Na, tai nuo ko šį kartą man pradėti? Tikiuosi, kad kaip dažnai man nutinka rašant apie knygą – sudėliosiu daugiau mažiau galvoje besisukantį chaosą į kaškokias lentynėles. Na, ką gi man daryti – rašyti, kad nepatiko knyga nelabai galiu, bet kad patiko – dar labiau negaliu. Tikrai tikrai tikėjausi kažkokios kitokios knygos. Žinai, jei būčiau žinojusi, kad tai yra Dan Brown stiliaus paslapčių knyga, tikrai nebūčiau jos skaičiusi. Bet perskaičiau visus beveik 500 psl.  Na, gerai, greitai skaitėsi ir vis kirbėjo mintis, kad čia iš tų knygų, kurios sužiba pabaigoje, todėl įjungiau tą savo kantrybės mygtuką ir važiavau iki galo. Išduosiu knygą – jei tingite skaityti 500, pradėkite nuo 362 pls., kuriame istoriją pasakoja Nurija Monfort ir perskaitysite viską, kas knygoje buvo įdomu -visą  paslaptingą istoriją, nes daugiau jokių ypaingų dalykų knyga neturi – nei ryškių charakterių, nei ypatingo gilumo.

Gudruolis knygos autorius giebėsi labai gero būdo pritraukti skaitytojus: didžioji dauguma mėgstančių skaityti pasičepsėdami iš tikėtino būsimo malonumo atsivers knygą, kurioje rašoma apie knygas! Kitą kartą reikės taip lengvai nesiduoti išduriamai 😉

Sutinku su laTulipe, kuri rašo, kad “Visoje istorijoje Danielis man buvo dešimtmetis berniukas. Tad gal tik prie šito tegaliu prisikabinti- mano nuomone, nelabai gerai atskleistas Danielio charakteris besikeičiant jo amžiui. Net ir pabaigoje, pačioje kulminacijoje Danielis man buvo vaikas, o ne truputį daugiau nei dvidešimt metų turintis vaikinas/vyras.” Šis charakterio neišvystymas pagrindinį herojų paverčia kažkokiu skystablauzdžiu, kuris nesugabe priimti jokio suaugusio žmogaus sprendimo, tik blaškytis po kokius paslaptingus rūmus, lietų ar bejėgis gulėti savo vaikystės lovoje tėvelio bute. Fui. Būsiu labai neoriginali, bet pacituosiu dar vieną gerai mano jausmus knygai atskleidžiančią citatą iš guardian.co.uk:

“Yet despite these strengths it still feels that there is something missing from this book. The medley of genres (mildly supernatural thriller, against-the-odds love story and period coming-of-age saga) never quite fuses into a satisfying whole.

Having been tantalised with hints of Julián’s life, we suddenly receive the full story through a deus ex machina (a post mortem letter of credibility stretching length), which removes all of the mystery and much of the suspense. Zafón’s novel is atmospheric, beguiling and thoroughly readable, but ultimately lacks the magic its early chapters promise.”

Istorijos cikliškumas – kai Danielis pats to nežinodamas kartoja Chulijano Karakso gyvenimą – man pasirodė banalokas ir skaitant erzino, čia tikriausiai iš tos pačios Danielio charakterio neišvystymo temos. Man tiesiog apskritai nepatinka tokie veikėjai, kurie sukasi savo ratelyje kaip pelės ir niekaip nesugeba iš jo ištrūkti – neturi valios (dėl tokio mane žiauriai užknisusio bevalio veikėjo mečiau skaityti W.S.Maugham knygą “Aistrų našta”). Be to, kas dvidešimto amžiaus pradžioje atrodė normalu (įsimylėjelių iš skirtingų luomų nepalaiko šeima), to paties amžiaus viduryje jau atrodo kvailokai ir visai be fantazijos.

Taigi, galiausiai pasakysiu taip: jei tau niekaip nenusibosta visokios paslaptingos istorijos – šioji tikrai patiks, nes yra gal geresnė už visas tokio stiliaus knygas (bent jau pabaiga logiška), na, o jei ieškai kažko daugiau, tai neverta gaišti laiko. Kitos Zafon knygos neskaitysiu (jei kada gersiu iš prispjaudyto šulinio, bus proga iš manęs pasišaipyti).

|pasiilgusi geros knygos|