Tag: J.Nepaitė

Trilogija

~ kzL ~ 2 Comments

Po 2025 metų knygų mugės buvo užėjęs toks savotiškai skaitymo blokas, nu, kažkaip ir vieną knygą bandžiau, ir kitą skaičiau, ale kažkaip be didelio malonumo, kol ištiko mane Jon Fosse “Trilogija”. Knygą sudaro trys apsakymai/novelės, kurie, kaip vėliau perskaičiau internete buvo išleistos su gan dideliais tarpais viena nuo kitos, kol sugulė į trilogiją. Perskaičius knygą net pagailėjau visų trijų atskirų novelių skaitytojų, kuriems teko niolika metų laukt nuo vienos knygos iki kitos, nes, man pasirodė, kad suprast šią istoriją po vieną gabalą tikrai turėjo būti labai sudėtinga (na, aišku kitaip skaitės).

Istorija prasideda pasakojimu apie du įsimylėjusius jaunuolius, kuriems likimas nepagailėjo išbandymų labai jauname amžiuje. O dabar dar ir paskutines dienas skaičiuojantis nėščiosios pilvas visiems bado akis ir trukdo jaunai būsimai šeimai kur nors prisiglausti. Niekam neįdomu – nereikėjo prisidirbt, maždaug. Skaitytojui nenutuokiant autorius įbruka užuojautos perspektyvą – gaila dviejų benamių, šalta, lyja, nėr kur prisiglaust, bet kažkaip vis dėlto vis pavyksta, nors nelabai aišku, kaip, tai laivė plaukti atsiranda, tai kampas prisiglausti. Verčiant puslapius ima aiškėti, kaip Aslė (vaikinas) tas ištikusias negandas sprendžia, ir autorius po truputį verčia skaitytoją permąstyti nutikusią istoriją ir išbandyti savo empatiją. Koks nusikaltimas? Kokia už jį bausmė? Kaip ji sekioja nusikaltėliui iš paskos? O kodėl vis tiek kažkaip tų herojų gaila, nors gal nebelabai yra ko begailėt?

Trečioj knygos daly – mes visi ateity, dairomės atgal, bandom įmint Alidos (merginos) mįslę, suprast jos “išgelbėtą” likimą. Viskas lyg ir pasakoj – visiškoj nevilty atsiranda pažįstamas geradaris, pasišovęs garbingai ištiesti ranką, bet pamažėl saldūs žodžiai išvirsta grasinimų užuominom, o pagalba – savotiška vergija – nieko nebūna nemokamo. Ir tik minčių niekaip neatimsi, nors kūnas dirba darbus, laiko ūkį ir gimdo gelbėtojo vaikus, mintys įsikibę jaunystės meilės, savotiškai pasilikę ten, kur likimo užgaida prieplaukoj jos laukė mylimojo ženklas, apkabinęs visam likusiam tarp žmonių vienišam gyvenimui. O nudirbus darbus, lyg būtų suskaičiuota, kiek skolos reikėjo atidirbti – galima tiesiog dėt tašką. Gyvenimui.

Fosse sunku nupasakot, geriau į jo tekstą pasinerti ir pasiduoti srovei. Taip gražiai viskas susidėlioja, nors ir ne viskas išaiškėja, bet, ar turi viskas būt aišku? Labai gražus tekstas, puikus vertimas, rekomenduoju, jei jau skaitėt Fosse ir patiko, ar šiaip mėgstat, kai ne viskas tiesiai, ne viskas aišku, bet taip gražiai parašyta. Jei nelabai patinka mistiški neaiškūs, vaiduokliški personažai, gal susilaikykite, yra gi ką skaityt, kam be reikalo erzintis.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kalėdų paslaptis

~ kzL ~ Leave a comment

Kol dar viena koja Kalėdose, reikia greitai prisiduoti apie gruodžio mėnesį dukrai skaitytą Jostein Gaarder “Kalėdų paslaptį”. Tikrai labai smagu ir rituališka buvo kiekvieną vakarą skaityti po vieną kiekvienai gruodžio dienai skirtą skyrių.

Knygos pagrindinis veikėjas Joakimas prieš pat adventą gauna senovinį Kalėdų kalendorių, kurio kartu su skaitytoju kasdien atveria po vieną langelį. Už langelio – paveikslėlis ir lapelyje užrašyta paslaptinga istorija, vedančia Joakimą nuo vienos XX amžiaus vidurio dienos, kai, besivydama iš parduotuvės pabėgusį ėriuką, kelionėje laiku pradingsta mergaitė Elizabet iki pat Jėzaus gimimo Betliejuje. Kelionė tęsiasi iš Norvegijos per įvairiausių laikų Europą ir artimuosius rytus, pakeliui draugėn priimdama angelus, karalius ir aveles.

Kažkada pradėję nuo šios knygos, viena mano draugų šeima kasmet laikosi tradicijos per adventą kartu skaityti Kalėdinę knygą. Po kelių metų didžiausias jų iššūkis yra tokią knygą rasti. Koks stresas knygų žiurkei, kai negali padėti patarimais! Pati kitais metais ruošiuosi skaityti Dikenso “Kalėdų giesmę”. Tiesa, šeimos tradicija jau nebesigaus, bus bent mano ir mažosios.

Aklas spėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Jei tik norite normalaus neperkrauto detektyvo – šis bus kaip tik. Jokių bereikšmių dialogų ir aprašinėjimų – tik tiek, kiek reikia. Intriga varo per puslapius, nėra kada žiovauti, galima taip ir skaityt iki ryto. Be to, viskas daugmaž logiška ir dvynukais nėščios tuoj gimdyt turinčios inspektorės nelaksto vienos po apleistus pastatus. Viskas, kaip būtų realiam gyvenime, net, jei ir yra viena nėščia veikėja, ir net jei ji pradeda gimdyti visiškai netinkamu laiku – gyvenime visiškai taip ir būna – viskas dažniausiai vyksta netinkamu laiku.

O dėl siužeto, na, nemanau, kad detektyvų siužetus reikia atpasakot – visur yra minimum vienas lavonas, koks nors geras inspektorius-tyrėjas-policininkas, koks nos pasipūtęs komisaras, raginantis kuo greičiau baigti byla, nes kiek galima krapštinėtis, krūtas aitišnikas, kuris ką nors pusiau nelegaliai iškrapšto ir taip toliau. Ramiai rekomenduoju šį detektyvą, kai norisi tokios lengvai skaitomos knygos.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Vaizdai iš vaikystės

~ kzL ~ 1 Comment

Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.

Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.

O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.

________

*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga

Mano kova. Mylintis žmogus

~ kzL ~ 2 Comments

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?