‘When I say that children are competent, I mean that they are in a position to teach us what we need to learn. They give us the feedback that makes it possible for us to regain our own lost competence and help us to discard our unfrutitful, unloving, and self-destructive patterns of behaviour. To learn from our children in this way demands much more than that we speak democraticallu with them. It means that we must develop a kind of dialogue that many adults are unable to establish even with other adults: that is to say, a personal dialogues based on equal dignity.’

Šitas pajuodintas sakinys yra labai ypatingas sakinys, kai galvoju apie vaikų ir tėvų santykius. O galvoju apie tai dažnai, o ypač tada, kai mama KŽL pavirsta į kažkokį nebekontroliuojamą mamamonstrą. Tada pasižiūriu į veidrodį ir negaliu patikėti, kad čia esu aš (iš tikrųju tai net nežiūriu, nes ir taip baisu). Ir žinau, kad jau laikas sustoti, susitelkti į save ir paskaityti kokią nors protingą knygą, kad geriau suprasčiau, kodėl pavirstu į mamamonstrą ir ką daryti, kad daugiau taip neatsitiktų. Taip taip, vaikai išveda iš kantrybės, manipuliuoja ir visaip kitaip  nuostabiai erzina, bet tai visai nereiškia, kad dėl to reikia būti mamamonstru. Ir nesakykit, kad tai yra lengva. O ir kam lengva šiais laikais (cha cha). Ypač, kai “keliolika šimtmečių mes mokėme vaikus gerbti jėgą, autoritetą ir smurtą, ir niekada nemokėm gerbti kito žmogaus.” Reikia kartais vedlio iš situacijos, kai žinai, kad darai kažkaip negerai, bet nežinai, kaip daryti kitaip. Ir nesakykit man, prašau, kad čia ne aš mamamonstras, o mano vaikai maži monstriukai arba net tironai, nes vis dėlto, aš manau, kad tiek mama, tiek vaikai pirmiausia yra žmonės ir kai visi pradeda šeimoj virsti monstrais, pirmiausia reikia dešimt kartų pakvėpuoti ir vėl atvirsti žmonėmis, o ne pradėti karą pavadinimu “išsiaiškinsim dar, kas čia situacijos šeimininkas”. Pakvėpavus dar paskaityti protingą knygą. Tikriausiai teks ją skaityti visą gyvenimą, nes vis dėlto kartais tikrai sunku atpažinti situacijas, suprasti vaiko siunčiamą žinią, kartais net suprasti save ir savo jausmus. Tokia tad dabar knyga guli šalia mano lovos naktinės lempos. (Iš tikro prisipažinsiu, kad ta naktinė lempa jau du metai guli saugiai supakuota dėžėje, kad mažieji monstrai nesudaužytų jos jau pirmą ištraukimo į šviesą dieną). Skaitykit vardan šviesesnės mūsų visų ateities.