Man ir pačiai keista, kodėl aš tiek ilgai neskaičiau šios knygos. Atsimenu, kad Martos dovanotą anglišką bandžiau skaityti, bet kažkaip buvo labai sunku, tai padėjau į šoną ir laukiau vertimo, o šio sulaukus dar porą metų palaikiau lentynoj, o be reikalo.

„Tarnaitės pasakojimas“ yra įspūdinga knyga. Paprastai aš po tokios knygos nieko nenoriu rašyti, nes ką gi gali rašyti apie labai gerą knygą, išskyrus tai, kad ji labai gera. Ir kad ji ne veltui yra visuose įmanomuose knygų šimtukuose, tūkstantukuose ir visuose kituose -ukuose.

Be savo gerumo, ji dar yra baisi. Ir nepaisant to, kad parašyta senokai, preitam tūkstantmety, ji yra nerealiai aktuali (čia aš vėl paminėsiu prezidentą Trumpą arba kad ir valstiečius su visais savo reguliavimais, draudimais, sienomis ir visa kita) ir mane visada labiausiai gąsdina ta plonytė trapioji linija, kurią peržengus viskas pradeda negrąžinamai keistis. Kai greičiausiai žmonės galvoja, na, šitą mes dar galim pakentėti, tikrai blogiau nebegali būti, paskui, na, dar truputį toleruosime situaciją, pažiūrėsim, kas čia bus, o paskui staiga ateina momentas, kai tavo balso niekas nebeklauso, be to, kalbėti pasidaro per daug pavojinga. O pabėgti – per vėlu. Lietuva išgyveno panašų scenarijų apie 1945-uosius.

Ir kas keisčiausia, kad vėliau, po pokyčio, kai revoliucija suvalgo savo vaikus, niekas naujojoje sistemoje nebenori būti, niekas ja nebetiki, bet nebėra kaip grįžti atgal, turi praeiti pusė šimtmečio, kad subręstų kita revoliucija.

Tai be galo gili, išmintinga, įžvalgi knyga. A must read.