Visas straipsnis 15min.lt
Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.
Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).
Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…
Kaip tau šios rekomendacijos?
Man pačiai netikėtai, vieną po kitos vis užverčiu Bookerio sąrašiuose esančias knygas. Negalėčiau pasakyti, kad Neįtikėtina Haroldo kelionė idėjiškai yra labai nauja ar ypatingai nustebinusi (jei kas matėt filmą Run Forest Run, jei nematėt, būtinai pamatykit), svarbiausia, kad tai yra gražiai parašyta knyga, kuri po gana ilgo neviltingo laikotarpio (jau guodžiaus, kad pasiilgau geros knygos) buvo atgaiva. Ne dėl to, kad pasakė kažką ypatingo, bet dėl to, kad paprastais žodžiais priminė, kur prasideda didelės klaidos ir nusivylimai (smulkmenose ir detalėse) ar slepiasi ypatingi gyvenimo stebuklai (ten pat – smulkmenose ir detalėse).
Harold Fry, neseniai į pensiją išėjęs anglas (kad anglas labai svarbu, nes knyga tokia labai angliška ir Haroldas labai anglas), netikėtai gauna laišką iš senos bendradarbės, kuri parašo, kad laiškas yra atsisveikinimo – ji serganti nepagydoma liga, pergalvojanti ir prisimenanti savo gyvenimą, todėl nusprendusi jam parašyti. Haroldas parašo Queeny trumpą atsakymą ir neša jį išsiųsti, tačiau priėjęs pašto dėžutę, laiško neišmeta, o eina iki kitos pašto dėžutės, o paskui dar toliau, žodžiu taip netikėtai, palikęs žmoną namie, iškeliauja aplankyti senos pažįstamos. Skaitytojas, aišku, jam iš paskos.
Iš pradžių nėra aišku, kas ta Queeny, kaip čia taip nenašlys eina sau pas moteriškę, gi žmona laukia namie, bet, žinoma, nėra viskas taip paprasta. Haroldo gyvenimas pilnas visokių neiškalbėtų ir užsistovėjusių skaudulių, pradedanta vaikyste, kai buvo nelauktas ir nenorimas vaikas, vėliau, kai pats susilaukė sūnaus – kaip nemokėjo išreikšti savo jausmų, kaip nutolo ir neberado bendros kalbos nei su juo, nei su žmona Maureen, kuri Haroldui keliaujant taip pat atsisuko ir pažiūrėjo į savo gyvenimą kitom akim – kur pati neteisingai suprato, kur pasakė, kai geriau buvo patylėt ir patylėjo, kai labai reikėjo pasakyt.
Gera ir graži knyga apie tai, kaip gyvenimas susideda iš mažų žingsnių ir kad tais mažais žingniais gali nueiti labai toli, kur tik nori. Čia Haroldo kelias.
atsiranda naujų ženklų – Tarasas Ševčenka
kurios pakeis tavo gyvenimą. Dešimt jau skaičiau, įtariu, kad mano gyvenimas dar labai pasikeis, nes liko visos 22.
Ojojojojoj, kaip sunku kažką parašyti apie šitą knygą. Geriau paskaitykit vonioje – ji labai gražiai parašė, gundančiai sakyčiau labai. Aš labai ilgai bijojau šitos knygos, nors buvau įsimylėjus nuo pat pradžių – nuo tada, kai pamačiau viršelį, kai buvau knygos pristatyme ir paklausiau, kaip gražiai vertėjas kalba apie autorę, o autorė (lietuviškai) giria vertėją, o būtumėt matę, su kokia meile knygos dailininkas kalbėjo apie knygos apipavidalinimą ir šrifto (atrodo, renesansinio e) ypatumą. Kaip galima nemylėti (ir nebijoti).
Akmeniai klevai yra tokia knyga, į kurią pasineri. Jei nepasineri, tai jinai panardina. Tai įsivaizduok mane panėrusią po vandeniu ir iš nuostabos/baimės išpūtusią akis (šiaip nardyt nemoku ir vandeny labiau būnu užsimerkus nei atsimerkus). Skęsiu čia dabar, ar neskęsiu – tokia būsena. Ir negaliu pasakyti, ar aš išplaukiau, ar paskendau. Nes iš tikro manau, kad mano vargšės aptingusios smegenys pusės knygos nesuprato. Nu tikrai. Nes, dieve tu mano, kiek reikia žinoti, kad suprastum visas knygos metaforas, užuominas ir visus kitus reikalus. Neįmanoma. Beveik. (“Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi.”) Na, nebent atsisėsčiau tą knygą studijuoti.
Po visokio lengvesnio-sunkesnio skaitymo buvo nelengva. Ypač, kai skaitau ir nesuprantu – ar suprantu, ar ne. Vienu momentu, visai pasimetusi, ėmiau skaityti iš naujo. Kaip Julio Cortazar Klases – atskirai Luelino dienoraščius, Sašos dienoraščius. Saša tai tokia nereali (iš tikro visai reali ir autorė tai patvirtina). Saša tikriausiai ir yra ta mane juodais ilgais plaukais apraizgiusi medūza, tokia pat stipri (įtaigumu) kaip ir (ką tik sugalvojau) Wassmo Dina. Tik Dina turėjo šiaurietiškai mažai žodžių, o Saša tiek, kad gali paskęsti.
Interviu su raganiškai žavinga Lena Eltang.
Labai laukiu kitų knygų. Gaila, kad nebemoku skaityti rusiškai.
***
gal kiek ir netikėta, bet šitas atvirukas iš Kinijos. Fainuoliškas
Tikrai iš Kinijos. Štai –
Neil Gaiman knygos labai aukštai reitinguojamos goodreads.com (šioji 4.17) ir nors, kaip supratau, didžioji dalis jo knygų skirta/priskirta vaikams/ paugliams (noprs gal tai ir visi6ka nesąmonė taip dėlioti į lentynėles), pagalvojau, kad gal ir aš pabandysiu pasižiūrėti, kas ten yra.
The Ocean at the End of the Lane yra naujausia šio autoriaus knyga ir, kaip sako, skirta suaugusiems. Nelabai ilga, klausyti kokios penkios su trupučiu valandos, paklausiau valandą ir jaučiu, kad truputį nesigaudau, kas vyksta, nebežinojau, kaip čia man į tą knygą žiūrėti ir kaip su ja susitvarkyti – kaip su pasaka, kaip su fantazija, ar dar velnias žino kuo? Truputėlį kaip ir pasimečiau, paskaitinėjau recenzijas, kurios sako, kad tai tokia alia kaip vaikytės siaubo istorija, “the delicate horror of the finest fairytales”. Nu, tikrai žinok, aš nežinau, ar pajėgsiu perklausyti iki galo, nes kai priklausiau iki vietos, kur berniukas traukia kažkokį kirminą iš savo kūno, o šis betraukiamas nutrūksta (man vien rašant jau šiurpas ima, kūną niežti ir plaukai piestu stoja) ir iš to ten išsivynioja kažkokia pabaisa, kuri bus jo auklė. Nu, žinai, nepakelsiu. Todėl visai nepažadu perklausyti. Man per baisu.
Knyga prasideda Maurice Sendak Where the Wild Things Are autoriaus žodžiais:
“I remember my own childhood vividly … I knew terrible things. But I knew I mustn’t let adults know I knew. It would scare them.”
Patikėkit, aš tikrai nesu įsitikinus, kad noriu žinoti, ką jis ten žino. Nors gerai parašyta ir maga klausyti, bet… bent dabar negaliu. Drąsuoliai, atsiliepkit.
Jane Austen atsiuntė atviruką
Žinote, atrasti tokią parduotuvę, kai tuoj tuoj turi išvažiuoti ir kai tavo lagaminas jau ir taip yra per sunkus ir rytoj laukia totalus ir nevaldomas drebėjimas prie oro uosto svarstyklių – kur visą savo gėrį reikės padėti, jei jis bus pateks į viršsvorio kategoriją (vieną kartą turėjau iš lagamino išimti vieną batą, kurio tik pusė tilpo į mano kuprinę, taip ir keliavau su kyšančiu batu)!!!
Parduotuvėje buvo įvairiausių knygų ir kitų gėrybių – ir naujų, ir nenaujų (who cares), Clearance skyrelyje knygos kainavo po $2 ir tarp jų buvo tokių, kurias aš tikrai norėjau turėti. Teko save stabdyti. Labai. Išsirinkau pačias ploniausias iš tų, kurias norėjau turėti. Štai tokias. A Personal Matter yra padėvėta, bet taip fainai, nes kažkas labai rimtai ją skaitė ir paliko pilna pribraukymų ir komentarų – bus įdomu skaityt. Beje, japonų autorių knygas susipirkau pagal sąrašiuką, kurį man kaip rekomendaciją surašė Kosta Rikoje gyvenantis olandas knygų mylėtojas. Knygų mylėtojas bet kur pasaulyje yra knygų mylėtojas.
by Anafora
2011 m. Bookerio trumpasis sąrašas. Kažkur aprašymuose buvau paskaičius, kad vesternas, tai net negalvojau kada nors su šita knyga prasidėti, bet gal buvo labai pigiai nusipirkti audible, kad atsidūrė mano klausymo aparate? Pavadinimas tai visai susuko galvą – tik klausydama pagaliau supratau, kad tikrai ne apie sisters, o apie brothers, o tiksliau tai brolius pavarde Sisters. Gudriai čia, įdomu, kaip pavadinimas būtų išverstas į lietuvių? Tikriausiai kaip nors “Vakarų fronte nieko naujo 2” arba kaip nors panašiai – nieko bendro su originaliuoju pavadinimu, kaip kad Cutting for Stone yra Vienuolės paslaptis.
Nepasakyčiau, kad knyga yra labai ypatinga (iš tikro aš jau ilgiuosi kokios nors labai ypatingos), tokia ypatinga, kokios tikėtumeisi Booker trumpajame sąraše (Julian Barnes laimėjo labai pelnytai), bet ir prasta ji nėra. Visas veiksmas vyksta XIX a. viduryje, kur du broliai Seseriai 🙂 Sisters keliauja į vakarus, į auksinį San Franciską nužudyti kokio tai žmogaus. Žudymas yra jų profesija ir bent jau knygos pradžioje nei vienam iš brolių dėl jų veiklos galvos labai neskauda, o ir vėliau neskauda. O bet tačiau, kuo toliau jie keliauja, tuo labiau pasakotojui, jaunesniajam broliui Eli Sister, norisi kitokio gyvenimo, moteriškos šilumos ir meilės, nors nelabai jis šiaip ir įsivaizduoja kas per daiktas ta šiluma ir meilė yra, jam vis maišosi kam – ar meilei, ar kekšei reikia duoti pinigų, o jei duoti, tai kiek.
Žinoma, kelionės metu kraujas liejasi laisvai ir aplinkui šliaužioja visokio plauko banditai ir tokie pat kileriai kaip ir broliai Sisters, kurie yra tokie miklūs ir gudrūs, kad visuomet išneša kailį sveikutėliai ir kaskart vis turtingesni, tad į knygos antrą pusę apskritai atrodo nenugalimi. O bet tačiau būtų nuobodu skaityti, jei viskas taip būtų kaip baisioj pasakoj su laiminga pabaiga. Istorijai vyniojantis, pasikeičia brolių kelionės tikslas ir auksas, kur ten auksas, daug aukso virsta pelenais, bet kaip tai atsitinka ir kuo baigiasi tesužino kantriausi skaitytojai.
Visas knygos stilius man truputį primena Quentin Tarantino filmą Unchained Django – du keliautojai, panašus laikas, kraujas, atpildas. Sakyčiau, jei panašus stilius nežavi, su knyga irgi nereiktų prasidėti.
Įdomiai su šita knyga susiklostė – ir klausiau, ir skaičiau. Tiesiog ji visuose oro uostų stenduose – kadangi klausiau, tai knygyne vis susirasdavau knygą ir atsiversdavau vietą, kur sustojau klausyti. O paskui knyga buvo kelių dienų mano road trip palydovė. Skaitydama vis galvojau, kad čia yra KŽG knyga, nes Giedrė iš mudviejų dviejų yra Madam knygų skaitytoja, apsivilkusi taškuota suknele ir gražiais bateliais (aš tai džinsais ir sportbačiais).
“The Rules of Civility” yra knyga apie Manhattan, apie Ameriką, apie amerikietišką svajonę, kuri kai kurioms merginoms išsipildydavo susiradus pinigingą vyrą. Ir štai 1938 m. Manhattan. Dvi draugės Katya ir Eve, kartu gyvenančios sekretorės, o gal tiksliau mašininkės (kaip ten vadindavosi merginos, spausdinimo mašinėlėmis surinkinėjusios tekstus) išsipuošusios gražiausiais savo rūbais patraukia švęsti naujų metų viename iš barų, kur ir sutinka, iš karto matosi, kad turtingą Tinker Grey, ir jiems visiems smagu, trise, jie ir vėliau visi susitinka, bet jau iš pat pradžių aišku, kad tokia draugystė ilgai nesitęs ir kažkas (arba kažkuri) turės atsitraukti į šoną. Kuri, kai abiem norisi, vienai gal labiau nuotykio dėlei ir dėl to, kad šiaip nepratusi būti pralaimėtoja, o kitai gal dėl to, kad nuo pirmųjų akimirkų tiesiog jaučia žmogų ir jo nuotaikas ir kaip ir būtų “the perfect match”? Bet, aišku, ne apie New York blizgesį knyga,bet ir apie visokius puvėkus ir tamsius tarpunamius, ir labiausiai apie pasirinkimą, ir kur vienoks ar kitoks pasirinkimas nuveda. Ar būna kas nors nemokamai? Tik ne Manhattan.
Štai toks gražuolis –
O iš kitos pusės štai taip –
knyguziurkes.com 