Na, jei jau skaitysit Rachel Cusk “Kudos”, tai greičiausiai nepradėsit nuo šios trečiosios dalies. Manau, su Cusk – arba meilė arba nemeilė ir iki čia atkeliaus tik mylėtojai. Aš prie jų. Ir slapta džiaugiuosi, kad namuose dar laukia dvi neskaitytos autorės knygos. O šiaip geriausia trilogiją būtų skaityti iš eilės vienu kartu, kad jau dabar visa išleista. Skaitydama trečiąją, kaip ir su pirmosiom dviem apturėjau malonumą – sėdėjau šalia lėktuve ir sekiojau autorei iš paskos, net įsivaizdavau tokią sceną, kaip kad filmuose būna – stovi kambaryje prie lango koks nors tylus dalyvis, rūko ir stebi. Tai Rachel Cusk knygose aš tam kampe rūkau, klausau pokalbių. O jų, savaime suprantama čia neįmanoma nupasakot, nes jie tokie kasdieniai, maždaug plepėjom ir tiek. Nenupasakosi. Bet čia ir yra šių knygų ir autorės stiliaus žavesys. Tai tiesiog linkiu atkeliauti iki trečiosios dalies ir prisijungti prie mylėtojų klubo.
Dažniausiai aplink knygas vaikštau ratais ir tikrinuosi, ar jos man vis dar reikia, tai Danutės Kalinauskaitės knygos kažkaip stengiausi išvengti ir įtikint save, kad tikrai nereikia. Labiausiai gal dėl to, kad “Skersvėjų namuose” man visko buvo per daug, per tiršta, pavargau, atsibodo. Bet vis tiek aplink sukinėjaus, pažiūrėjau interviu “Knygų savaitėje”, paklausiau knygos ištraukos ir supratau, kad niekur nedingsiu, vis tiek skaitysiu. O vakar užvertus knygą galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad apsirikau, kaip džiaugiuos, kad perskaičiau – apturėjau fantastišką malonumą, tiesiog svaigau nuo teksto ir mėgavaus visomis autorės žodžių vingrybėmis, kurios taip vargino novelėse. Tiesiog negalėjau atsiplėšt, nenorėjau nieko skrolint (!), nereikėjo nei fb, nei insta.
Istorija prasideda labai intriguojančiai – šeimą pasiekia žinia apie Liuksemburge mirusį tolimą giminaitį be įpėdinių, tad įrodžius giminystę, galima tikėtis palikimo. Tai apie giminę ir pasakojimas. Dar apie atmintį, kuri slysta iš rankų ir su kiekviena diena su išeinančiais (žmonėm ir protais apskritai), vis mažiau lieka, vis daugiau nustoja egzistuoti. Ir nors protagonistė kartais sako, kad maždaug apie Joną nieko nežinom ir paskui skelia tokią Jono gyvenimo istoriją, kad alpstu iš pavydo nuo tokio nežinojimo, irgi noriu “tik tiek” žinoti.
Ypač patiko istorijos apie Vilnių ir Kauną, kol jų dar nebuvo nenutrypę sovietai, tiesiog panirau į tą močiučių Smetonos laikų Lietuvą, kur pieno upės (ne visiems, aišku) ir sviesto sienos (iš gero gyvenimo). O dar tokia kalba viskas aprašyta, sakau, neįmanoma atsitraukti. O kur dar pasakojimas apie pokario potvynį Kaune, ledo kalnus, siena šluojančius ir traiškančius visa, kas pasitaikė pakeliui. Kiek gal užkliuvo knygos dalys apie banditėlį šarlataną neva giminaitį, bandantį į tą giminės medį įsisprausti. Tam bjaurybei, man pasirodė skirta per daug dėmesio, laukiau, kada jis dings iš puslapių. Bet čia smulkmena, palyginus su visom tom istorijom – giminės medžio pumpurais
Labai labai rekomenduoju, apsvaigus likau nuo knygos, atrodo, skaityčiau ir skaityčiau, bet du vakarai ir nebėr tų 200 puslapių. Nors imk ir skaityk iš naujo. Einu ir vėl paspoksot į savo giminės medį, parymot prie suskaitmenintų bažnytinių knygų ir įsivaizduot už tų įrašų pasispėpusių istorijų. O šiaip tai skaitydama prisiminiau Romo Treinio “Dziedo” ilgesį ir liūdesį, kad daugiau nebebus. Atrodo, išsipildė tas ilgesys Danutės Kalinauskaitės dovana.
Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.
Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.
Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.
LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.
Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.
Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.
Kadangi pati dirbu didelėje korporacijoje, visada įdomu paskaityti, kaip gyvena kiti, labai dideli, labai didelės žvaigždės. Buvau kiek skeptiškai nusiteikus, nes su tokiom knygom irgi turiu patirties. Dažniausiai jos yra tiesiog išpūstas straipsnis iš kokio žurnalo, TED Talk’o ar pranešimo konferencijoj. Ir nors koncentruotas straipsnis būna labai įdomu, pati knyga būna išpūsta ne visada prasmingais reikalais. Na, tai Netflix jokio išpūtimo nesijuto, tiesa, reikia gal kažkaip nesierzinti dėl knygos amerikoniškumo, nes tikrai labai labai amerikoniška. Ir žinoma, skaityti reikia su “grain of salt” (žiupsniu druskos), nes knyga išleista 2020 metais, o žinia, kad kovido metu Netflix buvo aukso amžius, užkėlęs įmonės akcijų kainą iki USD 690 2021 metų pabaigoje ir staiga pasibaigęs kartu su kovido pabaiga (akcijų kaina, pasauliui atsiplėšus nuo teliko sumažėjo beveik 4 kartus – iki USD 186). Tai labai įdomu, kaip visi knygoje aprašyti principai veikia/neveikia, suveikė/nesuveikė, bet tikriausiai ir toliau veikia, jei kaina sugrįžo į USD 437. Bet tikriausiai niekada nebebus to aukso amžiaus, galime susilažint.
Šiaip pats taisyklės principas, kad nėra taisyklių ir reguliavimų, nes tai yra didžiulis ir užknisantis bei brangus biurokratinis aparatas, yra labai įdomi. Principas vienas – tavo išlaidos turi nešti naudą kompanijai ir tu neši už tas išlaidas atsakomybę. Na, pavyzdžiui, jei skridai biznio klase, tai net tavo močiutė turėtų pritarti tokiam tavo sprendimui. Šitaip žmonės įgalinami greitai priimti įmonei naudingus sprendimus. Greitai, o ne su milijonu ir vienu parašiuku, kaip yra tradicinėse korporacijų kultūrose, kur galiausiai vis tiek nėr kaltų, jei padaroma kliurka – tik atpirkimo ožiai. Na, business as usual. O ką, jei tavo sprendimas nepasiteisino? Tada turi kuo greičiau pripažinti savo klaidą, visiems paaiškinti, kodėl manai, kad kažką tęsti yra nesąmonė ir pasidalinti išmoktomis pamokomis. Nu, visiškai logiška, ar ne? Beje, jei močiutei tavo biznio klasės makaronai neužsikabins – būsi atleistas kaip švaistantis įmonės lėšas. Klaidų, sakė, galima padaryti keletą, jei vien tik kliurkinsi irgi ilgai nepaeis. Beje, dėl šitokios šitokios atsakomybės žmonėms ten irgi stogai važiuoja.
Dar labai įstrigęs principas – atviras ir konstruktyvus grįžtamasis ryšys. Privalomas. Kad ir kaip nepatiktų. Bet žinoma, tinkamai ir mandagiai išsakytas. Jei nutyli, reiškia veiki įmonės nenaudai ir esi nelojalus. Nu čia tai auksas, įdomu, kiek veikia realybėj. Nes ta tyla šūdmalos metu mane tiesiogine žodžio prasme užmuša. Aišku, knygos autoriai pasakoja apie įvairias situacijas, kaip tas feedbackas buvo suteiktas tesingai, kaip neteisingai, kaip jie patys tokį gavo ir kaip nepatiko ir t.t. Nu, labai įdomu.
Na, paskui ten visokios – nėr numatytų atostogų dienų, niekas nemoka premijų nuo “darbo rezultatų” (labai logiška pasirodė, nes o kas, jei metų eigoje visiškai pasikeitė verslo aplinka, o darbuotojai dėl tų rezultatų ir toliau traukia vežimą ne ta knyptimi? Netflixo praktika – pažadėtą premiją, pridedi žmogui prie atlyginimo ir taip gauni didžiausią rinkos atlyginimą ir geriausius žmones. Bent taip sako. Gal ne visi geriausi nori dirbti kaip išprotėję?), savo vertės savipasitikrinimo testas, labai didelis atvirumas (pvz., jei atleidai žmogų dėl girtavimo, tai nuo nieko neslepi), jokių anoniminių įvertinimų ir grįžtamojo ryšio.
Na, o šiaip tai Netflixo kultūra yra labai žiauri. Eina sau. Maždaug – geriausi iš geriausių ir, jei nebesi geriausias, tai viso gero. Gauni labai gerą išmoką (nu, įdomu, kad 4 mėnesių išmoka skaitoma labai gera) ir viso. Hastings, Netflix vadovas, valdybai pastoviai kartoja – jei aš ne geriausias, tai ir mane pakeiskit. Nu, maždaug viskas įmonės labui ir jokių asmeniškumų. Nežinau, man tas stilius toks maždaug – “nuvarytus arklius nušauna”.
Tai va taip netikėtai įdomiai susiklausė (yra baltoslankos audioknygyne) vaikšinėjant rytais prieš darbą. Daug principų labai pritariu, bet jiems įgyvendint reikia labai didelio darbuotojų sąmoningumo (kas irgi šiaip yra super), vadovų talento surinkt geriausius (ne arogantiškus šiknius) darbuotojus ir t.t. Labiausiai nustebino, o kartu ir nenustebino, kaip į platų pasaulį išeiti nusprendę amerikiečiai nustebo, kad už JAV ribų yra pasaulis ir jis yra kitoks. OMG. Maždaug, oi, prieš einant reikia pasidomėti, kas ten tokie, kiti žemės gyventojai ir kokia jų bendravimo kultūra. Nebūtų amerikiečiai. Visiškas basic tarptautinio verslo reikalas. Bet tebūnie.
Visiems korporatyvų gyventojams labai rekomenduoju.
__________________________________
Už knygą (popierinę) dėkoju leidyklai “Baltos lankos”
knyguziurkes.com 