Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.

Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.

Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.

Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.

Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.

Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.

Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.

Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.