Tag: L.Slimani

Kitų šalis

~ kzL ~ Leave a comment

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Lopšinė

~ kzL ~ 2 Comments

lopsine

Neįmanoma iš dalies numaldyti vienatvės. Eleanor Catton

Taip visai netikėtai dabar skaitomoje knygoje radau puikiai Leilos Slimani knygą apibūdinantį sakinį. Nepaisant daugelio knygoje aprašomų šiandieninio pasaulio aktualijų (moters gyvenimo pasikeitimas tapus mama, grįžimo į darbą iššūkiai, santykiai su aplinka, rasizmas, skurdas ir t.t.), “Lopšinė” man pirmiausia yra vienišo žmogaus tragedija (tėvų tragedija prasideda su paskutiniais knygos puslapiais ir tai jau kita knyga, kurios nenorėčiau skaityti). Vienatvė, privedusi iki pamišimo.

Buvo baisu į rankas imti šitą knygą (nes turiu auklę ir žinojau pirmąjį knygos sakinį), nes skaitydama knygas jas savotiškai projektuoju į savo gyvenimą, o šitos jokiais būdais nenorėjau į savo fantaijas įsileisti, tad skaičiau kažkaip “per distanciją”, jei įmanoma taip pasakyti, per daug neįsijaučiant, skaičiau lyg kokius nusikaltimo faktus laikraštyje. Neįsivaizduoju, kaip rašytoja gyveno rašydam knygą apie baisiausią tėvų košmarą. Štai ką autorė sako interviu The Guardian:

“I tried to use all my deepest fears and all my nightmares: losing my children, living with someone I think I know, but actually I don’t know her at all,” says Leïla Slimani, who has a six-year-old son and a six-month-old daughter (and, yes, a nanny). “So at the same time as it was frightening it was also a relief because I could give all my anxiety to my reader, to you!” she laughs disarmingly.

“Everyone asks me ‘Why do you choose such subversive or shocking themes?’, but when I’m alone in my office, I’m not like, ‘OK I’m going to shock’. I want to write about a character who fascinates me, someone who I don’t understand.”

“We are the first generation of women to whom everyone said: you can have it all – you can have a career, you can have children, you can marry or not marry, you can divorce. Wow, it’s so amazing! But no one gives us the mode d’emploi, the way to do everything. It is too hard,” she says.

Perskaičius knygą, esu dėkinga visoms savo vaikų auklėms, kad nepaisant jų (ir mano) keistenybių ir vienatvės (dažnai šių moterų vaikai būna emigravę), jos buvo sveiko proto ir emocijų. Visa kita gi nublanksta kasdienybės ir laiko šurmulyje, tiesa?