Author: kzL

Mano išgalvota šalis

~ kzL ~ 4 Comments

Kažkuriam bloge paskaičiau, kad nebuvo įdomi skaityti, nes perskaičius visas Allende knygas, nieko naujo nesužinai. Gal ir tiesa,  bet Allende mane taip žavi, kad man visiškai vis vien, jos knygas man smagu skaityti, kaip jau esu minėjusi, ypatingai tas, kurios apie jos pačios gyvenimą.

“Mano išgalvota šalis” – tai Čilė, kuri jos anūkams jau yra tolima, nereali žemė, su kuria jie neturi nieko bendro. Net močiutės prisiminimai yra fantazijos vaisius, o ir rašytoja vis mini, pati nenori jau išskirti, kur fantazija, o kur ne.

Knygoje daug rašoma apie čiliečius kaip tautą. Skaitydama viduj juokiausi, kad Allende apie čiliečius rašo taip kaip Užkalnis apie lietuvius. Ant Izabelės tikriausiai Čilėj irgi gerai paburnojama, kodėl taip neteisingai, išdavikiškai rašo apie savo tautą. Tikrai nepasaldintai ir iš peties. Bet nuoširdžiai ir tikriausiai teisingai. Man daug kur čiliečiai pasirodė artimi lietuviams. Čiliečiai juk irgi emigrantų tauta, bėgusi nuo rėžimo, ir visur graudžiai apraudojusi Čilės dorybes ir nepakeičiamumą bei burnojanti ant likusio pasaulio keistenybių.

Skaitydama prižadėjau, kad kita mano tolima kelionė bus į Čilę, ir kartu iš savęs juokiausi, nes dabar daugiausia keliauju 300 km, ką jau ten apie Čilę svajoju. Kažin kas arčiau Čilė ar Australija?

Taigi, visiems Allende mylėtojams – imkite ir skaitykite.

100 000

~ kzL ~ 9 Comments

“Šimtą, šimtą!” – rėkiam savo krepšininkams kas kartą, kai priartėjam prie šimto ribos. Dabar ir mes su Giedre mintyse rėkiam “Šimtą, šimtą”, kai žiūrim į savo blogo skaitliuką, artėjantį prie 100,000. Praneškit mums komentaruose, kai jau bus tas šimtas, o mes dovanosim… manau, kad dabar geriausia dovana mano su pasigardžavimu “skaitoma” The World without End. Pradedam: devyniasdešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt…

84 Charing Cross Road

~ kzL ~ 1 Comment

Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.

Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.

Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).

The Pillars of the Earth – serialas per LTV

~ kzL ~ Leave a comment

Esu tokioj savo audioknygos stadijoj, kad atvažiavus iš taško A į tašką B neturiu jokio noro lipti iš mašinos, nes kaip jau sakiau, klausausi Ken Follett The World without End. Labai apsidžiaugiau, kai šiandien per LTV anonsą išgirdau, kad LTV rodys serialą apie šios knygos priešistorę, knygą, kurią žadėjau tuoj pat po perklausytos pirkti. Apsidžiaugt tai apsidžiaugiau, tik, aišku, nepagalvojau, kada gi aš tą serialą žiūrėsiu, na, bet čia kita kalba. Nežinau, kokio gėrio bus serialas, bet jei mėgsti istorinius romanus, siūlau pabandyti žiūrėti, nes bent jau manoji klausoma knyga yra tokia, kad nesinori lipt iš mašinos.

PS Kažkokie keisti tie Ken Follett knygų pavadinimai – niekaip neatsimenu, kaip jie tiksliai skamba ar The End of the World ar The End of the Earth ar The Pillars of the World ir taip toliau 🙂

Short short Man Booker 2011

~ kzL ~ 5 Comments

Julian Barnes – The Sense Of An Ending (Jonathan Cape/Random House)

Carol Birch – Jamrach’s Menagerie (Canongate Books)

Patrick deWitt – The Sisters Brothers (Granta)

Esi Edugyan – Half Blood Blues (Serpent’s Tail)

Stephen Kelman – Pigeon English (Bloomsbury)

AD Miller – Snowdrops (Atlantic)

Short short: http://www.themanbookerprize.com/prize/thisyear/shortlist

Keletas teisėjų komentarų iš The Telegraph (http://www.telegraph.co.uk/culture/books/8744013/Man-Booker-Prize-favourite-Alan-Hollinghurst-doesnt-make-shortlist.html):

Politician and author Chris Mullin, one of the judges, added: “Other people said to me when they heard I was in the judging panel, ‘I hope you pick something readable this year’.

“That for me was such a big factor, it had to zip along.”

He said the judges did not want to pick books that “stay on the shelves half read”.

…

Dame Stella said: “Inevitably it was hard to whittle down the longlist to six titles. We were sorry to lose some great books.

“But, when push came to shove, we quickly agreed that these six very different titles were the best.”

Agė melagė

~ kzL ~ 11 Comments

“Buvo Agė atgrubnagė, tinginė, rėksnė, melagė…” – šituo eilėraštuku mėgdavau paerzinti savo sesę Agnę, kai prisireikdavo. Šiandien vaikščiodama Vilniaus dienose, pamačiau, kad šitos Kosto Kubilinsko knygutės naujai perleistos po 10 lt. Ankščiau kažkaip nesiryždavau už vieną mokėti dvidešimt litų, tai šiandien pagaliau nupirkau kelias. Na, ir Agę irgi, galvojau, gal pravers kaip auklėjamoji priemonė derintis su mano rėksne princese. Nusipirkom, prisėdom ant suoliuko ir vyras paėmęs tą knygelę ir perskaitė princesei. Raukydamasis. Aš kažkaip galvojau, kad knygelė su gera pabaiga, o ten… Agė nurašoma. Tiesiogine prasme Kubilinskui pritrūko fantazijos vaiką reabilituoti, tai tiesiog užbaigė savo eilėraštį – bloga ta Agė niekas nedraugaukit ir panašiai. Net mano vyrui labai jau neskanu pasidarė, kad jis mane prišnekino nueiti ir iškeisti knygą į kokią kitą – taip ir padarėm, nuėjom ir moteriškės maloniai apkeitė į “Vilkas uodegą prišalo”.

Tikiuosi, kad bent ten bus laiminga pabaiga, na, bent jau pamokanti, ar panašiai, bent jau nenutingėta. O Agės vertėjo nėbeperleisti iš naujo – labai jau pasenusi ji savo tarybine filosofija, vienpusiška ir nieko nepamokanti. Va.

Skaitau ausimis

~ kzL ~ 1 Comment

Kai pradėjau dirbti, nebeturėjau kada žiūrėt žinių – tiesiog niekaip nebeištaikau į tą laiką, kai jas rodo, – tai vienintelis mano žinių šaltinis buvo radijas, kurio klausau, kol važiuoju į darbą, dabar visai nebežinau, kas dedasi pasaulyje, nes važiuodama į darbą klausausi audio knygos Ken Follet The World without End. Ir visai neblogai sekasi ir visai patinka. Stora knyga – 14 klausymo valandų – nežina, kada galėčiau perskaityti. Perklausysiu tikrai – pusę jau įveikiau!

Outliers. The Story of Success

~ kzL ~ 4 Comments

Nu, jooo. Sėdžiu ir galvoju, negi mano šių metų metų knyga bus visai ne grožinė? Nes net ir neturėdama laiko perskaičiau ganėtinai greitai – papraščiausiai visais įmanomais būdais visose įmanomose vietose skaičiau skaičiau skaičiau. Įdomi knyga, įdomios įžvalgos ir istorijos.

Pati knygos idėja yra tokia – nebūtinai turi būti pats protingiausias, didžiausio IQ, baigti Harward, kad būtum successful, turi būti tik pakankamai protingas, labai darbštus ir atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Darbštumas ir indėlis į sėkmę netgi įvertintas skaitmeniškai – būsi savo darbo ekspertas, jei tam skirsi 10,000 valandų arba 10 m. savo gyvenimo. Ir jei tuo metu pakliūsi ant bangos, kai tavo ekspertinės žinios bus reikalingos, garantuotai pasiseks. Visai paprasta.

Skaitant, aišku, sukosi milijonas minčių apie savo gyvenimėlio sėkmes ir nesėkmes, ir apie tai, kaip viskas būtų, jeigu (nors istorijos mokytoja ir įkalė į galvą, kad istorijoje “jeigu” nebūna”). Na, nesiplėsiu, bet būtų labai įdomu padiskutuoti su kuo nors, skaičiusiu knygą. Hmmm, šalia toks žmogeliukas sėdi, prieš mane sugraužęs knygą, kurią jam parvežiau iš vieno oro uosto dovanų, nes sau juk pirkti negalėjau :)))

Po bestsellerio būna ir tokios knygosO čia šiaip nuotrauka, kurią užsimaniau įdėt

Jau niežti nagučiai nusipirkti kitas šio autoriaus knygas. Ech, koks malonus jausmas

O čia interviu su autorium ir daugybė kitų galimybių išgirsti autorių

Troliko biblioteka

~ kzL ~ 4 Comments

Kai atvažiavau į Vilnių, trulikas buvo vienas iš egzotiškiausių dalykų – na, labai ilgai negalėdavau priprasti, kad jis “išsijungia”, kai sustoja prie šviesoforo ir dar tas pradėjimo važiuoti garsas mmMMMMMMMmmm – nerealiai juokingas iki šiol. Taip prisiminiau trulikus, kai knygų žiurkės į savo meilą gavo Vagos pranešimą apie tai, kad Vilniaus trulikuose galima paskaityti knygą “Piligrimai”:

Keliaujantiems Vilniaus troleibusais kompaniją palaiko knyga „Piligrimai“

Paskutinį vasaros mėnesį Vilniaus visuomeninio transporto keleiviams nebetenka nuobodžiauti – nuo rugpjūčio 8 d. visą mėnesį 2 ir 16 troleibusų maršrutų keleiviai į kasdienes savo keliones leidžiasi su nauja bestselerių autorės Elizabeth Gilbert knyga „Piligrimai“ ir jos personažais: rančų darbininkais, turgaus prekeiviais, striptizo šokėjomis, ligonių slaugais ir rodeo dalyviais, keliaujančiais kažkur ir pas kažką, turinčiais storą odą arba paskendusiais iliuzijose, bet žūtbūt ieškančiais ryšio su kitais žmonėmis ir dvasinio artumo.

O pačiai/pačiam ar neteko taip susidurti su knyga trulike? Įdomu, kaip nugyveno savo gyvenimą ta knyga? Buvo pavogta, suplėšyta ar mielai skaitoma ir dabar dar kabo? Kaip tau atrodo?

 

Knygynas, kuriame pavargau

~ kzL ~ 2 Comments
Nereali knygyno kavinuke, kur gali išgert kavos su visais savo mėgstamais/nemėgstamais rašytojais

Čia dar jau beveik porą mėnesių kabantis niekaip nepapostinamas įrašas… Įspūdžiai iš Barnes and Noble Booksellers knygyno Lone Tree, Colorado :

Sakai, taip nebūna, knygyne negalima pavargti? Dar kaip būna. Į šitą nukuriau vos tik darbui pasibaigus, pasiryžusi išbūti iki kol uždarys. Pirmą kartą į jį užsukau visai netyčia, bet paskui, pamačius knygyno dydį, pagalvojau, kad pusvalandukas bėgimui tarp lentynų bus per trumpas ir knygynui skyriau visą vakarą. Ir nieko nespėjau ten padaryti… Siaubiakas. Jis toks didelis ir viskas ten daugmaž siaubingai nematyta ir viską norisi pačiupinėti ir nuo to visko daug iš tikro galima pavargti. Nes tiesiog tikrai daug ir tikrai neįmanoma visko apžiūrėti ia pavartyti. Žodžiu, žiūrėk nuotraukas.

This slideshow requires JavaScript.