Regis, man ne viskas gerai

Pirmiausia – liaupsės knygos viršelio dizainierei (ar dailininkei?) Kotrynai Šeibokaitei-Ša už dar vieną nuostabų viršelį (steigiu fanų būrelį!). Tobulas. Ir drąsus (pagal vertimo laisvumą) pavadinimas. Ši knyga, nabagė, mano buvo pradėta skaityti prieš karą ir paskui ilgiausiai niekaip negalėjau užbaigt. Bet už tai galėjau spoksot į viršelį, kuris taip taikliai atspindėjo ne tik knygos herojės Martos, bet ir mano pačios tuometinę savijautą.

Man tikrai buvo sunku suprast pagrindinę veikėją jos būsenas ir elgesį. Iš kitos pusės, vis stengiausi sau priminti, kad autorės tikslas – atskleisti į menamos ligos liūną nugrimzdusio žmogaus savijautą ir autorei tikrai tai puikiai pavyko. Nesvarbu, kad ta veikėja mane erzino (panašus erzulys man kilo su Ottessos Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”). Bet sakiau sau – nu ir džiaukis, kad jos nesupranti, kad nepatyrei tokios būsenos. Sukrėtė nediagnozuotos ligos klaikuma – kai kambaryje dramblys – psichikos liga, bet visi apsimeta, kad dramblio kambaryje nėra. Ir mergina palikta viena kentėti, kai tuo tarpu šeimos istorijos nežinantys tiesiog galvoja, kad šiaip mėgsti išsidirbinėti ir esi bjauri asmenybė. Nepavydėtina situacija.

Meilės linija man kiek saldoka pasirodė. Nors nepersaldinta, bet jau ne mano skonio (visokie ten netyčia palikti dienoraščiai ir panašiai), bet nepriekabioms ar biškį labiau romantiškoms tikrai turėtų patikti. Dar biškį erzino vaikų turėjimo-neturėjimo tema ir kaip tai priėmė pati Marta ir aplinkiniai (alia, aišku, būtum buvus gera motina). O šiaip, man patiko Martos mama, kuri šiaip pati tokia gera šiknė, tiesą pasakius, bet vienu momentu ji ėmė ir dukrai pasakė stop. Žemyn – užteks. Lipk į viršų. Ir kažkaip pataikė reikiamu metu. Man visada įdomu, kada tas reikiamas momentas.

Regis, viskas bus gerai. Tikėkimės.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”