Šią knygą išsirinkome skaityti Prezidentiniame (darbiniam) knygų klube ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai puiki knyga knygų klubui. “Dienos namai, nakties namai” – ne iš tų, kur labai gali pasigirti, kad viską supratai ir viskas kaip ant delno, tai sudėjus kelias galvas ir padiskutavus, kas kokią autorės mintį pagavo ir kaip interpretavo vieną ar kitą knygos vietą, tikrai knyga dar labiau atsiskleidė, pasidavė pažiūrėt į gylį. Knyga tai skaitosi lengvai, labai lengva pasiduot tokiam greitėjančiam puslapių vertimui (ir nieko nesuprast), tad įsivažiavus į skaitymą, traukiau rankinį stabdį ir sakiau sau “galvok, galvok, viskas kažką reiškia, Tokarčiuk tikrai kažką šituo sako, kavok, ką”. Sakau, puiki knyga knygų klubams ir šiaip būtų įdomu kokią profo recenciją gerą paskaityt.
Knygoje susipina pokario istorija (klaipėdiečiams ir Mažosios Lietuvos žemėse gyvenusiems vos atgavus nepriklausomybę labai pažįstamas bus vokiečių sugrįžimas į savo pražuvusius namus (knygoje – Silezijoje) – Klaipėdoje, Nidoje, pamario krašte – šviesiai apsirengę ir baltai apsiavę žilagalviai vokiečiai tarp postsovietinių žmonių tikrai atrodė kaip ufonautai), bibliniai motyvai, šventieji, nusidėjeliai, girtuokliai ir banko darbuotojos, spanuojančios mylimuosius ir ieškančios jų pasaulyje, kuris atsiranda nubudus.
Labai įdomi vienuolio, kuris aprašė Kumernės istoriją, linija apie belytiškumą, translytiškumą – su atgarisiais į šiuolaikinėje bevaikėje šeimoje sušmėžavusia(-iu) gražiuoliu(-e) Agni, kurį įsimyli tiek tos pačios šeimos vyras, tiek žmona (aaaa! Skandalas!). Ar moteriai savo kūno savininke įmanoma tapti tik tada, kai jis nė vienam vyrui nebeįdomus (pvz., gavus dievišką barzdą), ar šventuoju gali tapti tik tas, kuris suvokiamas eiliniam tikinčiajam ir niekaip nenukrypsta nuo dogmų ir be reikalo nesuka paprastam žmogui galvos? Kodėl negali būt normaliu šventuoju, vyru, ar moterim, kaip visi kiti šventieji? Gal palauk laiko eilėj, kol pasikeis normalumo koncepcija. Kol statistinis pilietis suvoks, kad tai, kas jam “nenormalu” nenustoja egiztuoti nuo jo ignoravimo.
Sapnai, vilkolakiai, iš krūtinių besiveržiantys paukščiai, senųjų savininkų po žeme laukiantys lobiai ir kalnų kaimeliuose žiemos miegu miegančios kaimynės, per į perukus įmezgamus plaukus sumezgančios dieną su naktim, sapną su būdravimu ir praeitį su ateitimi – esu įsitikinus, kad kokios pusės to, ką Tokarczuk knygoje užrakino, atrakinti nepavyko. Tikrai tikrai reiktų skaityti antrą kartą, gal kada nors, kai jau pavyks pasiryžt ir įveikt “Jokūbo knygas”.
knyguziurkes.com 