Šitos knygos visai nenorėjau skaityti. Nesunku numanyti, kad nieko linksmo ten nerasi, “Islamo valstybė” kaip ne kuri kita grupuotė pasižymėjo barbariškumu (ypač griaudama tūkstančius metų stovėjusius paminklus) ir žiaurumu. Užteko ir televizoriaus. Bet taip jau atsitinka, kad kai kurios knygos persekioja, lenda į akis ir kažkokiu būdu neišvengiamai yra perskaitomos. Tokia ir ši. Gal tiesiog dėl tų Nadios iš viršelio žvelgiančių akių?

Ši knyga yra mažos tautos knyga. Dar mažesnės tautos nei mes. Ir dar baisiau tryptos. Tai yra žodinis paminklas jazidams, kuri, tikiuosi, atsigaus, neišsivažinės ir sulauks teisingumo. Ši knyga yra jaunos merginos drąsus liudijimas, raginantis pasaulį nebijoti, nenusisukti, kaip kad buvo nusigręžta nuo jazidų, prasidėjus jų naikinimui. Kaip ne pirmą kartą šiam pasaulyje, buvo uždaryti vartai, užtrauktos užuolaidos ir “nepamatyti” į egzekucijos vietą vedami kaimynai. Šioj vietoj aš nesu greita teisti bailiųjų, nes nesu tokia garantuota, kad būčiau drąsuolė. Nadia dažnai knygoje klausia “kaip žmonės galėjo, kaip jie galėjo nepadėti”. Kiek kartų per istoriją užduotas klausimas…

Dar baisesnė knygoje išniekintų merginų baimė dėl bendruomenės reakcijos į jų košmarą. Jazidų tikėjime viena iš didžiausių nuodėmių yra atsivertimas į kitą religiją ir nekaltybės praradimas iki vestuvių. Tai žinodami Daesh tieisiai taikėsi į silpną vietą, nes jazidai “atsivertusias” ir išniekintas dukras tiesiog nužudydavo. Pats tas propagandai “niekam jūs neberūpite” palaikyti. Nesuprantama, kad šitiek išnaudotos ir iškentusios moterys dar turėjo baimintis saviškių – kad nepriims atgal į savo tarpą. Kraupu. Ar tikrai taip besielgianti bendruomenė morališkai pranašesnė už kankintojus?

Aleliuja, vis dėlto jazidų išminčiai liepė kankines priimti atgal, nesmerkti ir pripažinti aukų statusą. Labai sukrėtė šis momentas. Ir skaudu, kad istorija kartojasi. Ir žavu, kiek stirybės ir drąsos gali turėti žmogus. Išdrįsti pasipriešinti, išdrįsti atidaryti vartus.