Andrij Liubkos susitikimas 2023 metų knygų mugėj buvo vienas smagiausių – autorius yra tiesiog nerealus. Į knygų mugę jis turėjo atvažiuoti dar 2022 metais, bet kaip pats sako interviu, dieną prieš skrydį nuėjo miegoti kaip normalus žmogus, o atsikėlė kitame pasaulyje. Nuo tos dienos lėktuvai žmonių į knygų muges nebeskraidino. Taigi, tarp daugybės knygų mugės susitikimų, pasirinkau Andrij Liubka ir labai labai džiaugiuosi. Taip džiaugiausi, kad net įsiūliau darbiniam knygų klubui “Karbidą” paskaityt (didžiajai daugumai labai patiko).

Ši knyga – viena iš tų, kur skaitydama pradedu googlint, pradedant nuo žemėlapių. Medvedivo, tiesa, rast nepavyko, nes tai išgalvotas knygos miestas, o štai pats regionas (autorius mokės Užhorodo universitete, o žemiau esančioj nuotraukoj Užhorodo – tarptautinis oro uostas), apie kurį rašo autorius kaip koks pleištas įsiterpęs tarp Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos. O ką veikia pasienio žmonės? Nu, užsiima tarpvalstybiniu prekių perskirstymu. Visi, kas gali – “Neapsuksi – negyvensi”. Tik nabagai idealistai gyvena iš to, ką uždirba, dažniausiai valstybinėj įstaigoj.

Toks idealistas yra istorijos mokytojas, dėl savo kūno skleidžiamų kvapų mokinių pramintas Karbidu. Su integracija į ES Ukrainai sudėtinga – per sienas neįleidžia, oru niekaip nepavyksta, tad jis nusprendžia savo šalį integruoti per tunelį (kaip matote iš foto, toks planas nėra misija-neįmanoma). Na, bet tokiam projektui reikia bendrų, tai ir susirenka vienas po kito pagal projekto poreikius – duobkasys, kontrabandininkas, miestelio meras ir t.t.

Stipriausia knygoje, žinoma, saviironija ir sarkazmas. Trykšta kaip tas Eurointegracijos fontanas, kuriame slėpsis tunelio pradžia. Po tuo sarkazmu – nuoga Ukraina, taip ryškiai rodanti, kad, nepaisant didžiulio lūžio žmonių sąmonėje nuo karo pradžios, dar laukia ilgas kelias iš sovietinio palikimo. Ir tas kelias niekaip nepagreitinamas. Tiesiog turi praeiti laikas. Kartu šis regionas gal net didesnis “pereinamas kiemas” nei LT: “Be kita ko, ši nuostabi geografinė ir dvasinė vienybė yra ir užmaršties žemė. Tai galima paaiškinti įvairiai. Tarkim, per ilgus okupacijos ir imperijos jungo šimtmečius čia nebuvo nei švietimo, nei universitetų, nei inteligencijos, tad nebuvo ir kam rūpintis istorija. Atmintis čia sunaikinta, išdeginta ugnimi, išrėžta peiliais, užkapota kardais, ji užleido vietą asimiliacijai ir propagandai. Tačiau galima ir paprastesnė interpretacija. Čia tiesiog nėra atminties. Gyvenimas toks sunkus ir niūrus, kad nugyventą dieną trokštama išsyk pamiršti. Prisikliaukti vakare, kad ryte ničnieko neatsimintum.

[…] Šiuose kraštuose sapnai pamirštami dar prieš pabundant, jie purpteli nuo vokų ir nebesugrįžta.

[…] Šiose vietovėse gyvenusios tautos tiek susimaišė ir persipynė, kad seniausiai prarado pirmykšį veidą. Abu pasauliniai karai ir modernus nacionalizmas vertė rinktis: “Kieno tu pusėj, berneli? kas esi?

[…] Vidurio Europoje pakilti aukščiau ribų ir šablonų – sunki užduotis, mat bet kokia pradėta tema baigiasi konfliktu. Tad verta iš vis patylėti ir užmiršti.

Tokia va Andrijaus Liubkos knyga – juokingai apie rimtus, svarbius ir liūdnus dalykus. Knygą autorius parašė būdamas labai jaunas, man ji vietomis pasirodė tokia ne iki galo išdirbta, vietomis pagaudavau pabėgančias savo mintis, na, ir pabaiga tokia, knygų klube sukėlė daug diskusijų, bet šiaip labai rekomenduoju paskaityt. Edukaciniais tikslais, kad geriau suprastume Ukrainą (kokia ji didžiulė) ir jos žmones, mūsų literatūrinius ir tikrus herojus.