Author: kzL

Medėja ir jos vaikai

~ kzL ~ 6 Comments

Ach, kaip gi nepasigriebus Ulickajos knygos už dešimtį litų? Nors dar ir neskaitytos, nepažįstamos, bet, ai, tiek jau to. Oooo Užkabino. Nors keletas vietų kažkaip kibo ir kliuvo skaitant ir galvojant dėl ko – ar dėl eilinio Jotemos vertimo ar dėl knygos kliurkos, knyga man patiko, tokios man patinka.

Medėja – Kryme gyvenanti graikų palikuonė, tebemokanti senąją graikų kalbą. Bevaikė moteris į savo namą ant kalno sutraukianti begalę kitų žmonių vaikų – savo giminaičių iš Maskvos, Gruzijos, Tolimųjų Rytų ir net iš Lietuvos. Visi tie vasarotojai kaip jos vaikai – su savo istorijomis, nuklydimais, parsiradimais, meilėmis, santuokomis, išsiskyrimais, meilužiais ir naktiniais nuotykiais, aklumu ir aiškiaregystėmis, rimtumu ir lengvabūdiškumu (“Medėja buvo tvirtai įsitikinus, kad lengvabūdiškumas baigiasi nelaime, ir net neįtarė, kad lygiai taip pat toks elgesys gali baigtis ir laime arba iš vis niekaip nesubaigti.”). O ir kaip pati Medėja be savo istorijos? Apie savo vyrą, kuris ją sugebėjo numiręs taip įskaudint, kaip per visą laimingą santuokinį gyvenimą nė kart nebuvo įskaudinęs.

Iš tikro net nebandysiu atpasakoti – vienas veikėjas persipynęs su kitu, susikryžminęs dvasiškai ir fiziškai (oj, kiek ten “dulkių” romane, bet negalvokite, kad knyga banali – nė kiek – labai, sakyčiau, natūrali) pati dar iki šiol apie knygą galvoju, virškinu, nėra ji kažkoks didelis šedevras, bet įdomi ir įtraukianti. Patiko.

Bernardinuose – interviu su rašytoja:

“Kai aš pirmą kartą atėjau į rusų leidyklą su šiuo romanu, redaktorius nuobodžiu balsu manęs paklausė, apie ką šis romanas. Ir aš klaikiai įniršau: „Jūs – profesionalas. Aš Jums paliksiu rankraštį. Perskaitysite ir suprasite, apie ką jis“. Tai visiškai neatitiko mano, kaip naujokės, leidykloje statuso… Bet visi mes žinome skirtumą tarp „kas“ ir „kaip“. Naujų siužetų nėra. Visi jie senų seniausiai sukurti. Pačia bendriausia prasme galiu pasakyti, kad aš ir toliau lieku biologe, antropologe… Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai – žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno…”

Šatėnuose apie Medėją. Neskaitykite šio siužetą išduodančio straipsnio, jei norite skaityti knygą! Tik dabar skaitau – kabinasi straipsnio autorė prie vertimo, aha, kabinasi.

Apie grafikę Elvyrą Kairiūkštytę

~ kzL ~ 2 Comments

Įdomus mano santykis su šita knyga. Toks net sakyčiau vos ne iš laidos “Atleisk” repertuaro. Apie knygą sužinojau iš Tyto Albos prisistatymo pernai. Labai jau man įsiminė ta istorija apie pasmestinukę mergaitę. Labai jau man suskaudo pagalvojus apie tą begalinę vienatvę, kurią toks vaikas atsineša – kai net nežinai savo gimimo dienos. Todėl labai norėjosi pažvelgti į piešinius, pabandyti pamatyti gabaliuką tokio žmogaus pasaulio.

Knyga tikrai nuosbiai išleista, su daugybe iliustracijų, pasakojimų, atsiminimų, dienoraščių ištraukų. Keistų ištraukų – ne tokių, kokių tikėtumeisi iš dienoraščio – daugiau tokių dienos suvestinių – už kiek ir ko pirkta, kas nuveikta, užrašinė labiau nei dienoraštis sakyčiau. Bet gal ir gan vaizdžiai pademostruojantis, kaip dailininkė gyveno ir kuo gyveno.

Prisiminimai. Kas labiausiai įstrigo. Kad labai vienodi. Visų. Visi panašiai prisimena. Pamestinukė, turėjusi pati išsikovoti vietą po saule, naudojusis ta savo padėtim tarybiniam gyvenime, neįtikėtinai talentinga nuo pirmųjų pieštuko brūkštelėjimų, labai jaučianti žmonių silpnąsias vietas, jomis pasinaudojanti žmones užgauti, dėl to dažnai vengiama sutikti, kviesti į baliukus.

Labai įstrigo vieno menininko, kurį dailininkė buvo įsimylėjusi žodžiai. Cituoju iš galvos – žinojo, kad yra negraži, dėl to kompleksavo. Gal neturėjo, bet šokiravo mane toks pasakymas. Nemanau, kad nežinojo, kad dailininkė įsimylėjusi, gal buvo įkyri ir persekiojo, bet ką žinau, man atrodo taip nedželtenmeniška taip kalbėti apie moterį… Aš gal pro cukruotus pūkuotus rūžavus akinius žiuriu, bet man taip arogantiška įvardinti talentingo žmogaus išvaizdą – negraži. Gal tu aklas? Ir kam iš viso įdomu – graži negraži, čia gi ne grožio konkursas. Ir aš vėl ir vėl atsiverčiu dailininkės nuotrauką ir bandau įžvelgti tą “negražumą”. Ir pro rožinius akinius aš jo nematau.

Žodžiu, įdomų man paliko įspūdį atsiminimai. Piešiniai tai tokį paliko, sakyčiau, laukiniškumo įspūdį, ir kai pažiūri į nuotrauką – iš kur toks laukiniškumas iš tokio paukštelio žvirblelio? Tiesiog reinkarnacija,  ne kitaip.

This slideshow requires JavaScript.

Svetimkūnis arba The Little Stranger

~ kzL ~ 4 Comments

Parašiau abu pavadinimus, nes kažkaip man lietuviškas vertimas toks kažkoks tikras svetimkūnis knygos, ne kitaip. Šiaip tikriausiai nebūčiau skaičius tokios knygos (viena iš prižaščių – leidimas Jotemos), jei ant viršelio nebūtų buvę išdavikiškai parašyta, kad knyga viena iš Booker’iui nominuotų (2009 m.). Na, gerai, pagalvojau, pabandom iš naujo su tuo Booker susidraugauti.

Visą laiką, kai skaičiau, man kirbėjo galvoj, kad Giedrei patiktų. Kodėl? Nes man kažkodėl atrodo, kad Giedrei patinka gotikiniai romanai. Tai pats tikriausias giotikinis siaubiakas. Tikrai. Skaitydavau praktiškai visą laiką naktimis (už tai dabar labai jaučiasi neDAmiegota savaitė), tai ką žinau, visokie pakrebždenimai namuose tikrai nebuvo patys jaukiausi.

Nors knyga nėra kažkoks labai didelis šedevras (apie ją labai gerai atsiliepė Booker’io laureatė Hilary Mantel), ji labai įtraukia ir nors būna baisu, norisi skaityti toliau, kur galbūt dar baisiau. 1947 m. (siaubiakas, kaip seniai tai jau buvo, XXa.!) pokarinė Anglija, apsivertusi aukštyn kojomis, kai dvarininkai skursta, bunda vidurinioji klasė (nesu Anglijos klasinės sistemos specialistė, tai tiesiog taip parašau, kad maždaug būtų galima įsivaizduoti). Gydytojas Faradėjus iškviečiamas į dvarą apžiūrėti sergančios tarnaitės. Dvare prieš daug metų jo motina tarnavo aukle, dvare jis buvęs kažkokioj šventėj, kur stebėjosi dvaro didybe ir prabanga. Bet dabar dvaras visiškai nuskurdęs, nes šeimininkas miręs, jo sūnus buvo sužalotas kare ir menkai gali juo rūpintis. Daktaras susidraugauja su šeima, gan dažnai pas juos lankosi, pradeda gydyti dabartinio šeimininko Roderiko koją, nors tikriausiai reikėjo gydyti galvą. O gal ne? Gal reikėjo gydyti davrą, nes jame dedasi keisčiausi dalykai, kurių man reikėjo bijoti kiekvieną šios savaitės tamsų vakarą. Viskas prasideda nuo to, kad ramiausias pasaulio šuo sukandžioja svečių mergaitę… O paskui pradeda darytis keisti dalykai, atsirasti dėmės, girdėtis garsai. Ar dar nori toliau skaityti?

Žodžiu, knyga įtraukianti ir gerai skaitoma, tačiau kažkaip neatrodo, kad labai verta būti Booker sąraše. Aš kažkaip skaitydama visą laiką laukiau, kad atsiskleis kažkokia ypatinga priežastis, kuri taip ir neatsiskleidė. Na, autorė tikriausiai šitą dalį paliko skaitytojo fantazijai. Visai nieko, bet nieko labai ypatingo. Kokie 7/10.

 

Metų knyga 2011

~ kzL ~ 6 Comments

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.

 

Great digital expectations

~ kzL ~ 27 Comments

Rugsėjo mėnesio The Economist rašo apie knygų verslą. Apie ką straipsnis galima suprasti jau vien užmetus akį į iliustraciją:

Iš The Economist

Pagrindinė straipsnio mintis – taip taip, elektroninės knygos. Viskas prasideda nuo to, kad net IKEA, apie kurios knygų lentynas mums jau pasakojo Giedrė, kitą mėnesį pristatys naują savo žymiųjų BILLY lentynų versiją, kuri bus labiau pritaikyta viskam kitam, ką žmonės sugalvos jose pasidėti, ne tik knygoms. Straipsnyje analiuojami įvairūs e-book aspektai: blogieji – tokie kaip piratavimas, gerieji – tokie, kaip naujo gyvenimo suteikimas senoms knygoms, visokiu romance romaniuku ir kriminalinių knygų atgimimas – nebereikia slėptis, kad jas skaitai, juk niekas nemato, kas tavo Kindle. Įdomiausia, kad Pad’ai neužgrobė knygų rinkos, didelė dalis Pad’ų turėtojų galvoja įsigyti būtent specialią skaityklę. Aš tikrai pritariu, nes padai tikrai nėra patogiausias daiktas e knygos skaitymui būtent dėl ekrano blizgumo. Bet gal patylėsiu, nes pati neseniai pradėjau skaityti Jane Austen savo telefono Kindle! Ir Giedre, kas mane labiausiai nustebino – man ta Jane Austen visai patinka!

Žodžiu, visa kita galima pasiskaityti straipsnyje, o kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad nesvarbu kaip, svarbiausia – kad žmonės skaitytų. Ir dar – po Kindle skaitymo man taip malonu į rankas paimti tikrą knygą – svarbu tik, kad ji būtų knyga, o ne plyta. 🙂 Gero skaitymo. Dar pasmalsausiu, kas ką šiuo metu skaitote?

KŽL

World without End

~ kzL ~ 1 Comment

Suklausiau. Geriausiai pritiko važiuojat į/iš Panevėžio krepšinio čempionato – taip įdomu, kad tikrai negresia užmigti. Visą šitą audioknygą visa atsitiktinai nusipirkau amžiną atilsį Baltos lankos knygyne, kur audioknygos kaina buvo per pusę nurašyta, man labai labai pasisekė. Beje, dabar Akropolyje esantis Pegasas nė iš tolo neprilygsta buvusioms Baltoms lankoms, ir man iš visos širdies gaila pradingusio knygyno. Nieko, vis tiek dažniausiai Baltų lankų knygų važiuoju pirkti į jų sandėlį – tokios visokios keistos vietos man daug labiau patinka, nei išcackintas knygynas, kuriame nebeliko dvasios. Bet apie ką mes čia.

Na, patiko man šitas istorinis romanas tai labai labai. Iki tiek, kad nenori lipti iš mašinos ir keliauti į darbą ir kaip tundra tūnai už vairo ir klausai, klausai. O kai grįžti namo tūnai garaže ir toliau klausai. Ir  kai pakliūni į kamštį esi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes tikriausiai paklausysi kokį dešimt minučių daugiau. Žodžiu, šaunus būdas skaityti, kai tai dėl laiko stokos tiesiog nebeįmanoma.

Kai pagalvoju, apie ką knyga, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – tai apie gudrias moteris ir ambicingus vyrus. Net kažkaip labai peršasi mintis, kad pagrindiniai Ken Follett knygos veidai yra moterys, kurios tais viduramžių laikais visiškai neturėdamos oficialių teisių ir galių, savo gudrumu sugeba išlaviruoti, išsisukti, išgyventi. Balso neturėjimas tiesiog smaugia beklausant, ties kiekvienu posūkiu besidžiaugiant, kad gyvenu dabar ir kad mano dukra gyvens rytoj, nors ne tobulam, bet vis dėlto daug tobulesniam pasauly nei knygoj.

Catedral Santa María in Vitoria, Spain. (2008)

Iš tikrųjų sakyčiau, kad kažkuo panašios ši ir lietuviška Silva rerum – dėl aprašomo laikotarpio, to meto žmonių, jų gyvenimo nesutaurinimo, o labiausiai gal dėl knygas užklumpančio maro, bėgimo nuo baisios ligos. Na, tik gal Sabaliauskaitės knyga poetiškesnė su savo žvilgsniais žvelgiamais varno ar žiurkino akimis; štai K.Follett visai neturi tokių lyrinių nuokrypių, viskas labai realistiška, ir, kas man labai patiko – be išsivaizdinimo “koks aš esu tų laikų ekspertas” – nesuprantami senoviniai dalykai paaiškinimi tiesiog knygos tekste (nes kaip turėčiau audioknygoje perskaityti išnašas?).

Intrigos knygoje netrūksta ir kuo toliau, tuo sunkiau atsiplėšti. Netrūksta ir intrigų intrigėlių, meilių, norų, svajonių išsipildymų (ir blogų, ir gerų) ir gyvenimų žlugimo, jau besusibėgančių kelių nutolimo, skausmo, ašarų, neteisybės ir visokio kitokio gėrio ir blogio, kurie uždega begaliniu noru suryti visas jo knygas, o kartu ir kursto baimę, kad nebūtų kaip su kokia Jody Picoult ar kitu bestsellerių kepėjėliu (gal ir negresia, nes ką tik paklausiau, kad pirkąją knygą The Pillars ir antrąją The End skiria aštuoniolika metų). Na, bet pagyvensim- pamatysim, o kol kas aš labai labai fanė.

Išgalvotas Kingsbridge žemėlapis

Mano išgalvota šalis

~ kzL ~ 4 Comments

Kažkuriam bloge paskaičiau, kad nebuvo įdomi skaityti, nes perskaičius visas Allende knygas, nieko naujo nesužinai. Gal ir tiesa,  bet Allende mane taip žavi, kad man visiškai vis vien, jos knygas man smagu skaityti, kaip jau esu minėjusi, ypatingai tas, kurios apie jos pačios gyvenimą.

“Mano išgalvota šalis” – tai Čilė, kuri jos anūkams jau yra tolima, nereali žemė, su kuria jie neturi nieko bendro. Net močiutės prisiminimai yra fantazijos vaisius, o ir rašytoja vis mini, pati nenori jau išskirti, kur fantazija, o kur ne.

Knygoje daug rašoma apie čiliečius kaip tautą. Skaitydama viduj juokiausi, kad Allende apie čiliečius rašo taip kaip Užkalnis apie lietuvius. Ant Izabelės tikriausiai Čilėj irgi gerai paburnojama, kodėl taip neteisingai, išdavikiškai rašo apie savo tautą. Tikrai nepasaldintai ir iš peties. Bet nuoširdžiai ir tikriausiai teisingai. Man daug kur čiliečiai pasirodė artimi lietuviams. Čiliečiai juk irgi emigrantų tauta, bėgusi nuo rėžimo, ir visur graudžiai apraudojusi Čilės dorybes ir nepakeičiamumą bei burnojanti ant likusio pasaulio keistenybių.

Skaitydama prižadėjau, kad kita mano tolima kelionė bus į Čilę, ir kartu iš savęs juokiausi, nes dabar daugiausia keliauju 300 km, ką jau ten apie Čilę svajoju. Kažin kas arčiau Čilė ar Australija?

Taigi, visiems Allende mylėtojams – imkite ir skaitykite.

100 000

~ kzL ~ 9 Comments

“Šimtą, šimtą!” – rėkiam savo krepšininkams kas kartą, kai priartėjam prie šimto ribos. Dabar ir mes su Giedre mintyse rėkiam “Šimtą, šimtą”, kai žiūrim į savo blogo skaitliuką, artėjantį prie 100,000. Praneškit mums komentaruose, kai jau bus tas šimtas, o mes dovanosim… manau, kad dabar geriausia dovana mano su pasigardžavimu “skaitoma” The World without End. Pradedam: devyniasdešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt…

84 Charing Cross Road

~ kzL ~ 1 Comment

Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.

Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.

Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).