Įvykis

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Rojus

Kantriai iš visų jėgų bandžiau prisibelsti į šią 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazak Gurnah knygą. Nesėkmingai. Niekaip nesistatė knygos filmas galvoje, kažkaip įtariu, kad “filmui” labai trūko konteksto, galiausiai, prisipažinsiu, buvo visiškai nuobodu. Užsispyrusiai skaičiau iki galo, vis tikėdamasi, kad pabaigoj susives galai, knyga atsiskleis, bet tiesą pasakius, jei nebūtų Nobelio karūnos, tikrai galvočiau, kad čia kažkoks nesusipratimas. Nors nesuprasti Nobelio autorių genialumo jau darosi visiškai normali praktika. Beje, gal ir lūkesčius turėjau per didelius, nes kiek skaičiau afrikiečių autorių, didžioji dauguma labai patiko.

Knyga prasidėjo įdomiai – tėvai už skolas šeimos “draugui” kaip užstatą atiduoda savo sūnų Jusufą, labai gražų berniuką. Šis išvežamas toliausiai ir atiduodamas tarnauti į “dėdės” parduotuvę su kitu panašiu už skolas atiduotu nelaimėliu Chaliliu. Na, ir mūsų herojus vis spigina į už tvoros esantį gražų šeimininko namą su sodu, kuriame darbuojasi sodininkas, atsakingas už vienintelį romano paragrafą, kuriuo grožėjausi. Sode Jusufas susiduria su keista namo šeimininke ir Chalilio seserim, kurią, žinoma, paaugliškai svajingai įsimyli. Visi knygos veikėjai tokie pusiau vergai ir net “išsipirkus” iš vergijos supranta, kad geriausia laikytis šeimininko, nes nieko geresnio pasaulyje jų nelaukia.

Tokia štai knyga – kažkiek apie brendimą, kažkiek apie laisvę. Beje, goodreadsuose pasikaičiau yra neblogas komentaras su žemėlapiais, duoda kažkiek konteksto. Na, ir dar gražus knygos viršelis.

“Jie man pasiūlė laisvę kaip dovaną. Ji pasiūlė. O kas sakė, kad jai priklauso laisvė ir tą laisvę ji gali man dovanoti? Žinau, kokią laisvę turi omeny. Tą laisvę jau turėjau gimęs. Kai žmonės sako, kad tu man priklausai, tu esi mano, tai, mano akimis žiūrint, lyg dulkiantis lietus arba saulėlydis vakaropi. Rytojaus rytą saulė vėl pateka, nori jie to ar nenori. Lygiai taip pat ir laisvė. Jie gali tave uždaryti, sukaustyti grandinėmis, suvaržyti meniausius tavo siekius, bet laisvė – tai ne koks nors daiktas, kurį jie gali atimti.”

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Jūs gi juokaujate, pone Feynmanai!

Kas man patiko šioj knygoj – tai sveika dozė saviironijos, žiūrėjimas į pasaulį išpūstom vaiko akim ir nesusireikšminimas. Vien iš nuotraukos matyti, kad šis genijus atsipūtęs (Nobelio premija jį labiau sunervino, nei pradžiugino (išskyrus galimybę nusipirkti namą ant jūris kranto)), biškį atitrūkęs nuo realybės, bet kartu labai sveiko proto ir dar sveikesnės drąsos, kad sugebėtų kvestionuoti visokiausias pasaulio kvailybes. Ir kartais žiauriai užnisantis, nes iš principo nedarys to, kas jam atrodo kvaila, net jei tas veiksmas yra paskutinis reikalingas parašas ant biurokratinio popiergalio – maždaug juk sutarėm, kad pasirašysiu trylika kartų ir nedaugiau. Taškas. Bet tikriausiai būtent ir todėl apaugame biurokratinėmis procedūromis ir popierėliais, nes dažniausiai tingime cackintis, norime kuo greičiau nebeturėt reikalų ir t.t. Tik ne Feynmanas. Tikra laisva dūšia.

Na, o žinia, kad genialumas slypi paprastume ir sveikame prote -sena tiesa ir knygoje koks milijonas to įrodymų ir daugybė atvejų apie tai, kaip Feymanas visiškai nebūdamas ekspertas, vien užduodamas paprastus klausimus (o dažnai ir tik vieną paprastą klausimą) sugebėdavo durti pirštu į silpniausią projekto vietą.

“Nuostabiausiai” skaitydama knygą jausdavaus tuomet, kai autorius aiškindavo kokią “akivaizdžią” tiesą ar sprendimą ir aš vis tiek kaip dundukė nieko nesuprasdavau. Na, kad ir, pavyzdžiui, kaip ten jis sugalvojo atidarynėti seifus – biškį pirmyn, biškį atgal, pirmyn atgal, nu du skaičiai aiškūs, o paskui ten abra kadabra ir jau viskas atidaryta. Na, žodžiu, į genijus nepretenduoju, tas jau seniai aišku.

Vietomis knyga gal kiek ištęsta, kai kurie gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo verti paminėjimo, kartais gal nelabai tiksliai išversta (bajerius visada sunku išversti, o čia teko patirt jausmą, kad jauti, kad turi būt juokinga, o nejuokinga), bet šiaip poilsiui puikiausiai tinka, ypač jei mėgstate skaityti apie genijus, žmones orkestrus ir visų galų meistrus. Na, ir jei norite pasisemti stiprybės nesureikšmint “reikšmingų” žmonių, nes būtent tuo ypatingai pasižymėjo Feynmanas.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Barbarų belaukiant

“Maiklo K. gyvenimas ir laikai” prieš daugiau nei dešimt metų ilgam mane atbaidė nuo J. M. Coetzee skaitymo, bet, matyt, knyga vis tiek savo darbą nudirbo, nes pradėjusi skaityti Barbarus, pasijutau vėl papuolusi į tą išplaukusią ir neapibrėžtą knygos atmosferą, trumpam net vėl apėmė jausmas, kad atrakitni Coetzee knygos vėl nepavyks.

Na, bet Barbarai, nors ir nenunešė stogo, bet labai patiko. Priešingai nei su Maiklu, knygos filmas galvoje vizualizavosi ir pasistatė (filmo pagal knygą nemačiau), pavadinimas įsiprasmino ir, kaip mėgstu skambiai pasakyti – uždėjo knygai karūną – iš tikrųjų mes, net nesuprasdami, kiekvieną dieną laukiam barbarų (gal Lietuvoje net įsivaizduojame jų sulaukę) ir net nesuvokiam, kad patys kažkam barbarais esam. Pats svarbiausias dalykas jų belaukiant, patiems tais vadinamaisiais barbarais netapti.

Knygos idėja pritaikoma bet kokiai nepakančiai sistemai, besivadovaujančiai šūkiu “jei ne su mumis – tai prieš mus”. Ir visa kita jau nebesvarbu. Jei nori sisteminio užnugario, turi nulenkti galvą, taikstytis, užsimerkti, pamažu leisti sąžinei nubarbarėti. Ši knyga taip pat kalba apie žmonių bauginimo, propagandos jėgą, “tiesos” transliavimą vienu kanalu (šiandieninės Lenkijos aktualijos). Knyga, kuri niekada nepraras aktualumo, tikriausiai net tada, kai žmonės, nusiaubę ir sudeginę Žemę, išsikraustys į negyvenamą Marsą.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Plūduriuojančio pasaulio menininkas

Skubėjau skubėjau knygą perskaityti Knygų klubui, bet ir nespėjau, ir kiti reikalai dalyvavimą sumaišė – kaip gaila! Gal su klubo diskusija būtų geresnis ryšys su šia knyga. Kažkaip nepatyriau wow jausmo, kaip kad pavyzdžiui atsitiko su “Dienos likučiais”. Na, bet neištiko tai neištiko, ką padarysi.

Nors ir nepatyriau didelio emocinio ryšio su knyga, vis dėlto buvo įdomu susipažinti su pokario Japonija – kaip gyveno menininkai (savotiška meistrų-pameistrių sistema, kai didis menininkas po savo sparneliu priglausdavo talentingus jaunus dailininkus ir visiškai juos išlaikydavo), apie japonišką supratimą, kaip išpirkti savo kaltes ir atsiprašyti nuskriaustųjų (nusižudant), apie santykius ir bendravimą šeimoje (knygoje net keletas japoniškai mandagių pasikapojimų tarp dukters ir tėvo) ir t.t.

Labiausiai man šioje knygoje įstrigo šalutinė tema – japoniškos derybos dėl vedybų. Nors gal ir nelabai šalutinė – gi visas kaltės jausmo paaštrėjimas ir iškyla būtent dėl to, kad pagrindinio veikėjo praeities klaidos (netinkama idėjinė kryptis) potencialiai gali pakenkti derybose dėl dukros sužadėtuvių, kurios, kaip įtariama dėl tos priežasties jau vieną kartą jau žlugo.

Kad būtų išknisama visa šeimos istorija ir iškilnojami švarūs ir nešvarūs skalbiniai, buvo samdomi detektyvai, apklausinėjami draugai, pažįstami ir bendradarbiai – nes jokiais būdais negalima suteršti giminės vardo į ją priimant netinkamą, nepadorų, savo garbę netinkamu elgesiu sugadinusį asmenį. Toks jausmas, kad jaunamartė ar jaunikis čia visiškai pašaliniai asmenys, kurių nelabai paisoma, dabar jiems pasiseks arba nelabai priklausomai nuo to, kokioje šeimoje jiems pasisekė gimti. Įdomu, kiek šiuolaikinėje Japonijoje išlikę šios tradicijos.

Toks man liko įspūdis iš knygos. Sakyčiau toks nelabai giluminis. Bet man tokia savotiška skaitymo krizė po knygų mugės – kažkaip nuo didelio knygų antplūdžio noris kokį filmą pažiūrėti, ar paprasčiausiai pavartyt gražią paveikslėlių knygą ar paskaityti eilėraštį vakarienei. O šią rekomenduočiau ieškantiems japoniško subtilumo, mylintiems autorių ir graužiantiems visas jo knygas iš eilės.

*Pavadinimas tai tobulas.

*Leidyklos dovana

Dienos likučiai

Image result for dienos likučiai

“Dienos likučius” bandžiau skaityti labai seniai, dar patį pirmą leidimą, bet buvo viena iš retų knygų, kurias mečiau šalin. Liokajus man pasirodė visiškas lėtapėdis kvailys, kurio galva prikišta kažkokių senovinių nesuprantamų įsitikinimų ir manierų. Visiškai neturėjau knygai jokio konteksto ir niekaip ji mano galvoje nesivyniojo į mano “filmą”. Matyt, buvo lemta sulaukti “Downton Abbey” ir taip susipažinti su angliško dvaro kasdienybe bei visai kitom akim pažiūrėti į pagrindinį Kazuo Ishiguro knygos veikėją.

Žinoma, nuo to knygos eiga nepagreitėjo. Ji tikrai yra lėta ir jokiais būdais neišklystanti iš ritmo, bet po serialo tas ritmiškumas įgauna kitokią pasmę ir perspektyvą (knygos “skubą” ir dvaro riualus gerai iliustruoja filmo scena, kai Lady Violet sako nespėsanti persirengti vakarienei, o jos anūkė replikuoja -“Senele, bet tau tik reikia nusiimti skrybėlaitę”).

Nors skaitymas ir nebuvo labai didelis malonumas ir džiaugiausi, kad pagaliau užverčiu paskutinį puslapį, o liokajus Stivenas yra ganėtinai erzinantis ir nesusipratęs personažas, knyga kažkaip niekaip neišeina iš galvos, sukuria labai išbaigtą paveikslą, nuostabiai išpildo savo pavadinimą ir taip pat nuostabiai puslapis po puslapio atskleidžia neišsipildžiusio Stivenso paveikslą, į knygos ir savo kelionės pabaigą lyg ir suvokiančio, kad kažką svarbaus gyvenime praleido, pražiūrėjo, ne ten susifokusavo, o dabar jau belikę tik likučiai. Tiek dienos, tiek gyvenimo.

Puiki knyga. Nekantrauju skaityti pačią naujausią. Tikiuosi autorius vėl nustebins.