Oi, kaip man sunku parašyti apie šitą knygą – viena iš tų, kur skaitau skaitau ir kažkuriuo momentu imu ieškoti recenzijų, nes jau jaučiu, kad knygos siužeto gijos man visai slysta iš rankų ir nieko nebepavyksta sugaudyti. Atsiverti recenziją, o ten sako, kad knyga, kurią skaitai yra romanas! O ką daryti, jei to romano knygos puslapiuose nesugrabalioji?

Tai va, romano tai aš neperskaičiau, o perskaičiau apsakymus. Vienus susiejau, kitų nelabai, vieni patiko, kiti nelabai, bet, aišku, kaip visada, didžiuojuosi įveikusi, ypač paskutinius penkiasdešimt puslapių, nes kaip ir gavau vyšnaitę ant torto – autorius viską gražiai suvyniojo tais paskutiniais puslapiais ir likau pralinksminta, ir parenkinta, tik, va, kam rekomenduoti knygą galėčiau, tai jau reiktų pagalvoti – na, ypatingam literatūros mylėtojui, mėgstančiam būti autoriaus apsuktam apie pirštą, besižavintiems crazy fantazija, visokiomis keistomis istorijomis, kurios tikrai gali nutikti paprastam žmogui, ypač temstant ar ir visai sutemus.

Sunkiausias uždavinys man buvo pajusti kūrinio vientisumą ir negaliu labai pasigirti, kad pavyko. Bet gal atsiras apžavėtų skaitytojų, kurie duos užuominą, kame Atxagos žavesys slypi. Na, vis tik ne veltui gi turėtų būti tas pripažinimas, ką? Kažkaip nenoriu išeiti nugalėta, noriu būt nugalėjus.