Į Baricco žiūrėti objektyviai po “Šilko” yra labai sunku. “Šilkas” yra tokia šventoji aureolė, kuri autorių visaip pateisina iš išteisina ir priverčia vėl ir vėl prie jo sugrįžti. Aš jau beveik buvau pasižadėjus nieko Baricco nebeskaityti, nes vis tiek už “Šilką” nieko geriau nebuvo, na, gal tik “Novečentas”, tik jau nelabai ir atsimenu, kuris pirmiau buvo. Bet visus mano planus sujaukė biblioteka, kur štai lentynoje puikuojasi “Jaunoji nuotaka” ir tokia visai nestora, kad gal imsiu ir perskaitysiu, nes neužims gi daug laiko.

Skaičiau ir man tokie dviprasmiški jausmai sukosi galvoje: skaitau ir įdomu, ir mėgaujuosi, labai įtraukė ta tokia mistiška atmosfera, knygos veikėjai tokie kažkokie nežemiški, tik vienu kojos piršteliu liečiantys grindis, tokie, kokiais gali būti tik nepančiojamas šios žemės kasdieninių išgyvenimo rūpesčių, t.y. labai turtingi. Ir laikas toks išplaukęs, nesuprasi, ar amžiaus pradžia, ar pabaiga, gal net nelabai ir svarbu. Ir gena smalsumas sužinoti, kaip viskas baigsis, kaip autorius išsisuks iš šito mistinio rūko. O išsisuko kuo papraščiausiai. Nebūtinai taip, kad man labai būtų patikę. Sakyčiau, lengviausiu būdu. Taip kad pabaigos neužskaitau. Negražu murkdyti skaitytojus mistinėje migloje, o paskui vienu mostu atitraukti užuolaidą, uždegti šviesą ir pareikšti, kad spektaklis baigtas, skirstomės.

Nepaisant neužskaitytos pabaigos, knyga vis tiek turi kažką tokio, kas įstringa ir išlieka. Būtina perskaityti Baricco fanams. Niekaip nerekomenduoju teisingos meilės (kad ir ką tai reikštų) propaguotojams, ištvirkusios tautos gelbėtojams ir griežtų pažiūrų piliečiams alia Širinskienė ir pan.