Steinbeckas puikiausiai tinka klausymui, ypač gerai klausosi visokios storulės kaip šioji – 25 valandos 23 minutės, tikrai daugiau šansų perklausyti, nei paimti iš lentynos, kurioje laukia kita storulė – sesė “Rūstybės kekės”, net knieti ir šią audio paimti.

Myliu Steinbecko personažus – jie tokie tikri, žmogiški, nors, priešingai nei “Konservų gatvėj”, kur visi kažkokie geriečiai, “Į rytus nuo Edeno” keletas veikėjų yra tokie evil. Juos pasitelkęs, Steinbeckas per kelias vyriškas Traskų giminės kartas reflektuoja biblinę brolžudystės arba gerojo ir blogojo brolio temą, kurią sekant plyšta širdis – mielajam, geros natūros ir meilumo, gerajam charizmatiškajam broliui natūraliai ir per daug nesistengiant, atitenka dėmesys ir aplinkinių meilė, kai tuo tarpu “piktajam” broliui, atrodo, stenk nesistengęs, niekaip neišeina nei būt meiliu, nei būt labai mylimu, negelbėja nei dovanos, nei bandymai papirkti. Iš tos nemeilės ir nedėmesio, kyla baisiausias pavydas, visų nelaimių preižastis. Kaip aš “sirgau” už nelaiminguosius nemylimuosius brolius, kaip laukiau kokio nors personažo “gelbėtojo”, kuris užpildytų jų širdis. Na, bet Steinbeckas ne pageidavimų koncertui čia diriguoja.

Samuelis Hamiltonas, taip, plikas basas šeimos ir apylinkių išminčius, patriarchas, na, toks tradicinis, bet mano absoliutus favoritas yra kinietis Lee. Man labiausiai patikęs personažas – tylus veikėjas, kurio išmintis ir meilė darbdavio šeimai ilgai nebuvo suprasta ir tinkamai įvertinta. Žmogus, kurio indėlis suprantamas tik jam palikus namus. Kaip išmintingai jis elgiasi su mamos netekusiais berniukais, kaip nedaugiažodžiaudamas pataria, nukreipia teisinga linkme, duoda švelnias užuominas, bet kartu neslepia skaudžiausios tiesos. Kaip nuostabiai Lee su “piktuoju” broliu saugo naivųjį “gerąjį” brolį nuo realybės, kuriai jis nepasiruošęs, kaip gražiai išryškėja du vienas šalia kito gyvenantys pasauliai. Kaip dažnai aš pagaunu save esant “naiviajame” pasaulyje.

Puiki, puiki knyga. Lėto pasaulio, kuriame laiškas keliaudavo dvi savaites, o žmogus dar gyveno gamtos ritmu knyga. Vis dar negaliu patikėt, kad tiek ilgai nebuvau skaičius Steinbecko. Tipo viršeliai man negražūs. Negaliu patikėt. Net negaliu sakyt, skaitykit, rekomenduoju, nes tikriausiai viena čia ir buvau likus neskaičius.