Tokias knygas stengiuosi perskaityt ant smūgio, kol dar labai aktualios, tai tikriausiai ir gavos, kad gaudžiau Palucką po Knygų mugės su visa Lietuva. Gaudynės buvo tikrai įdomios, Šarūnas Černiauskas (man kažkaip čia jo knyga, Tapinas čia toks komentatorius labiau) rašo žavingai ir nuoširdžiai (bent jau taip atrodo), daug juokelių, labai daug savęs traukimo per dantį ir nesivaizdavimo herojumi, tai tas labai patiko. Žodžiu, skaityt buvo smagu, tekdavo vis priminti, kad čia ne trileris ir ne bajeris, kad čia rimti dalykai ir realiai tai visi sėdim šiknoj ir šviesos kol kas nelabai matosi. Bet tsakant, humoras yra pasaulio gelbėtojas. Juoko bijo visi blogiečiai, o “tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo”. O tie, žinia, daug juokias.

Labai patiko žurnalistinė virtuvė, žavėjausi Šarūno užsispyrimu, nuojautom, o kartu stebėjaus, kiek gi vis dėlto iškapstoma su “švilpikų” pagalba. Be jų indėlio švilpauk nešvilpavęs, nesusives galai, nors tu ką. Tai respectas visiems pilietiškiems švilpikams, dar kartą dainuoju GNG Sindikato dainą. Bet šiaip tai siaubiakas, kiek varkių tyliai verda piliečiams už nugaros. Liūdesys.