Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Šviesos ir tamsos enciklopedija

Jei dar nematėt mini serialo apie Norvegijos okupaciją per antrąjį pasaulinį karą “Crossing Atlantic”, būtinai pažiūrėkit, neseniai rodė LRT. Būtent dėl jo atkreipiau dėmesį į šią knygą. Ir dėl ant viršelio esančio atminimo akmens. Tokie akmenys įmontuojami į šaligatvių grindinį, ten, kur gyveno holokausto aukos. Praeivis, norėdamas perskaityti užrašą simboliškai nulenkia galvą prieš žuvusįjį, o perskaitydamas aukos vardą tarsi perima atminties estafetę.

Šio romano tema ypač aktuali ir mums, ir visoms tautoms, kurios nesugebėjo išsaugoti savo bendrapiliečių žydų. Nuolatinis klausimas – kodėl pavyko danams, kodėl nepavyko norvegams, lietuviams? Simonas Stranger bando sekti savo žmonos prosenelio Hiršo Komisaro, įkalinto ir vėliau nužudyto Falstado lageryje, pėdomis. O namo, kuriame gyveno autoriaus žmonos seneliai, istorija apskritai neįtikėtina. Tragiška, liūdna. O paraleliai dar sužinome ir vieno norvego kolaboranto istoriją. Žmogaus, kuris už savo nesėkmes, pažeminimus ir nelaimes atkeršijo su kaupu, mėgavosi kitų baime, siaubu ir kančia. Kaip nutraukti tą užsisukusį ratą?

Knygoje labai daug tamsos, tikrai nelengva ją skaityti, ypač kai Ukrainoje okupacijoje filtuojami, tremiami, kankinami žmonės. O mes nuolatos sakom “niekada, niekada, daugiau niekada”, o tas niekada vėl ir vėl vyksta, plėšia lauk širdį, pacifistus priverčia permąstyti savo gyvenimo filosofiją. Bet knygoje ir daug vilties, šviesos, kuri galiausiai vis tiek nugali.

_________________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Tyto Albos podiumas

P1220314

Šįvakar ant podiumo išsirikiavo jau išleistos ir dar laukiančios savo eilės knygos. Kaip visada, smagu būti pakviestai, smagu pamatyti autorius ir žinoti ateitį, na, bent jau šios leidyklos. Kadangi griūnu nuo kėdės iš nuovargio, tai labai labai trumpai apie tai, ties kuo akis ar ausis labiausiai užkliuvo. Beje, kiekvienais metai man podiumas atrodo vis trumpesnis, nors greičiausiai tai yra visiška netiesa ir renginys visada trunka pusantros valandos. Kas gali pasakyti, kodėl man taip susivaidena?

Šį kartą labai pasigedau grožinės literatūros – tiesiog labai mažai, mažuma – tik Agnės Žagrakalytės dar gimties stadijoje esanti “Klara” – knyga apie kažkokią labai labai blogą mergiotę žodinių komiksų forma (olialia, kas čia bus?) ir Norvegijoje gyvenančios, man iki šio negirdėtos, nors ir ne naujokės Rūtos Mataitytės “Gunda” – nebiografinis romanas apie daug ką ir emigraciją, manau, bus visai įdomu pabandyti paskaityti.

Iš negrožinės visai įdomi knyga pasirodė Roberto Badaro ir Danutės Jonušienės “Toksikologo užrašai” – tiesiog autorius pasirodė fainas, tad ir knygą būtų smalsu paskaityti, kaip ir Giedriaus Drukteinio dar tik būsimą “Kaip išlikti suaugusių pasaulyje” – grynai iš smalsumo, kas ten tokia per paslaptis – nors man, kaip solidžiai tetai tikriausiai jau reikėtų pasikliauti savo gyvenimiška patirtimi, bet vis dėlto, gal ten koks laimingo gyvenimo eliksyro receptas aprašytas?

Šauniausio vakaro svečio karūną dedu Mikalojui Vilučiui ir jo kulinarinio paveldo knygai “Sriuba”, jau kuris laikas leidyklos rūpesčio dėka arba dėka leidyklos rūpesčio (niekad neatimenu, kuris variantas teisingas) gulinčiai šalia mano lovos. Tik va, bėda, vis dar kankinu “Šėtoniškas eiles”, niekaip nenoriu “mesk į šoną, mes į šoną” kirbančiam šėtonui nusileisti, tai knygų eilė auga ir grūdasi.

Dar nepamiršiu paminėti suknelių karalienės Arūnės iš Kakavinio mėnulio (nuoroda į blogą – šone). Štai tokia nuostabiai taškuota buvo šiandien. Ach.

taskai