Vilko laimė

Paolo Cognetti “Aštuoni kalnai” prieš ketverius metus mane tiesiog apžavėjo, tad su nekantrumu ėmiausi naujos autoriaus knygos. “Vilko laimė” patiko, bet nenustebino taip kaip pirmoji skaityta knyga. Tiesa, knygos nuotaika ir tematika panašios, tad labiausiai, žinoma, ir rekomenduoju skaityti kalnų mylėtojams.

Knygos veiksmas, o jo mažai, labiau norėtųsi sakyti – knygos kasdienybė – rutuliojasi kalnuose. Kalnuose žmogus yra niekingai mažas, nesusitaikymas su savo mažumu – tiesus kelias į aroganciją, kuriai kalnuose nėra vietos. Nei pasipūtimui, nei per dideliam pasitikėjimui savo jėgomis. Gal todėl knyga ir skaitosi kaip kokia meditacija apie gyvenimą kalnuose, atsidavimą paprastumui, pasidavimą kalnų ritmui, didybei ir ramybei.

Knygos veikėjo Fausto gyvenimas kalnų papėdėje visiškai sugriuvo, tad jis važiuoja į kalnus, į kuriuos visada mėgo pabėgti, ir įsidarbina virėju užeigoje – visą dieną puodai-bliūdai ir nėr kada galvot apie nenusisekusį gyvenimą. Pamaitinti alkanus – didelė prasmė. Čia, nors niekas daug neplepa, daug kas pasakoma nebyliai, mezgasi naujos draugystės ir meilės, kurioms kalnai suteikia magijos, išsisklaidančios nusileidus į lygumą. Kalnuose – kitas pasaulis, kiti matai. Jei tame slypi gyvenimo prasmės ir laimės paslaptis – ar beverta leistis žemyn?

Trumpa, rami, kelių vakarų ar savaitgalio dienos parymojimui.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”