolintą  knygą i bibliotekos kortelę. Ta mano mylimoji bibliotekininkė tebedirba  ten, “pagooglinusi” net suradau jos vardą – Dalia Greičiutė. Man kažkaip nesisekė su mokyklų bibliotekininkėm- vis pasitaikydavo tokios truputi muštruojančios ir piktokos (“Tu ką tikrai jau perskaitei visas šias knygas, kurias pasiskolinai prieš tris dienas? Netikiu. Papasakok, apie ką jos.”), bet užtat mano vaikystės vasarų bibliotekinkė  atpirkdavo visų kitų bibliotekininkių leptelėjimus.

Kol poilsiaudavome Nidoje eidavau i biblioteką kone kasdien, skaitydavau ir prie jūros ir kavinėse, kai tėvai

Šioje nuotraukoje- Trinity College biblioteka Dubline

gerdavo kavą, o mes su sese valgydavome tuometinius pyragaičius: aš tokį biskvitinį su riebiu sviesto kremu ir kremine gele ant viršaus, o ji- “Grybuką”. Skaičiau lovoje, skaičiau ant suoliuko prie marių, “Audronašoj”, “Vilnelėj”, “Rūtoj”, tad tų vizitų į biblioteką buvo labai daug.

Taip ir liko man iki šios dienos: biblioteka turi kvepti senomis knygomis, bibliotekininkės turi būti mielos, vasaros turi būti labai ilgos, kad spėtum daug knygų perskaityti.

O kuri biblioteka yra tavo mylimiausia?

//Giedrė

Didelių matmenų drugeliai ir akinančios haliucinacijos

~ kzL ~ 1 Comment

Šiek tiek paieškojusi internete supratau, jog Mircea Cartarescu trilogija ”Orbitor” nėra išversta į lietuvių kalbą. Gaila.

Skaičiau pirmąją jo trilogijos ”Orbitor” knygą ”Kairysis sparnas” (likusios dalys- ”Kūnas” ir ”Dešnysis sparnas”). Omenyje yra turimas drugelis- pats dažniausias simbolis Cartarescu trilogijoje. Cartarescu rašo apie savo vaikystę, apie praėjusį laiką, bet knyga tikrai nėra objektyvus chronologinis aprašymas. Atvirkščiai- jis tarsi žaidžia su laiku, veiksmas nėra linijinis, ir tai kažkiek primena M.Proust ”Prarasto laiko beieškant”, tačiau lyginant su Proust’u Cartarescu turi visai kita estetiką. Jo estetika apima tiek labai lyriškus aprašymus, tiek makabriškus puslapius, pilnus anatomijos, pulsuojančios kūno mėsos, suvelto kraujagyslių rezginio ir vibruojančių smegenų. Atvirai kalbant, man buvo sunku skaityti tuos įtaigingus, kartais net groteskiškus puslapius, net jei knygos kalba ir pasakojimas yra užburiantis.

Geografija vaidina svarbų vaidmenį. Aprašomas Bukareštas yra nostalgiškas, ir tampa akivaizdu, jog vieta, miestas, geografinė erdvė apibrėžia mus ir mūsų buvimą.

Knyga yra ”prikrauta” simbolių: nuolat pasikartojantis simbolis- drugeliai, o svarbiausios spalvos: alyvuogių žalia ir perlamutrinė.

Interviu laikraščiui ”Svenska Dagblaget” duodamas Cartarescu pasakė, jog, anot jo, yra du būdai skaityti knygas. Pirmasis-  visiškai kapituoti  prieš knygą, jai besąlygiškai pasiduoti. Antras būdas- bandyti iššifruoti ją. Aš iškart prisipažįstu, jog skaičiau ją pirmuoju būdu. Man net sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ”Kairįjį sparną” kitaip, kai kalba yra magiška, įvykiai – stebuklingi, o ribos tarp fiziško pasaulio ir trancendentinio, vaiko ir suaugusio, tada ir dabar, sapno ir tikrovės yra visiškai ištrintos.

Bet, taip pat pripažįstu, jog knyga sunkiai skaitėsi ir noras ”Tuojau-pat-turiu-perskaityti-ir-likusias-dalis”  nėra beprotiškai didelis. Tikriausia gavau per didelę sudėtingų istorijų, sunkaus skaitymo  ir milžniškų drugių dozę.

//Giedrė