Vienintelis išsigelbėjęs

vienintelisPrisipažinsiu, kad šiaip tokios knygos nepulčiau knygyne pirkti, bet kadangi gavom iš leidyklos dovanų ir paskaičius kažkokį interviu, pasidarė visai įdomu, taip ir perskaičiau, net labai greitai, kaip kokį trilerį. Jei trumpai, tai Persijos įlankos įtampos metu (1991m.) keletas karių būrių yra išsiunčiami į priešo užnugarį įvairioms užduotims. Būriai naktį nuskraidinami ir paliekami dykynėje. Jie praranda bet kokį ryšį su štabu ir iškilus pavojui nusprendžia keliauti atgal, sienos link (apie 150 km).

Tokia istorija, o mintys, kurias man sukėlė knyga, gal visai ne tokios, kokias autorius tikėjosi sukelti.

Iš knygos susidariau įspūdį, kad į kariuomenę (knygoje pasakojama apie Didžiosios britanijos specialiuosius būrius, tiesa, atsiprašau, jei kaip nors ne taip įvairdinau, nes, tiesą pasakius, nelabai man ten tokios detalės buvo įdomu) eina visokie mokytis tingintys mušeikos, neturintys kur išlieti savo energijos ir šiaip negalintys pasižymėti labai dideliais protiniais sugebėjimais. Atrodytų, na, visiškai normalu – koks daugiau proto turintis žmogus savanoriškai norėtų būti patrankų mėsa? Gal būtų visai ir nieko, jei tokia kvailių armija neprivestų iki kuriozinių situacijų – štai knygos herojus su savo kolegomis gauna setelitinius žemėlapius, kurių nemoka skaityti, neva, niekas jiems nepaaiškino, kad jį reikia skaityti vos ne atvirkščiai nei normalų žemėlapį; herojaus būrys kurį laiką treniruojasi dykumoje kaip įsirengti slėptuvę įsikasus į smėlį ar pastačius sienas iš smėlio pripiltų maišų, o kai yra paliekami Irako teritorijoje, paaiškėja, kad toje dykvietėje yra visiska uolos plynė su nė gramo smėlio – jokios užuovėjos, jokios galimybės pasislėpti ir šiaip tikriausiai jokių smegeninės resursų, galinčių prieš ypatingai sudėtingą operaciją pasidomėti, kokios yra gamtinės sąlygos, kokią amuniciiją ir galiausiai kokius rūbus reikia apsirengti (į Iraką gudručiai iškeliavo vasariniais rūbais, o užklupo juos pats tikriausias sniegas). Dar mažai absurdiškumų? Būrys, paliktas irakiečių užnugaryje gavo neiteisingus radio dažnius pagalbai prisišaukti…

Žinai, kai kalba eina apie ginkluotus nutrūktgalvius, visai nelinksma skaityti apie tokius nuotykius. O liūdniausia, kad toks puikus „pasiruošimas“ privedė prie kelių būrio karių mirties. Žinoma, kančios, kurias iškentė į Siriją keliaujantis autorius buvo tikrai nelinksmos, bet gi ne į turistinį žygį išsiruošė… pusės tų kančių buvo galima išvengti, jei operacijai būtų pasiruošta ne skautų būrelio lygiu.

Žodžiu, knyga gal turėjo sukelti kažkokį susižavėjimą žmogaus glimybėmis ir didvyriškumu (“skautų” būrelis apie koncentracijos stovyklas ir Sibirą tikrai nėra girdėjęs), bet man sukėlė tik pasibaisėjimą neorganizuotumu, atsakomybės nebuvimu ir šiaip kažkokia betvarke. Tegaliu tik tikėtis, kad kariuomenėje yra ir ne tik raumenų kalnai…

Pilkosios sielos

pilkosios sielos

Vasara yra skaitymo, o ne rašymo metas. Kaupiasi knygų, apie kurias nespėjau pasidalinti įspūdžiais krūvelė, nes ilgais šiltais vakarais kompiuterio mygtukų maigymas yra paskutiniausias darbas ilgiausioje darbų eilėje, todėl šiandien pasistengsiu parašyt labai trumpai, jei tik pavyks. Džiaugiuosi, kad bent prie vertimo nereikės kabinėtis, nes knyga yra kažkelintų tai metų geriausias vertimas.

Įdomi knyga. Joje vienu metu, sakyčiau, tiek daug visko vyksta, bet kartu ir nuolatos atrodo, kad nevyksta nieko. Miestelis, apie kurį pasakojama, toks pusiau egzistuojantis – kaip kitaip užvadinti, kai visai netoli yra Pirmojo pasaulinio karo frontas, o miestelis slepiasi čia pat už kalno – girdis pabūklų griaudėjimas ir pro šalį eina virtinės kareivių. Tačiau knyga ne apie karą, karas yra kažkur kitur, miestelis jį jaučia labiausiai tik dėl čia plūstančių karo permaltų kareivių. Miestelio policininkas skaitytojui papasakos keletą nutikimų, visi jie liūdnai pilki, keisti, savotiškai ištirpę karo fone, bet ir labai svarbūs miesteliui, paslaptingi iki pat kūrinio pabaigos, ta paslaptis vis ir veja skaityti toliau, brautis pro tiršto pilko rūko pilnus puslapius iki pabaigos, kurioje detektyvinės romano linijos sekėjai neras nei teisiojo, nei neteisiojo. Gal tik išpažintį. Netikėtą.

philippe

O visos tos pilkos sielos vis dar vaikšto man iš paskos. Štiš.

O čia tokia rimta recenzija.

Miestelio romansas

kalm1Šioji knyga man užkliuvo dar knygų mugėj, net norėjau nueiti į pristatymą, tik su kažkokiu kitu renginiu susidubliavo, taip ir likau nenuėjusi (o dabar taip gaila), tad kai “Tyto Alba” pasiūlė pasirinkti knygą dovanų, tai jau žinojau, ko noriu. Ačiū leidyklai.

Mintis, kuri pastoviai sukosi galvoje skaitant buvo, kad šitą knygą kokiu nors būdu reikia įtraukti į mokyklos programą ir net nežinau, ar labiau į istorijos, ar literatūros. Gal  istorijos? Šita knyga užpildė tokią, sakyčiau, pustuštę nišą mano galvoj, o ta niša vadinasi Lietuvos žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Prieš karą, žinoma. Ir prieš holokaustą.

miestelio citata

Knyga prasideda (ir šiaip ji yra nuostabiai išleista, su nuostabiomis Marko Kanovičiaus (kiek randu internete – ne giminaičio) grafikos iliustracijomis – vien į jas gali žiūrėti ir žiūrėti) žodžiais apie žydų motinas, užduoda tokį gražų toną knygai, juk žydiškoji linija eina per motinas, o žydų motinos man atrodo stebuklingos, nes taip moka išskirti ir išaukštinti savo vaiką, gal net išsvajoti/išpranašauti jo ateitį. Taigi, nors knyga autobiografinė, o autorius vyras, iš tikro moterys – autoriaus mama ir senelė Rocha-Samuraj (kas per pravardė!) yra patys ypatingiausi ir svarbiausi veikėjai. Tokia tad ir autobiografija – pro stalo lygyje esančias vaiko akis apie aplink besivyniojantį labiau šių moterų, o ne savo gyvenimą.

Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai
Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai

Beveik visas veiksmas vyksta Jonavoje ir pasakojimas užsimezga dar gerokai prieš gimstant pasakotojui, XX a. pradžioje. Koks buvo miestelis, kas jame gyveno (žydai, žinoma), kuo gyveno, kuo tikėjo (Dievu, žinoma, ir dar kartais Leninu) ir kuo nepasitikėjo (Smetona), ko niekada neleido sau pamiršti (kad ne savo žemėj gyvena), kokia kalba kalbėjo, kokias mokyklas lanke (jidiš ar ivrito), kokius amatus turėjo ir sinagogas kokias (atitinkamai pagal amatus), kokie vargšai ar turtingi buvo, kaip vaikai emigravo į prancūzijas ir amerikas. Visa prieškario žydų kasdienio gyvenimo istorija. Paskaityk. Prisiminkim.

Keletas žydiško gyvenimo gabaliukų:

-Kam tau žinoti tai, kas vargšo žydo nepadarys laimingesnio ar turtingesnio, – ramino mane senelė.

***

-Visa tai niekai! Juk gali kada nutikti stebuklas ir Viešpats Dievas išvys iš ten [Jeruzalės] turkus kartu su arabais ir surinks mus iš viso pasaulio Pažadėtoje žemėje. Visus, išskyrus, žinoma, tave. Tu juk, Šmule, ne žydas, o cicilikas.

-Ar jūs bent suprantate, ką sakote? Du žydai tarpusavyje susitarti negali, o jūs apie tūkstančius, padaugintus iš tūkstančių. Kad žydai normaliai gyventų, juos būtina kuo nors atmiešti – ar lietuviais, ar lenkais, ar kinais, ar negrais. O jūs sakote: “Viešpats surinks visus kartu…” Didesnio balagano negaliu nė įsivaizduoti.

***

Jeigu [kreipiesi] į Viešpatį dievą, tai štai ką aš tau, drauguži, pasakysiu. Jis, kaip ir kiekviena valdžia, mėgsta, kad jį garbintum, šlovintum, o ne keiktum ir įkyrėtum nesibaigiančiais prašymais. Juk nuo tokio nesuskaičiuojamo kiekio prašymų galima ir išprotėti.

Kakė Makė 3

Visiems Kakės Makės gerbėjams geros naujienos – Kakė Makė su gražia knygute į vakaro skaitymus atkeliauja trečią kartą. Ar vis dar bijai tamsos?

kake