Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis

Prisipažinsiu, per kiekvieną knygų mugę nusiperku kokią nors knygą apie Vilnių ir sau pažadu, kad dabar jau skaitysiu po skyrelį ir eisiu į miestą ieškoti aprašytų vietų. Taip jau kokius keturis metus “vaikštau”. Gėda ir prisipažinti. Reikia viešai pasižadėti pradėt jas traukti iš lentynų…

Tai va, “Vilnius: meilės stotelės” nusprendžiau perskaityti, kol nespėjo iki lentynos ilgam nukeliauti, na, ir Valentino diena, ir visa kita. Ir kaip? Labai gerai. Lengvai skaitosi, pažįstamos vietos nuotraukose, pastatai įgauna kitas formas ir kitas reikšmes, kai juose apsigyvena žmonės. Meilės istorijos gal ir ne visos įspūdingos, bet pakankamai buvo ir netikėtai nustebinusių, pvz., Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos, Sofijos Tyzenhauzaitės ir Aleksandro I. Vilnius kas kartą sužiba naujomis spalvomis.

Tik vienas patarimas būtų – jokiais būdais neskaityk šios knygos po “Silvos Rerum”. Man kažkaip taip susiklostė, kad labai jau arti vieną nuo kitos šias knygas skaičiau, tai iš pradžių atrodė kaip nesusipratimas, kad tekstas ne grožinis, neišvinguriuotas ir t.t. Žinoma iš tokios knygos niekas nieko panašaus ir neturėtų tikėtis, visai gi kito tipo knyga, na, bet, pasirodo, vis dar gyvenau kitoje knygoje, dėl to ir nustebau. Skubėjau skaityti, kad spėčiau iki susitikimo su autore Knygų mugėje. Jau šį savaitgalį! Valio!