Sunkiausia pasaulyje yra ką nors parašyti apie apsakymų knygą. Ne, dar sunkiau apie poezijos. Tai apsakymų – antra pagal sunkumą nuo galo. Jau minėjau, kad su apsakymais man sunkiai sekasi susidraugauti, o dabar štai ėmiau ir perskaičiau dvi apsakymų knygas iš eilės. Tai gal pavyks ką nors parašyti lygintant šias dvi knygas? Beje, po vieną kiekvieno autoriaus knygą esu skaičiusi.

Pasakysiu tiesiai – kai kuriuose Kereto apsakymuose tiesiog “nepagavau kampo”, beje, kaip ir pirmoje jo lietuviškai išleistoje knygoje. Tikrai tikrai, kaip ir minima apie apsakymus knygos anotacijoje – kai kurie jų yra labai siurrealistiški – čia tikriausiai tie, kurių nesupratau. Bet tie, kuriuos supratau man iš tiesų patiko, gal tik galėjo jų būt daugiau, pvz. – visi. Nepaisant visko, autorius yra žavingas šmaikštuolis (buvau susitikime knygų mugėj, o ten visus kampus sugaudžiau), kuris mano knygoje suraitė iliustruotą autografą.

Undinės Radzevičiūtės “Frankburgas” man patiko normaliai, o štai “Baden Badeno nebus” suskaičiau tikrai smagiai ir net galiu pasakyti, kad ši Undinės knyga man labiau patiko nei Kereto Kisindžeris. Beje, Baden Badene buvau, bet Undinės nei ten anei kokioj knygų mugėj nebuvau sutikus.

Štai tiek tik beišgaliu parašyti apie dvi apsakymų knygas. Sakau, sudėtinga gi.