Sugrįžimas į Žemaitiją

sugrizimas-i-zemaitija-1

Sugrįžimas į Žemaitiją – dvaro panelės Mgdalenos z Nalecz-Gorskich Komorowskos prisiminimų knyga. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, dvareliai tie – Žemaitijoje. Tikriausiai per giliai į galvą man įkalta ta tautinė savimonė, maksimaliai siekianti kokią tarpukario Lietuvą, o ankščiau tai nė per kur – amžina kaimiečių nuo žagrės tauta. Visokie sidabrai, porcelianai ir šilkai – nesuvokiamas pasaulis. Gal dėl to (ir žinoma, dėl lenkiškų vardų), visa knygoje pasakojama šviesi vaikystė labiau atrodo kaip pasaka (tokia ir turėtų būti vaikystė), ir ji toli gražu ne lietuviška, nes lietuviška XX a. pradžios vaikystė buvo alkanas piemenavimas, našlaitystė ir alkis, nieko nuostabaus, kai tik tokius apsakymus ir istorijas skaitėm (ir tikriausiai skaitom) per lietuvių literatūros pamokas ir dar laikom juos didelėm literatūrinėm ir istorinėm (tikriausiai) vertybėm.

Taigi, lietuviško kaimo prikimštai mano galvai yra sunku suvokti, kad iš nuotraukų ir iliustracijų (knygoje vaizduotę nuolat paaitrina įvairios vietovių ir žmonių nuotraukos, išskyrus gal Telšius vaizduojanti nuotrauka nelabai vykus, nes fotografuota 2009 m. ir labiau matos kažkokia mašinų aikštelė ir apšvietimo stulpai nei pats miestas) bylojantys dvareliai yra kažkur visai netoli mano kaimo, kad tuos dvareliuose vaikus mokė užsienietės guvernantės mokytojos, o tėvai, kad vaikai jų kalbų nesuprastų tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai. Juk visai neskamba kaip Žemaitija, ar ne? Tik kai autorė atsimena pavasarį šeimą įkalinančius neišvažiuojamais purvynais virstančius kelius, niekaip iš žemės neišeinantį pašalą ir kitus žemiškus reikalus, bent jau supranti, kad pasakojimas toje pačioje geografinėje platumoje.

Knygą išleidusios Tyto Albos darbuotojai minėjo, kad knyga visai netikėtai tapo labai populiari, o aš galvoju, kad tai tikriausiai yra natūralus susidomėjimas “dingusio”  istorinio laikotarpio, kuris yra ne Vytauto laikų ar tautinės tarpukario valstybės rėmuose, bet ir tarp jų buvusiuose LDK amžiuose, į kuriuos beldžiamės per “Silvą Rerum” ir žvilgtelim per “Sugrįžimą į Žemaitiją”.

Looking for Alaska

alaskaMan labai patiko young adult arba paaugliams skirta John Green knyga ‘The Fault in Our Stars’, nelabai buvo aišku, kodėl ji būtent šitaip kategorizuojama, nes tikrai verta paskaityti visokio amžiaus skaitytojams (lietuviško leidimo vertimo kokybės pakomentuoti negaliu), na, o štai kita to paties autoriaus knyga ‘Looking for Alaska’ tai jau tikrai paauglių knyga. Bandau įsivaiduoti, kaip ji man būtų patikusi, jei būčiau kokių trylikos metų. Tikriausiai labai? Nesakau, kad neverta skaityti suaugėliams, ypač esamų ar būsimų paauglių tėvams, tik žiūrint, per kokią čia prizmę skaitysi, nes knyga tikrai ne apie šventuosius paauglius, todėl dažnai mamai ar tėčiui vis gali kirbėti mintis – na, čia tai jau tikrai nei apie mano vaiką, ar kažkas panašaus.

Knygos istorija yra padalinta į dvi dalis – prieš sukrečiantį įvykį ir po – ir sakyčiau, visai sėkmingai paskoja apie tai, kaip šviežias jaunimėlis gyvena, kuo gyvena, su kuo gyvena, su kuo miega ir su kuo keliasi. Tikroviškos ir neperlenktos situacijos, kova už būvį ir išlikimą, ir vietą po saule (arba bandoje, kaip čia jau pažiūrėsi. Bet visoje istorijoje esama ir gilesnės minties ir tokios šviesios nuotaikos ir gero jausmo, kurio labai dažnai paaugliui prireikia paaugliškose pasikeitimų tamsybėse. Verta paskaityti, ypač, kai tau -ylika.

Booker International 2013

booker int

Priminsiu, kad Lydia Davis prisijungė prie ankščiau apdovanotų Ismail Kadare, Chinua Achebe, Alice Munro ir Philip Roth. Ar skaitei ką nors iš šios autorės kūrybos? Gal The Collected Stories of Lydia Davis arba Break It Down arba The Thirteenth Woman and Other Stories?

 

 

Your Competent Child arba kaip netapti monstrais

‘When I say that children are competent, I mean that they are in a position to teach us what we need to learn. They give us the feedback that makes it possible for us to regain our own lost competence and help us to discard our unfrutitful, unloving, and self-destructive patterns of behaviour. To learn from our children in this way demands much more than that we speak democraticallu with them. It means that we must develop a kind of dialogue that many adults are unable to establish even with other adults: that is to say, a personal dialogues based on equal dignity.’

childŠitas pajuodintas sakinys yra labai ypatingas sakinys, kai galvoju apie vaikų ir tėvų santykius. O galvoju apie tai dažnai, o ypač tada, kai mama KŽL pavirsta į kažkokį nebekontroliuojamą mamamonstrą. Tada pasižiūriu į veidrodį ir negaliu patikėti, kad čia esu aš (iš tikrųju tai net nežiūriu, nes ir taip baisu). Ir žinau, kad jau laikas sustoti, susitelkti į save ir paskaityti kokią nors protingą knygą, kad geriau suprasčiau, kodėl pavirstu į mamamonstrą ir ką daryti, kad daugiau taip neatsitiktų. Taip taip, vaikai išveda iš kantrybės, manipuliuoja ir visaip kitaip  nuostabiai erzina, bet tai visai nereiškia, kad dėl to reikia būti mamamonstru. Ir nesakykit, kad tai yra lengva. O ir kam lengva šiais laikais (cha cha). Ypač, kai “keliolika šimtmečių mes mokėme vaikus gerbti jėgą, autoritetą ir smurtą, ir niekada nemokėm gerbti kito žmogaus.” Reikia kartais vedlio iš situacijos, kai žinai, kad darai kažkaip negerai, bet nežinai, kaip daryti kitaip. Ir nesakykit man, prašau, kad čia ne aš mamamonstras, o mano vaikai maži monstriukai arba net tironai, nes vis dėlto, aš manau, kad tiek mama, tiek vaikai pirmiausia yra žmonės ir kai visi pradeda šeimoj virsti monstrais, pirmiausia reikia dešimt kartų pakvėpuoti ir vėl atvirsti žmonėmis, o ne pradėti karą pavadinimu “išsiaiškinsim dar, kas čia situacijos šeimininkas”. Pakvėpavus dar paskaityti protingą knygą. Tikriausiai teks ją skaityti visą gyvenimą, nes vis dėlto kartais tikrai sunku atpažinti situacijas, suprasti vaiko siunčiamą žinią, kartais net suprasti save ir savo jausmus. Tokia tad dabar knyga guli šalia mano lovos naktinės lempos. (Iš tikro prisipažinsiu, kad ta naktinė lempa jau du metai guli saugiai supakuota dėžėje, kad mažieji monstrai nesudaužytų jos jau pirmą ištraukimo į šviesą dieną). Skaitykit vardan šviesesnės mūsų visų ateities.

Beveik 2 metai

(oho!!!) praėjo, kai skaičiau vieną iš Sandros Bernotaitės pirmosios novelės eskizų, ar kaip ten reikia vadinti. Man tai jau atrodė, kuo normaliausia knyga. Dabar tai tikrai, nes štai guli pas mane ant stalo visu gražumu ir realumu (vis dėl to manau, kad tik laikant tą popierinę knygą tikrai galima pajusti – štai, išleidau) – ačiū Sandrai. Nors aš pati šiandien knygą jau aptikau dviejuose senamiesčio knygynuose ir beveik susigundžiau nupirkti – kam nors, dovanų, nes kaina žmoniška ir galima ne tik pauostyti, o ir nusipirkti neaukojant savaitės pietų. O dar knygoje yra atvirukas – siurprizas.

O knygą dar kartą, jau tikrąją, tik elektorininę perskaičiau lėktuve. Šiaip, jei atsimeni, tai aš knygų dažiniausiai po du kartus neskaitau, bet kažkaip įtikinau save, kad tai visai kita knyga ir perskaičiau. Tiesa, nežinau, ar pajutau, kas buvo eskize, o nebuvo knygoje, ir atvirkščiai, nes tai tiesiog buvo Virga, buvo ta pati nuotaika ir tas labai aiškiai matomas “filmas” galvoj (o ir beveik dveji metai praėjo, dieve, dieve). O “filmo” matymas knygoje man yra labai svarbus, nes jei nematau, galiausiai ir knygos nesuprantu.

Gal knygoje kiek užaštrintas komunizmo akcentas (Virgos mama ir teta buvo aktyvistės), kurio man norėjosi kiek subtilesnio. Toks gal tas akcentas – paaiškinamasis – tiems, kurie nežino, gal kokiems nelietuviams, kuriems gal (tikiuosi) kažkada teks laimė skaityti knygos vertimą?

O iš tikrųjų tai vėl norisi skaityti – gal ir juokingai skamba – dabar jau popierinę. Kur nors terasoj, besimėgaujant šita nerealiai malonia šiluma. Eikit į lauką. Su knyga.

The Buddha in the Attic

buda2KŽG prisaikdino mane jokiais būdais nepirkti knygos The Buddha in the Attic, autorė Julie Otsuka. Visai neseniai gavau siuntinį gražiame žolėtame voke su šita knyga. Ir jeigu jūs po KŽG posto dar neturite šios knygos savo knygų sąraše, tai dabar jau tikrai rašykite pirmu numeriu, nes kaip sakant, dviejų žiurkių patikrinta. KŽG, ačiū tau už tokius atradimus!

Knyga, iš tų, kur visą vakarą norisi verkti, taip jau būna su tom gerom knygom. Nes graudu, nes skauda širdį, nes lyriška, nes neįprastai parašyta, kaip sako KŽG – choru, nes kalba jos, nuotakos iš Japonijos, per jūras marias plaukusios pas savo gražuolius jaunikius, o atplaukusios pas visokio plauko senius ir ubagus, tarsi Ramusis vandenynas būtų kokia burtų jūra, kurią perplaukus migla aptraukia akis, o gal atvirkščiai, ji nuo jų nueina? Nes tai kartu yra emigrantų choras, dainuojantis apie vaikus, kurie nebesupranta ir nebenori suprasti savo motinų, kurie savo skambų ar švelnų japonišką vardą išsikeičia į beveidį – Jane ar Daisy, kurie nebenori būti tykūs ir nuolankūs, kaip jų tėvai. Nes tai yra dalis japonų istorijos, tokia pati kaip sakurų sodas Vilniuje, tik ne tokia didinga ir iškilminga. Nes tai japonų pradžia Amerikoje ir ji tikriausiai panaši į visų tautų pradžią šiame žemyne. Nes tikriausiai kiekviena tauta neišvengiamai turi savo tamsių puslapių ir tarpsnių, kurių metu labiausiai kenčia paprasti žmonės, teturintys vienintelį norą – ramiai nuimti derlių savo sode.

Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0
Japanese picture brides. Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0

The Budhha in the Attic yra nuostabi knyga, taip gražiai parašyta, man atrodo, kad tokį gražų tekstą paskutinį kartą skaičiau pas Šiškiną “Laiškų knygoje”. Skaitykit.

Temple Grandin

Ar matei filmą Temple Grandin? Man labai labai patiko. Temple yra žymi tuo, kad yra autistė, tačiau begalinės mamos kantrybės ir užsispyrimo dėka, sugebėjo integruotis į visuomenę, išsilavinti ir nerealiai išnaudoti savo “autistines” smegenis, kurios sugeba įsivaizduoti įvairiausius sutvėrimus įvairiausiose situacijose – visas šitas įsivaizdavimas nerealiai pavaizduotas filme.

Kur čia knygos? Viename iš news letter’ių pastebėjau, kad Temple Grandin išleido knygą The Autistic Brain. Galvoju, parekomenduosiu bent jau filmą.

temple