Your Competent Child arba kaip netapti monstrais

‘When I say that children are competent, I mean that they are in a position to teach us what we need to learn. They give us the feedback that makes it possible for us to regain our own lost competence and help us to discard our unfrutitful, unloving, and self-destructive patterns of behaviour. To learn from our children in this way demands much more than that we speak democraticallu with them. It means that we must develop a kind of dialogue that many adults are unable to establish even with other adults: that is to say, a personal dialogues based on equal dignity.’

childŠitas pajuodintas sakinys yra labai ypatingas sakinys, kai galvoju apie vaikų ir tėvų santykius. O galvoju apie tai dažnai, o ypač tada, kai mama KŽL pavirsta į kažkokį nebekontroliuojamą mamamonstrą. Tada pasižiūriu į veidrodį ir negaliu patikėti, kad čia esu aš (iš tikrųju tai net nežiūriu, nes ir taip baisu). Ir žinau, kad jau laikas sustoti, susitelkti į save ir paskaityti kokią nors protingą knygą, kad geriau suprasčiau, kodėl pavirstu į mamamonstrą ir ką daryti, kad daugiau taip neatsitiktų. Taip taip, vaikai išveda iš kantrybės, manipuliuoja ir visaip kitaip  nuostabiai erzina, bet tai visai nereiškia, kad dėl to reikia būti mamamonstru. Ir nesakykit, kad tai yra lengva. O ir kam lengva šiais laikais (cha cha). Ypač, kai “keliolika šimtmečių mes mokėme vaikus gerbti jėgą, autoritetą ir smurtą, ir niekada nemokėm gerbti kito žmogaus.” Reikia kartais vedlio iš situacijos, kai žinai, kad darai kažkaip negerai, bet nežinai, kaip daryti kitaip. Ir nesakykit man, prašau, kad čia ne aš mamamonstras, o mano vaikai maži monstriukai arba net tironai, nes vis dėlto, aš manau, kad tiek mama, tiek vaikai pirmiausia yra žmonės ir kai visi pradeda šeimoj virsti monstrais, pirmiausia reikia dešimt kartų pakvėpuoti ir vėl atvirsti žmonėmis, o ne pradėti karą pavadinimu “išsiaiškinsim dar, kas čia situacijos šeimininkas”. Pakvėpavus dar paskaityti protingą knygą. Tikriausiai teks ją skaityti visą gyvenimą, nes vis dėlto kartais tikrai sunku atpažinti situacijas, suprasti vaiko siunčiamą žinią, kartais net suprasti save ir savo jausmus. Tokia tad dabar knyga guli šalia mano lovos naktinės lempos. (Iš tikro prisipažinsiu, kad ta naktinė lempa jau du metai guli saugiai supakuota dėžėje, kad mažieji monstrai nesudaužytų jos jau pirmą ištraukimo į šviesą dieną). Skaitykit vardan šviesesnės mūsų visų ateities.

Beveik 2 metai

(oho!!!) praėjo, kai skaičiau vieną iš Sandros Bernotaitės pirmosios novelės eskizų, ar kaip ten reikia vadinti. Man tai jau atrodė, kuo normaliausia knyga. Dabar tai tikrai, nes štai guli pas mane ant stalo visu gražumu ir realumu (vis dėl to manau, kad tik laikant tą popierinę knygą tikrai galima pajusti – štai, išleidau) – ačiū Sandrai. Nors aš pati šiandien knygą jau aptikau dviejuose senamiesčio knygynuose ir beveik susigundžiau nupirkti – kam nors, dovanų, nes kaina žmoniška ir galima ne tik pauostyti, o ir nusipirkti neaukojant savaitės pietų. O dar knygoje yra atvirukas – siurprizas.

O knygą dar kartą, jau tikrąją, tik elektorininę perskaičiau lėktuve. Šiaip, jei atsimeni, tai aš knygų dažiniausiai po du kartus neskaitau, bet kažkaip įtikinau save, kad tai visai kita knyga ir perskaičiau. Tiesa, nežinau, ar pajutau, kas buvo eskize, o nebuvo knygoje, ir atvirkščiai, nes tai tiesiog buvo Virga, buvo ta pati nuotaika ir tas labai aiškiai matomas “filmas” galvoj (o ir beveik dveji metai praėjo, dieve, dieve). O “filmo” matymas knygoje man yra labai svarbus, nes jei nematau, galiausiai ir knygos nesuprantu.

Gal knygoje kiek užaštrintas komunizmo akcentas (Virgos mama ir teta buvo aktyvistės), kurio man norėjosi kiek subtilesnio. Toks gal tas akcentas – paaiškinamasis – tiems, kurie nežino, gal kokiems nelietuviams, kuriems gal (tikiuosi) kažkada teks laimė skaityti knygos vertimą?

O iš tikrųjų tai vėl norisi skaityti – gal ir juokingai skamba – dabar jau popierinę. Kur nors terasoj, besimėgaujant šita nerealiai malonia šiluma. Eikit į lauką. Su knyga.

The Buddha in the Attic

buda2KŽG prisaikdino mane jokiais būdais nepirkti knygos The Buddha in the Attic, autorė Julie Otsuka. Visai neseniai gavau siuntinį gražiame žolėtame voke su šita knyga. Ir jeigu jūs po KŽG posto dar neturite šios knygos savo knygų sąraše, tai dabar jau tikrai rašykite pirmu numeriu, nes kaip sakant, dviejų žiurkių patikrinta. KŽG, ačiū tau už tokius atradimus!

Knyga, iš tų, kur visą vakarą norisi verkti, taip jau būna su tom gerom knygom. Nes graudu, nes skauda širdį, nes lyriška, nes neįprastai parašyta, kaip sako KŽG – choru, nes kalba jos, nuotakos iš Japonijos, per jūras marias plaukusios pas savo gražuolius jaunikius, o atplaukusios pas visokio plauko senius ir ubagus, tarsi Ramusis vandenynas būtų kokia burtų jūra, kurią perplaukus migla aptraukia akis, o gal atvirkščiai, ji nuo jų nueina? Nes tai kartu yra emigrantų choras, dainuojantis apie vaikus, kurie nebesupranta ir nebenori suprasti savo motinų, kurie savo skambų ar švelnų japonišką vardą išsikeičia į beveidį – Jane ar Daisy, kurie nebenori būti tykūs ir nuolankūs, kaip jų tėvai. Nes tai yra dalis japonų istorijos, tokia pati kaip sakurų sodas Vilniuje, tik ne tokia didinga ir iškilminga. Nes tai japonų pradžia Amerikoje ir ji tikriausiai panaši į visų tautų pradžią šiame žemyne. Nes tikriausiai kiekviena tauta neišvengiamai turi savo tamsių puslapių ir tarpsnių, kurių metu labiausiai kenčia paprasti žmonės, teturintys vienintelį norą – ramiai nuimti derlių savo sode.

Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0
Japanese picture brides. Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0

The Budhha in the Attic yra nuostabi knyga, taip gražiai parašyta, man atrodo, kad tokį gražų tekstą paskutinį kartą skaičiau pas Šiškiną “Laiškų knygoje”. Skaitykit.

Temple Grandin

Ar matei filmą Temple Grandin? Man labai labai patiko. Temple yra žymi tuo, kad yra autistė, tačiau begalinės mamos kantrybės ir užsispyrimo dėka, sugebėjo integruotis į visuomenę, išsilavinti ir nerealiai išnaudoti savo “autistines” smegenis, kurios sugeba įsivaizduoti įvairiausius sutvėrimus įvairiausiose situacijose – visas šitas įsivaizdavimas nerealiai pavaizduotas filme.

Kur čia knygos? Viename iš news letter’ių pastebėjau, kad Temple Grandin išleido knygą The Autistic Brain. Galvoju, parekomenduosiu bent jau filmą.

temple

Life after Life

“What if we had a chance to do it again and again, until we finally did get it right? Wouldn’t that be wonderful?”

life after life

1910 m. vasario šaltą ir snieguotą naktį gimsta mergaitė. Negyva, aplink kaklą apsisukus virkštelė uždusina kūdikį. Nusileidžia tamsa ir vėl sugrįžtam į tą pačią dieną, tik kūdikis – Ursula, Uršulė – išgyvena. Šį kartą gal iki dienos, kai iškris pro langą, o gal nuskęs. Vėl nusileis tamsa ir rašytoja vėl leis Ursulai užgimti, pagyventi keletą metų, vėl atkeliauti į tą pačią gražią dieną prie jūros, tik šį kartą skęstančią mergaitę su seserimi išgelbės pro šalį einantis vyriškis.

Visa knyga tokia. Kaip “Run Lola Run” arba “Sliding Doors“, tad tema nėra labai didelė naujiena, tik gal paprastai filmuose rodomi du keliai – vienas nuvedantis į laimingą pabaigą, o kitas – į nelabai laimingą, o knygoje tai man vis kirbėjo mintis, kad tarsi žaidžiama “klases” – nepataikai akmenėlio į reikiamą langelį, stoji į galą ir vėl lauki savo eilės. Užgimti iš naujo. Bet kartu ir prisiminti preitus gyvenimus ir kritinius momentus, prikaupti energijos ir prasibrauti per nesėkmę sukėlusį poelgį – nekalbėti su užkalbinusiu žmogumi, nepasilikti svetimoje šalyje ir t.t. Iki tol, kol viskas gerai baigsis?

Knygoje autorė ne tik žaidžia su laiku, bet ir pasakoja šeimos istoriją. Būtent šeimos tema, o ne laiko, man šioje knygoje patiko labiausiai. Autorė tikrai įtikinamai atskleidžia šeimos santykius, tokius žemiškus ir natūralius, dar, sakyčiau, labai anglišką (būdama Vokietijoje tarpukariu Ursula, matydama vokiečių masinę psichozę dėl Hitlerio, galvoja, ar toks dalykas būtų įmanomas anglų tarpe. Tikriausiai ne. Labai sunku būtų įsivaizduoti. O ir Sylvie, Ursulos mama, išdidžiai praiena pro uniformuotus vokiečių pareigūnus, saugančius įėjimą į žydo parduotuvę).

Visai įdomi knyga, tik gal kiek per daug vietomis užtesta. Ir gal labiau būtų tinkama skaityti, o ne klausyti, kaip kad aš dariau. Nes kartais norėjosi susirasti kokį preitą gyvenimą ir pasitikslinti, kaip buvo preitą kartą.

Women’s Prize 2013 trumpasis sąrašas

Prieš 15 minučių buvo paskelbtas Women’s Prize 2013 short list.

http://www.womensprizeforfiction.co.uk/2013-prize/2013-shortlist

Bring Up the Bodies Hilary Mantel (Fourth Estate)

Flight Behaviour Barbara Kingsolver (Faber & Faber)

Life After Life Kate Atkinson (Doubleday )

May We Be Forgiven A.M. Homes (Granta Books)

NW Zadie Smith (Hamish Hamilton)

Where’d You Go, Bernadette Maria Semple (Weidenfeld & Nicolson)

Šiemet: nė vienos debiutantės, dauguma autorių gerai žinomos ir laimėjusios ne vieną premiją.

Dabar reikia tikėtis, kad ne H.Mantel laimės, nes, nors ji ir tikrai puikiai rašo, noriu, jog premiją gautų kita rašytoja. H.Mantel jau gavo daugybę apdovanojimų, jos kūryba jau gavo pakankamai dėmesio pastaraisiais metais. Tai aš bent jau šiandien tikiuosi, kad laimės B.Kingsolver arba K.Atkinson. Arba Z.Smith, kai perskaitysiu knygas, gal kitaip galvosiu.

O dabar einu į Bookdepository susipirkti visą sąrašą. Juk Women’s prize yra mano mėgiamiausia premija

Amazonėj tupi Katė, kurios reikėjo

kate-kurios-reikejo-virselis

Labai geros naujienos! Sandros Bernotaitės knyga “Katė, kurios reikėjo” jau tupi ir laukia skaitytojų Amazonėj. Knygos kaina visai nelietuviška – $4.09. Gali skaityti visi turintys Kindle, iPad, smart phone. Popierinė versija truputį vėluoja, bet čia nieko nuostabaus – susimaišė metų laikuose, juk jau seniai turėjo būti pavasaris, o vis dar ne…

Ir dar žurnale 370  yra interviu su autore.

Ian Banks. Kol dar gyvas

ian banks

savo gyvenimo draugei ”pasipiršo” sakydamas “to do me the honour of becoming my widow”… Deja, rašytojas serga vėžiu ir skaičiuoja paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Tegul būna patys nuostabiausi.

Čia.