Ojojojojoj, kaip sunku kažką parašyti apie šitą knygą. Geriau paskaitykit vonioje – ji labai gražiai parašė, gundančiai sakyčiau labai. Aš labai ilgai bijojau šitos knygos, nors buvau įsimylėjus nuo pat pradžių – nuo tada, kai pamačiau viršelį, kai buvau knygos pristatyme ir paklausiau, kaip gražiai vertėjas kalba apie autorę, o autorė (lietuviškai) giria vertėją, o būtumėt matę, su kokia meile knygos dailininkas kalbėjo apie knygos apipavidalinimą ir šrifto (atrodo, renesansinio e) ypatumą. Kaip galima nemylėti (ir nebijoti).

Akmeniai klevai yra tokia knyga, į kurią pasineri. Jei nepasineri, tai jinai panardina.  Tai įsivaizduok mane panėrusią po vandeniu ir iš nuostabos/baimės išpūtusią akis (šiaip nardyt nemoku ir vandeny labiau būnu užsimerkus nei atsimerkus). Skęsiu čia dabar, ar neskęsiu –  tokia būsena. Ir negaliu pasakyti, ar aš išplaukiau, ar paskendau. Nes iš tikro manau, kad mano vargšės aptingusios smegenys pusės knygos nesuprato. Nu tikrai. Nes, dieve tu mano, kiek reikia žinoti, kad suprastum visas knygos metaforas, užuominas ir visus kitus reikalus. Neįmanoma. Beveik. (“Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi.”) Na, nebent atsisėsčiau tą knygą studijuoti.

Po visokio lengvesnio-sunkesnio skaitymo buvo nelengva. Ypač, kai skaitau ir nesuprantu – ar suprantu, ar ne. Vienu momentu, visai pasimetusi, ėmiau skaityti iš naujo. Kaip Julio Cortazar Klases – atskirai Luelino dienoraščius, Sašos dienoraščius. Saša tai tokia nereali (iš tikro visai reali ir autorė tai patvirtina). Saša tikriausiai ir yra ta mane juodais ilgais plaukais apraizgiusi medūza, tokia pat stipri (įtaigumu) kaip ir (ką tik sugalvojau) Wassmo Dina. Tik Dina turėjo šiaurietiškai mažai žodžių, o Saša tiek, kad gali paskęsti.

Interviu su raganiškai žavinga Lena Eltang.

Labai laukiu kitų knygų. Gaila, kad nebemoku skaityti rusiškai.

***