Utzas

Nors buvau knygos pristatyme Pavilijone ir maždaug žinojau siužetą, nelabai įsivaizdavau, koks bus knygos stilius, labiau buvau nusiteikus kažkam labai niūraus ir sunkiai skaitomo, o buvo visiškai atvirkščiai – labai smagiai susiskaitė. Labai sužavėjo, kaip autorius tokios mažos apimties tekste tiek visko sutalpino, atrodo, nupasakojo šimtą istorijų, o paskui dar skaitytoą paliko su milijonu klausimų iškeltų paskutiniuose knygos puslapiuose. Skaitai sau knygą, ir įsivaizduoji, kaip čia supranti Utzą, pagrindinį veikėją, atsipalaiduoji, savotiškai užjauti jį, nerandantį vietos, nesugebančio palikti Prahos, puikiai suprantančio, kokia vieniša būtų emigracija. Gal ir kiek keistos atrodo jo kelionės į Vakarus, aistra porcelianinėm figūrėlėm (kurios man šiaip tai visai nepatinka) dar keistesnė, o pabaigoj supranti, kad arba autorius, arba Utzas, arba abu tiesiog tave žavingai apsuko. Rekomenduoju nepraeiti pro šią knygą, bus kokios dienos malonumas.