Prisipažinsiu, kad šiaip tokios knygos nepulčiau knygyne pirkti, bet kadangi gavom iš leidyklos dovanų ir paskaičius kažkokį interviu, pasidarė visai įdomu, taip ir perskaičiau, net labai greitai, kaip kokį trilerį. Jei trumpai, tai Persijos įlankos įtampos metu (1991m.) keletas karių būrių yra išsiunčiami į priešo užnugarį įvairioms užduotims. Būriai naktį nuskraidinami ir paliekami dykynėje. Jie praranda bet kokį ryšį su štabu ir iškilus pavojui nusprendžia keliauti atgal, sienos link (apie 150 km).

Tokia istorija, o mintys, kurias man sukėlė knyga, gal visai ne tokios, kokias autorius tikėjosi sukelti.

Iš knygos susidariau įspūdį, kad į kariuomenę (knygoje pasakojama apie Didžiosios britanijos specialiuosius būrius, tiesa, atsiprašau, jei kaip nors ne taip įvairdinau, nes, tiesą pasakius, nelabai man ten tokios detalės buvo įdomu) eina visokie mokytis tingintys mušeikos, neturintys kur išlieti savo energijos ir šiaip negalintys pasižymėti labai dideliais protiniais sugebėjimais. Atrodytų, na, visiškai normalu – koks daugiau proto turintis žmogus savanoriškai norėtų būti patrankų mėsa? Gal būtų visai ir nieko, jei tokia kvailių armija neprivestų iki kuriozinių situacijų – štai knygos herojus su savo kolegomis gauna setelitinius žemėlapius, kurių nemoka skaityti, neva, niekas jiems nepaaiškino, kad jį reikia skaityti vos ne atvirkščiai nei normalų žemėlapį; herojaus būrys kurį laiką treniruojasi dykumoje kaip įsirengti slėptuvę įsikasus į smėlį ar pastačius sienas iš smėlio pripiltų maišų, o kai yra paliekami Irako teritorijoje, paaiškėja, kad toje dykvietėje yra visiska uolos plynė su nė gramo smėlio – jokios užuovėjos, jokios galimybės pasislėpti ir šiaip tikriausiai jokių smegeninės resursų, galinčių prieš ypatingai sudėtingą operaciją pasidomėti, kokios yra gamtinės sąlygos, kokią amuniciiją ir galiausiai kokius rūbus reikia apsirengti (į Iraką gudručiai iškeliavo vasariniais rūbais, o užklupo juos pats tikriausias sniegas). Dar mažai absurdiškumų? Būrys, paliktas irakiečių užnugaryje gavo neiteisingus radio dažnius pagalbai prisišaukti…

Žinai, kai kalba eina apie ginkluotus nutrūktgalvius, visai nelinksma skaityti apie tokius nuotykius. O liūdniausia, kad toks puikus „pasiruošimas“ privedė prie kelių būrio karių mirties. Žinoma, kančios, kurias iškentė į Siriją keliaujantis autorius buvo tikrai nelinksmos, bet gi ne į turistinį žygį išsiruošė… pusės tų kančių buvo galima išvengti, jei operacijai būtų pasiruošta ne skautų būrelio lygiu.

Žodžiu, knyga gal turėjo sukelti kažkokį susižavėjimą žmogaus glimybėmis ir didvyriškumu (“skautų” būrelis apie koncentracijos stovyklas ir Sibirą tikrai nėra girdėjęs), bet man sukėlė tik pasibaisėjimą neorganizuotumu, atsakomybės nebuvimu ir šiaip kažkokia betvarke. Tegaliu tik tikėtis, kad kariuomenėje yra ir ne tik raumenų kalnai…