Nors nesu emigrantė, man atrodo, kad, jei būčiau, tai jausčiausi taip, kaip Londone jaučiasi Vaivos Rykštaitės  herojė Jurga. Nors knyga ne apie geografinę emigraciją, o emigraciją laike, iš vienos dešimties į kitą, tokia, iš kurios niekaip negrįžtama, kad ir kaip nugaron (arba subinėn – atleiskit visos jautrios sielos) būtų tempiama veido oda. Dėl to man ir patinka šios autorės knygos – dėl atvirumo, taikliai pagauto jausmo ir nuotaikos – pagal Vaivos knygas filmas galvoje teka kaip upelis.

Taigi, jei biologinis laikrodis merginoms ir moterims tiksi, tai trisdešimtmetis yra to laikrodžio žadintuvas. Žinoma, ne toks baisiai žviegiantis, kaip 40, bet toks ganėtinai įkyrus, priklausomai nuo to, kiek kiek agentūros VBS paruoštos gyvenimo anketos punktų esi užpildžiusi. Punktai, savaime suprantama, yra vyrai, vaikai, darbai, gyvenamoji vieta ir numatomos gyvenimo perspektyvos. Taigi, suskaičiuokime, kaip tau pavyko “susitvarkyti gyvenimą”.

Knygoje kita siužeto linija žingsniuoja žavinga tarpukario ponia Silvija,  Jurgos promočiutė, kurios istorija verta atskiros knygos, kažkaip net gaila, kad šiojoj panaudota.