Vis knietėjo susipažinti su autorium, apie kurį tai šen, tai ten išgirsdavau gerų atsiliepimų – taip namie net dvi jo knygos stojo į eilę lentynoje. Iš tikrųjų tikėjausi visai kitokios knygos, gal kažko panašaus į “Pupelių gliaudymą“, bet šioji buvo tokia labiau pramoginio tipo, lengva ir įdomi skaityti, truputį lyg ir mistikos (labai gerai tinka atostogoms), lyg ir tamsios paslaptingos gotikos ir neblogų personažų bei gilesnės minties (kaip du blogiai susitikę vienas kitą sustiprina, ar kažkas panašaus), bet toks vienas dalykas. Pabaiga tokia, na, kaip čia pasakius, iš serijos autoriui nusibodo rašyti, paėmė bet kaip ir užbaigė lyg norėdamas tos knygos kuo greičiau atsikratyti. Žodžiu, po trijų šimtų puslapių priešpaskutiniam puslapy gaidžiai ryte užgiedojo, visos mistikos išgaravo, skaitytojas vos ne kvailiu gali pasijausti, kad prieš keletą puslapių kartu su herojum drebėjo iš baimės žiūrėdamas į virtuvinį rankšluostį ir bijojo koją iš lovos iškišti. Ach, jūs kvaileliai, ėmėt ir įsijautėt. Bet gal to autorius ir norėjo? Priminti, kad į ką nors baisiausiai įsijautus kartais papraščiausiai atsikvošėti ir pažiūrėti naujomis akimis? Bet kokiu atveju verta paskaityti.