Month: July 2025

Karalius nakvos Merkinėj

~ kzL ~ 2 Comments

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai nežinojau, apie ką bus knyga-komiksas. Net nežinojau, kas šioje knygoje karalius! Tai viskas, ką patyriau buvo nuostaba. Taip pat ir karalius (nesakysiu, kuris, kas norės, sužinos).

Žinia, esu didelė Gerdos Jord fanė. Įrodymai štai tokie:

Daugiabutis – https://knyguziurkes.com/2019/08/26/daugiabutis/

Gertrūda – https://knyguziurkes.com/2016/07/18/gertruda/

10 litų – https://knyguziurkes.com/2014/12/29/10-litu/

Gavos nuo naujausios iki seniausiai išleistos. Tai va taip užmetus akį į Gerdos Jord, kilo mintis, kad šis komiksas yra rimčiausias, na, ta prasme, jame yra subtilaus humoro, bet nejuokingas. “Daugiabutis” ir “Gertrūda” – abu tiesiog juoko bombos, “10 litų” tikrai yra kur nusišypsoti, o štai “Karalius nakvos Merkinėj” toks, sakyčiau, kažkuo ilgesingas ir net liūdesingas – neįmanomos meilės, asmeninės laimės, išsiskyrimų, netekčių ir prarasto laiko.

Kaip knygos autorė praskleidžia scenos uždangą prasidėjus pirmajai operai Vilniuje, taip ir komikse atskleidžia privačiąją karaliaus gyvenimo pusę, kurioje pačios intymiausios žmogaus gyvenimo akimirkos, pačios didžiausios dramos ir lūžiai, didžiausias džiaugsmas ir giliausias skausmas, o kartu ir paprasčiausi žemiški dalykai – grybai, uogos, maudynės upėje. Šioje knygoje ne karalius yra žmogus, o žmogus yra karalius. Iki pat pabaigos. Iki paskutinės nakvynės Merkinėje.

Gražu. Liūdna. Rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”

Kopėčios

~ kzL ~ 1 Comment

Tolikas, vienišius aitišnikas, kurio kojos kaip degtukai, o pirštai – pianisto, vos prieš kelias dienas nusipirko savo svajonių namą Ispanijoje. Iki svajonių dar toloka, mirusios namo savininkės palikimas – milijonas servėtėlių, mezginių, angeliukų ir jėzuliukų ant kiekvieno kampelio. Nieko, bus remontas, bus modernus apšvietimas, o paskui jau tyla ir ramybė, kuri niekaip neištinka, nes Ukrainoje prasideda karas ir į jo svajonių namus suguža mama su seseria ir jos drauge, teta su šunyčiu ir dviem katėm, ir vienakojis dėdė.

Taip komiškai prasidėjęs pasakojimas tarp eilučių sruogiškai slepia siaubą, pirmųjų karo dienų nežinomybę, namų ilgesį, gėdą dėl savo paties saugumo, ir nerimą dėl pasilikusių. Bet kaip žavingai tarp šių jausmų manevruoja Kuznecova – jokio patoso, jokios savigailos, kaip tinkamai parenka situacijas savo personažams! Skaičiau ir žavėjausi. Kaip gerai ji atspindi vakariečių reakcijas, pasiryžimus ir nesusivokimą, ypač apie “geruosus rusus”, kurie mat irgi gi “aukos”. Kaip atvirai pasakoja, kodėl Tolikas ne fronte.

Labai rekomenduoju, puiki knyga, talentinga autorė.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Mokytis plaukti

~ kzL ~ Leave a comment

Kai Prezidentinis knygų klubas niekaip negalėjo išsirinkti liepos knygos, nes noris kažko “vasariško”, tai prisiminiau knygyne matytą vasarišką viršelį (autorė Kotryna Šeibokaitė-Ša). Aišku, buvau apibumbėta, kad 400 puslapių, bet tie puslapiai greit verčiasi, tikrai neišsigąskit. Tai dabar visoms savo draugėms, kurios atostogoms prašo “kažko negruzinančio” vasarai, siūlau Clare Chambers “Mokytis plaukti”.

Ši knyga neturi pretenzijų į literatūrines aukštumas, lengvai skaitosi ir yra perskaitoma ir sunkesnio kalibro knygų žanro mėgėjoms (nė karto nenorėjau mest į sieną). Aišku, kai kuriose vietose tenka pavartyti akis (kai kurios klubietės buvo ypatingai griežtos, na, nes Prezidentiniam tokios šiaip griežtos ir nelabai romantiškos moterys), bet buvo ir gerų vietų, įžvalgų ir pajautimų, o porai linkusių į romantiką ir “personažines” knygas, net labai patiko (jos buvo palydėtos atlaidžiais klubiečių žvilgsniais).

Knygoje – dvi labai skirtingos britų šeimos, ir toji labai britiškoji, rimtoji tikrai puikiai atvaizduota, kaip ir lengva buvo įsivaizduoti pašėlusią Francės šeimą. Na, gal nereikėjo ten perlenkt lazdos su mamytės nuogumais, bet tebūnie, ką jau čia, negaila gi. Abigailei iš šaltai britiškos šeimos sunku susirast draugių, jos šeimoje ir šiaip emocijų mažoka, kaip ir šilumos, tad kai Francė įsitempia ją į savo gyvenimą ir šeimą, prasideda Abigailės aukso amžius. Ir net nesitikėkit, kad ji neįsimylės Radlių bernioko. Viskas, kaip priklauso! O kur dar pora skeletų abiejų šeimų spintose! Visos sutarėm, kad į pabaigą irgi daugoka dramos, o bet tačiau – gi čia romance, meilė viską nugalės.

Tai va, gavos toks lengvas vasarai tinkantis skaitinys. Literatūros gurmanams skaityt nebūtina, užteks pažiūrėt į Kotrynos viršelį.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”.

Tolumoje blyškios kalvos

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.

Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.

Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Aš rasiu raktą

~ kzL ~ Leave a comment

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams