Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.
Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.
Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.
__________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.
knyguziurkes.com 