Mano 2011 m. skaitymai

Uhuuuuu! Su artėjančiais naujais! Knygų žiurkėms geriausia linkėti, kad kitais metais turėtumėt kuo daugiau laiko skaitymui! Iš visos širdies linkiu. Ir skaičiuoju, ką man pavyko nuveikti per praėjusius metus. Turint omeny, kad pradėjau dirbi, esu ištekėjus ir turiu vaikų :), tai, manau, rezultatas visai pakenčiamas 🙂 – perkskaityta 41 knyga (2010 m., kai buvau su visais tais pačiais statusais, išškyrus darbą, – 59).

Taigi, kas gi buvo gero? Didžiausia naujiena, gelbėjanti mano perskaitytų knygų skaičių yra audio knygos, kurių klausau važiuodama į darbą. Perskaičiau 5 tokas, o vieną siaubingai storą (35 cd) – Shantaram – įpusėjau. 17 knygų buvo anglų kalbą, likę – lietuvių. Lietuvių autorių perskaityta – oho, net 9 knygos!  9 knygos – negrožinės.

Žinai, kas įdomiausia, negaliu šiemet įvardint nė vienos knygos kaip metų knygos. Na, todėl tik išvardinu, kurios man labai papatiko (eiliškumas pagal tai, kurią skaičiau pirmiau, kurią vėliau):

Labai labai geros:

Kathryn Stochett The Help

Wieslaw Mysliwski Traktatas apie pupelių gliaudymą

Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum II

J.Orringer How to Breath Under Water

S.Bernotaitė Virgos džiaugsmai (dar neišleista)

M. Gladwell Outliers

Ken Follett World without End ir The Pillars of the Earth

Julian Barnes The Sense of Ending

Neperskaitytos – M.Corrigan Leave me alone, I’m reading ir R.Bolano Čilės noktiurnas, neverta jų čia net minėti.

Nuvylė – Mario Vergas Llosa Tutulė Chulija ir rašeiva.

Užtat labai džiaugiuosi, kad pirmos perskaitytos/perklausytos knygos, jau dabar žinau – bus gerso!

Beje, vakar gavau pirmą knygą kalėdų dovanų, Giedre, kas sakė, kad knygų žiurkei lengva padovanoti knygą nepasitarus??? 🙂 🙂 🙂 Bet vaikučiai labai dėkoja K. ir L. už dovanėlę!

Kodėl mūsų vaikai virsta tironais

Na, taip, namuose dažnokai būna chaosas, neapseina vakaras be spiegimo, amžino ašarojimo ir taip toliau, ir panašiai. Atrodo baisi katastrofa, kol nepasišneki su kita šeima, turinčia mažų vaikų ir pamatai, kad nesi išimtis. Fuu… atsikvėpi sekundei, o paskui pamatai knygą tokiu pavadinimu ir vaikštai aplink ratais, kol paimi, paskaitai, kažką supranti, kažko ne, pradedi galvoti – kam čia negerai – ar man, ar autoriui, ar knygai. Žodžiu, stebuklingo vaisto nerasi. O pasigedau. Na, ne išgelbėjimo ir net ne palengvėjimo, bet pasigedau papraščiausių patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nes autorius įvardina problemą ir netgi jos priežastis (na, jo manymu priežastis), o va patarimais tai nesišvaisto ir dėl to knyga man pasirodė tokia kažkokia – medaus laižymas per stiklą.

Tikriausiai jau pagalvosit, kad aš apskritai per daug dažnai būnu be nuomonės (čia man taip atrodo), bet po šitos knygos tai esu confused. Sutinku, kad kažkas darosi negero su kai kuriais tėvais ir vaikais, nes girdžiu apie tai iš mamos, kuri yra pradinukų mokytoja. Tuos mamos pasakojimus irgi turiu truputį praskiesti, na, tiesiog iš patirties, bet daugelį autoriaus paskojimų vis dėlto atpažinau tuose  pasakojimuose, na, pavyzdžiui, tėvų nesugebėjimą suprasti kažkokios vaiko problemos priežasties, nes bet kokiu atveju visada yra kalti visi, kas įmanoma, išskyrus juos pačius.

Autorius siūlo vaikus laikyti vaikais, o ne mažais suaugėliais ir savo partneriais, bet, skaitant, man nelabai aišku, ką jis būtent tuo laiko (aišku, kilo minčių dėl vertimo variacijų), na, tuo partneriavimu, nes vaiko lipimo ant galvos tuo nelaikau, bet nesuprantu, kodėl turėtų būti blogai duoti vaikui pasisakyti ir pasireikšti, pasirinkti, jei tie dalykai jam nėra mirties ar gyvybės klausimas. Žodžiu toks įspūdis, kad užauginti normalų žmogų, reikia auginti robotuką, nes leisti vaikui pareikšti savo nuomonę (dar nereiškia, kad sutikti su ja ir leisti taip elgtis, tik pareikšti)- prie gero neprives.

Pavyzdžiui, autorius mano, kad mokymasis grupėse yra viena iš ypatingai blogų mokymosi praktikų (p.87), nes vaikas žiūri ne į vadovaujantį mokytoją, o į klasės draugus, be to, sėdi šonu arba nugara į lentą ir tai yra labai blogai, nes netinkamai apkraunamas stuburas ir tt. Smerkiama ir variacija nuo pamokų, kurias tiksliai žymi skambutis ir t.t. ir t.t. Na, žodžiu, nežinau, nežinau. Sutinku, kad autorius įžvelgia problemą, bet gal jau kokie specialistai pedagogai galėtų pasakyti, kokia ta jo priežasčių įžvelgimo vertė.

Užkliuvo ir knygos struktūra. Autorius dėsto skyrelio mintis, o paskui pateikia pavyzdį iš gyvenimo. Ir viskas. Skyrelio pabaiga. Lieki it musę kandęs – toliau nagrinėkis pats, arba skaityk skyrelį iš pradžių. Ką žinau, man belieka tik akis pavartyti… Žodžiu, jei ką sudomino, prašom kreiptis, galiu duot paskaityt.

Šimto metų istorija

 daug ką paaiškina iki šiol skaitytose Herbjorg Wassmo knygose  – Dinos santykius su vyrais, Toros patėvį. Perskaičiau greitai – išimtinai skyriau visus įmanomus vakarus skaitymui, o ne kitokiems darbams. Turėjau gerą paskatą – knygą pasiskolinau, visada noriu kuo greičiau gražinti.

Wassmiška knyga, gerai skaitėsi, įdomi, geriausia pamoka apie Norvegijos istoriją žmogiškuoju lygiu – kaip ta istorija gyvena mažų neistorinių žmonių gyvenimuose. Na, ir žinoma, šiaurės moterys, šiaurietiški jausmai, nepasakymai, nutylėjimai. Knygoje autorė šokinėdama nuo vienos prie kitos papasakoja prosenelės Saros Suzanės, senelės Elidos, mamos Jordisės ir gabaliuką savo gyvenimo.

Kaip sakiau, įdomu buvo skaityti, bet vis tiek nė viena kita knyga man nebeprilygta “Dinos knygai”. Kažkaip nebeuždega  manęs, bet, aišku, privaloma knyga Wassmo mylėtojams.

When God was a Rabbit

Nežinau, ką parašyti apie šitą knygą. Tikrai. Va jau paėmiau vieną alia aprašymą ir ištryniau. Manau, kalčiausias čia tas mano epizodinis skaitymas, kai gan ilgam tenka atidėti knygą į šoną. O nežinau, ką rašyti, tikriausiai dėl visokiausių besimaišančių jausmų, kuriuos sukelia ši knyga. Žinau, kad sunkiai sekasi su angliškom knygom, kur nutylėjimai, pasakojimai per detales… Na, nutyli, o aš ir sunku, galvą, ar aš čia teisingai viską supratau, gal iš viso ten jokio nutylejimo nebuvo. Bet knyga patraukli, nors gal vietomis perlenkta su visais įmanomais blogais dalykais, galinčiais atsitikti vienam žmogui, bet gal taip būna? Tikriausiai būna? Tik negalvok, kad knyga verkšlenanti, siaubingai liūdna ir sunki, na, taip nėra. Daug kas įvelkama į humorą, juk tokie rūbai geriausiai tinka ne visai linksmiems dalykams papasakoti.

 Autorės stilius toks,sakyčiau,žavingas, man tokios knygos patinka, galėčiau sakyti, kad kažkiek panašus man į Nicole Krauss, kaip kad su ja būna, kad skaitai, nors ir ne visai patinka pats pasakojimas, bet stilius užliūliuoja ir tiesiog mėgaujiesi skaitymu, žodžių srove.

Apie ką knyga? Apie Elly. Apie ją, kaip seserį, kaip draugę, kaip dukrą. Apie šeimą, apie Gechwister – toks geras vokiškas žodis, reiškiantis brolius ir seseris. Apie tai, kaip broliai ir seserys yra tavo vaikystės atsiminimų saugotojai – “The witness of my soul, my shadow in childhood, when dreams were attainable for all. When sweets were a penny and god was a rabbit.”

O kodėl triušis tapo dievu?

“If this God couldn’t love me,then it was clear I’d need to find another one that could.”

Sarah Winman

 Ne šedevras, bet nebloga debiutinė knyga. Rekomenduoju, ypač, jei patiko Nicole Krauss. Jei nepatiko, vis tiek rekomenduoju 🙂

Go the F..k to Sleep

Šiandien knygyne pamačiau, kad šitą knygelę jau turime ir lietuviškai.

Vien iš pavadinimo matosi, kad vertimas yra gražiai sušvelnintas, o mėnuliukas pavadinime neslepai to, ką slepia originaliame variante. Dar vienas neišverčiamumo pavyzdys, ane?

 Pagalvojau, kad žmonės gali ir išsidurti kalėdoms nupirkdami vaikams lopšinės knygutę. Žodžiu, bukite atidūs su tom dovanom, o aš siūlau parašyti komentaruose, kaip (ne)košmariškai jums sekasi migdyti savo palikuonis ir už tai gauti originalią knygutės versiją, įskaitytą Samuel L. Jackson. Ypatingai rekomenduoju komentaruose dalyvauti Giedrei 🙂 Rašykit iki trečiadienio vakaro.

Autorius ir originali versija