Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.