Pirmoji Čekuolio knyga, kurią perskaičiau. Kitų neskaičiau ne dėl to, kad man nepatiktų, tiesiog Čekuolio man labai patinka klausytis, tai ir klausaus, kol galima. O ši sudomino, nes labai jau smalsu tokį margą gyvenimą nugyvenusio žmogaus autobiografija. Labai įdomu, tikrai. Prisiminiau kitą labai gerą autobiografinį romaną – Marcelijaus Martinaičio “Mes gyvenome” – panašūs laikai aprašomi, galima palyginti. Žodžiu, rekomenduoju, sužinosit, kas nežinot, kaip ten su KGB buvo.
Jau seniai neapturėjau tiek kančių prieš rašydama postą – niekaip negalėjau sugalvoti, ką čia man rašyti ir kaip dovanotam arkliui į dantis pažiūrėti. Čia tikriausiai gerbiamas autorius mane paįtakojo tokią gražią rožinę šokoladuotą knygą tiesiai iš savo rankų įteikdamas. O bet tačiau, aš dabar pasistengsiu visokių apžavų ir žvilgnių iš atvarto išvengti, žiūrėkim, kas gausis. Bla bla bla.
1. Visas šitas grožio reikalas yra padarytas profesionaliai, kaip ir priklauso profesionalui. Autorius yra buvęs reklamos pasaulyje ir jau tikrai pagalvojo, kaip savo knygą padaryti matomą visais atžvilgiais – medžiaginis rožinis auksu išdabintas viršelis, aišku, kad moteriškos rankos į jį tik ir tiesis (o vyriškos tikriausiai nesitiesia visai). Taip ir prisimenu knygų mugės situaciją, kuri man ypatingai asocijuojasi su Jotemos, Alma Litteros stendais – mirgu margu – nieko nematau. Ir štai įsivaizduokite, lentynoje tokia cukruota rožinė auksuota. Žinoma, kad paimčiau tokią į rankas. Bent jau pavartyti tai tikrai. Pripažinsiu, malonu šią knygą rankose laikyti, nieko čia jau nei pridursi, nei atimsi, niekam neįdomu, kad man mėlyna labiau patiktų (gali būti auksuota, aš nieko prieš).
2. Pavadinimas irgi gerulis, tarsi autorius sakytų: jei patiko – super, jei nepatiko – aš naivus, ko tu iš manęs tokio rožinio tikėjais? Gera priedanga. Gudrus žodžių žaismas (žiūr. pirmą punktą apie profesionalumą ir reklamos įtaigą).
3. Mano skaitymas. Pradėjau normaliai skaityti, o tada jau prasidėjo akių vartymas. Tas pats, kur mes su KŽG profesionaliai įvaldžiusios. Skaičiau su tokiu ironišku šypsniu veide, na, na. Nuo pat pirmų puslapių, mane erzino pirmosios moteriškės paveikslas, kaip ir vėliau erzino visos kitos knygos moteriškės – kažkokios vištelės, dėvinčios pėdkelnes su siūle ir aukštakulniais ir besiblaškančios įvairiose vietose. Na, ir vyriškasis veikėjas daugiau nieko nesugebantis tik paskui tas siūles lakstyti ir visaip laukti jų skambučių ir sms. Kad nebūtų per mažai, tos moteriškės visos yra užimtos, t.y. turi visokius vyrus ir draugus, kurie kaip ir pabodę, todėl reikia biški prasilakstyti, o čia dar yra kas iš paskos laksto – ko gi nepažaidus ilgesingai/abejingai nepamirksėjus ir užpakalio nepakraipius – veikia gi. Tai aš tokia neromantiška ir nerožinė realistė be aukštakulnių skaičiau ir galvojau – kaip galima kažko tikėtis iš santykių, iš kurių, mano akim žiūrint, likimas visada yra kaip ir aiškus?
Štai taip pasiekiau stadiją, kai pamačiau, kad skaitau, o iš tikrųjų galvoju apie visokius kitokius reikalus. Nusprendžiau, kad nebeskaitysiu, o perversiu. Skaičiau visokias užkliuvusias vietas, dainų žodžius (dainos yra čia), sms tekstus, svajonių jaunikio savybių sąrašus (smagus), specialybių sąrašus (irgi smagus) ir tt. Prikeliavau paskutinį skyrių, kuris vadinasi “Aš”. Štai tada prasidėjo tikrasis skaitymas. Nuo tada iš tikro man buvo įdomu skaityti.
Įdomiai čia gavosi. Kai perskaičiau “Aš”, grįžau atgal ir perskaičiau “Prieštaraujančioji”, o paskui “Išklausančioji”, o galiausiai ir patį pirmąjį skyrių “Įkvepiančioji”. Taip ir gavosi, kad knygą perskaičiau atbulai. Beveik sužaidžiau klases.
4. Tai ko aš čia kankinausi dienų dienas, ką čia parašyti apie knygą? Kaip minėjau, moteriški pavaikslai man totaliai nepatiko. Toks jausmas, kad veikėjas “stuck in the moment and can’t get out of it” ir visos tos mergos man dūros pasirodė ir nė vienos žmogiškos ir normalios. Nu, gaila, žodžiu veikėjo pasidarė (čia juokiuosi). Ne todėl, kad tokių mergų nebūna, dar ir kaip būna. Kažkokia neviltinga ir banaliŽnaivi situacija/os.
O bet tačiau nepaisant knygos vietų, kur galvojau, “na, gal geriau būtų nerašyti, jei galima to nedaryti” (interviu autorius mini, kad negalėjo nerašyti), yra ir gerų eilučių, gerai perteikiančių jausmą ir pribloškiamai atvirų – na, vis tiek visi gi galvos, kad rašo autorius apie save, aš irgi taip galvojau. Tai tas atvirumas, man atrodo, labiausiai mane ir sužavėjo arba apgavo, čia jau kaip pažiūrėsi (pirmas punktas). Apie tai, kaip baisu prieiti prie naujo žmogaus, apie tai, kaip lauki tų žinučių ir skambučių, apie pirmą susitikimą, jo lemtis ir nelemtis – tikriausiai kiekvienas patyręs, kad ir be aukštakulnių ir pėdkelnių su siūle. Ta va, šitos vietos patiko. Būtų galima iškirpti ir palikti tik tas, visa kita palikti dienoraščiui. Bet tada tikriausiai būtų ne romanas, o apsakymas. Būtų per maža, kad galėtum taip gražiai išleidinėti.
Atsidūstu (iš tikro atsidūstu, ne tik parašau). Parašiau. Nuo širdies, taip, kaip man pasirodė, kaip autoriui ir pažadėjau: “O ką daryti, jei man nepatiks?” Ką atsakė, nebeatsimenu (vėl juokiuosi).
Kas ten sakė, kad visos knygos apie meilę. Po šios knygos man atrodo, kad visos knygos yra apie vienatvę ir nesusikalbėjimą. Arba nekalbėjimą.
Buvęs dėstytojas Arthur Opp sveria apie 550 svarų, o toks svoris yra labai gera priežastis sėdėti namie ir su niekuo nebendrauti, dešimtį metų gyventi savo atsiminimais. Gyvenimas vis tiek jau baigėsi. Vieną dieną Arthur gauna prašymą iš savo senos pažįstamos Charlene – gal galėtų protingas žmogus padėti jos aštuoniolikamečiui sūnui pasirinkti koledžą, kuriame galėtų toliau mokytis talentingas beisbolo žaidėjas. Tai, kad jis yra sportininkas yra jo vienintelis šansas mokytis, nes mama yra visiškai neturtinga ir savo sūnaus paremti negali.
Arthuras savo draugės nematė labai seniai. Nors palaikė šiokį tokį ryšį, tai, kad ji turi sūnų jam yra visiška naujiena. Mandagiai pakviečia pasilankyti svečiuose, bus galima aptarti mokslų planą, prisiminti jaunystę, mandagiai įspėja, pagaliau pripažįsta ir sau, ir jai, kad dabar tikrai ne kaip atrodo, tikriausiai jo net nepažintų…
Kitą istorijos pusę pasakoja Charlene sūnus Kel. Iš jo pasakojimo aišku, kad Charlene pasikeitė dar labiau nei Arthur. Susitikę gatvėje jie tikriausiai praeitų vienas pro kitą, net neatpažintų. Kel’o gyvenimas su neviltin nugrimzdusia mama sunkus, iki visiškos nevilties. O dar sužino, kad vyras, kurį laikė savo tėvu visai ne tėvas. Kas tada jo tėvas? Kodėl Arthuras staiga metė mėgstamą dėstytojo darbą ir užsidarė namie? Kodėl mama liepė pagalbos kreiptis į Arthur?Tikriausiai jau turite įvairiausių variantų. Tik negalvokite, kad viskas taip paprasta ir banaliai aišku. Tai nėra. Paskaitykit, pamatysit.
Įdomiai man klausėsi ta knyga. Arthurą įsivaizdavau kaip vieną pažįstamą žmogų, tačiau kalbėjo jis kito man pažįstamo žmogaus balsu, gal todėl labai įsijaučiau ir įsigyvenau.
Goodreads knygą vertina 3.99. O aš sakysiu 3.5.
Apie “Silva Rerum” man labai sunku ką nors sakyti, nes trumpai pasakyti neišeina, o ilgai sakyti irgi neišeina, bet dėl kitų priežasčių (laiko, tinginystės ir t.t.). “Geriausia” mintis, kuri šauna į galvą – eik pats ir skaityk, nes papasakoti čia nelabai įmanoma. Kai kas nors paklausia, apie ką knyga, geriausiu atveju išlemenu – istorinė, tarsi bijočiau praskleisti užsklandą ir atimti būsimą malonumą iš skaitysiančiojo. Jei iš tikro trumpai – man Silva Rerum yra super, super dėl daug priežaščių – dėl to, kad apskritai atsirado, dėl to, kad tokia išskirtinė, kad gili, kad crazy populiari, kad reikia stovėti eilėje prie autografo ir t.t
Pačiai labiausiai norėjosi imti ir vėl perskaityti pirmąsias dalis, nes veikėjai, kaip žinia, iš ten atkeliavę ir trečiojoje dalyje yra visokiausių atgarsių, kuriuos norisi prisiminti. Tačiau paimti ir prisiminti, kaip viskas buvo, nelabai galiu, nes mano lentynose stovi tik dvi Silva Rerum išnaros – knygos tai ratais keliauja ir retai namo grįžta.
Mano galvoje dabar visos Silvos liejasi į vieną ir man pasidaro sunku atskirti, kas kurioj buvo. Tačiau, kol dar šviežia, galiu pasakyti, kad šioje dalyje yra labai daug erotikos ir kūniškos meilės, bet po visokių pilkų atspalvių, manau, droviųjų skaitytojų jau niekas nebeišgasdins. Kuo dar man susiliejusios Silvos patinka galite paskaityti čia arba čia, kur parašė KŽG.
Agnės Žagrakalytės knygos “Eigulio duktė” ištrauką pirmiausia paskaičiau kažkada kažkur internete – labai įdomu pasirodė – paskui Ji pasirodė Tyto Albos rudeniniame knygų pristatyme, kur, kaip ir knygų mugėje, visokeriopai bandė išsisukti nuo autorystės. O paskui knygą Kalėdų proga savo giminaičiui padovanojau, pagalvojau, kad jam irgi patiks, o paskui ir aš pasiskolinsiu ir paskaitysiu, didelė knyga, o vietos lentynose maža ir taip toliau. Paskui sėdėjau Knygų mugės pristatyme ir supratau, kad tai bus dar vienas pusė kilogramo mano nusipirktų knygų svorio.
Aš nežinojau, kad rašytoja yra visiems pažįstama kaip poetė, nelabai pažįstu poetų, nors esu gimusi poečių gimimo dieną, kartu su kitomis dvejomis poetėmis ir vis dar laukiu savo poetinio prabudimo, nes kaip taip gali būti, kad dvi ėmė ir gimė tą pačią dieną, o aš irgi gimiau ir ne poetė? Pristatymo metu drebėjo rašytoja taip, kad iš pirmos eilės tai tikrai matėsi, net norėjau atiduoti savo vienintelį knygų mugėj turėtą megztinį. O drebėjo, nes tikriausiai giminė visa apkabinusi laikė, o seniai mirę kaip gali sušildyti? Rašytoja sakė, kad jai nešalta, o pristatyme dalyvavusi Laura Sintija Černiauskaitė (kuriai paauglystėje baisiai pavydėjau tokio ilgo vardo) niekaip negalėjo suprasti, kaip taip galima išsižadėti savo kūrinio ir ką reiškia “perrašyti” tai, ką Juozas Žagrakalys kažkada parašė. Vis spaudė ir spaudė rašytoją, nežinia, ko – kad išsižadėtų savo perrašymo ar kad prisipažintų, iš kur nusirašė, ar kad šiaip pavydas suėmė, kad jai dvasios rašyti nepadeda, užklausus patarimo, šalčio anei įkvėpimo iš anapus neatpučia.
O aš ką, sėdėjau įsitikinusi, kad šitos knygos man baisiai reikia turėti. Ir dar slapčia tikėjaus, kad knyga man labiau patiks nei Lauros Sintijos, kurios rašymais svaigau paauglystėje, dabartinės knygos. Dar džiaugiausi, kad kažkokiu stebuklingu būdu prieš mane sėdėjo giminės su gilia šeimos istorijos atmintim atstovė (toks jausmas, kad va kokia Uršulė iš Milkantų Norvaišaitė iš Sabaliauskaitės knygos nužengė – ne viskas prarasta, ne viskas išmirę), kaip kokia užburta princesė, kuri pati save atkerėjo užrašiusi į ausį pašnibždėtą istoriją.
***
PS Čia rašinėlis mano sesei, kuri vis kamantinėjo apie knygų mugės dvasią. O dvasios ėmė ir sudalyvavo tiesiogine žodžio prasme
Šiandien einu į savo knygų klubo susitikimą. Šiam kartui skaitėme Jojo Moyes “Me Before You”, švediškai pavadinimas kažkodėl buvo išverstas “Gyvenimas po tavęs”. Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą.
Goodreads knygai suteiktas 4.34 įvertinimas, tinklaraščiuose šimtai recenzijų apie tai, kad tai nuostabi knyga, kad ja privalu skaityti visiems, kad tai verčiantis susimąstyti tekstas. Apie knygą rašė Šiukšlynėlis, ” Aš skaitau“, Levandų jūra
Po tokių pagyrimų jaučiuosi lyg daryčiau kokią šventvagystę, kai sakau, kad nesuprantu to knygos puikumo. Nematau jo. Taip, knyga jausminga. Autorė Jojo Moyes, taip sakant, iškviečia sunkiąją artileriją ašaroms išsspausti. Net ir aš vieną kitą ašarą braukiau. Bet ašaringumas ne visada tiesiogiai proporcingas knygos stiprumui.
Iš knygos aprašymo :”Vilas Treinoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.
Tačiau Vilas nežino, kad netrukus į jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu. Ir nė vienas iš jų nenutuokia, kaip juodu abu pakeis lemtinga akistata su neįprasta galimybe vienas kitą turėti arba visam laikui prarasti.”
Man užkliuvo klišės: turtingas, jaunas, ekstremalas verslininkas Will, iš darbo klasės kilusi, pasaulio nemačiusi, interesų neturinti Luisa. Nuo pat pradžios aišku, kur istorija suka. Luisa pirmą kartą pažiūri užsienietišką nedubliuotą filmą. Luisa pirmą kartą nueina į klasikinės muzikos koncertą. Luisa panori keisti savo gyvenimą ne todėl, kad pati priėjo prie išvados, kad reikia kąžką keisti, ne todėl, kad pati gyvendama šalia Will suprato, kad ji save riboja, o todėl, kad jai tai pasakė Will. Common. Pigmalioniška istorija.
Kitas man užkliuvęs dalykas- perdėm aiškinama. Nei Luisai, nei skaitytojui neleidžiama patiems darytis išvadų. Rašytoja laiko savo skaitytoją už rankos lyg mažą vaiką, pateikdama akivaizdžias tiesas (a ala “Carpe diem”, gyvenk pilną gyvenimą, nepasitenkink mažu gyvenimu ir t.t.), pasikartodama.
Yra ir neblogų dalykų. Pvz Will paralyžius ir Louisos draugo Patriko nuolatinės treniruotės, jo nesenkantis dėmėsys kūnui, raumenims, treniruotėms kontrastuoja ir neišvengiamai verčia pagalvoti apie kūno reikšmę.
Galima klausti, ar till Will yra suparalyžuotas, savo kūno apribotas. Ar nėra Louisa irgi savaip sustingusi, nesugebanti pajudėti dėl savo baimės ir savo praeities?
Dar vienas labai suerzinės dalykas buvo tai, kad beveik viesiems istorijos dalyviams buvo leista kalbėti iš jos ar jo pozicijos viename skyriuje. Didžioji knygos dalis rašyta ir Luisos pozicijos, bet po savo skyrių gavo ir Will tėvai, ir Luisos sesė, bet ne Will.
Knygoje daug kartų rodoma, kaip pačio Will nuomonės nepaisoma, kaip sprendimai priimami jam už nugaros, kai niekas net nesusimąsto paklausti O ko tu, Will, norėtum?” prieš pradėdami jo gelbėjimo operacijas ir bandymus praskraidinti jam nuotaiką. Tad atskiro skyriaus, kuriame Will galėtū kalbėti išš savo pozicijos nebuvimas man nelabai suprantamas. Gerai, kad bent jau laiškas knygos pabaigoje yra jo parašytas, bet jis mažai ką prideda Will paveikslui.
Man daug labiau patiko filmas The Untouchables, kuris savo tematika labai panašus į Jojo Moyes knygą, bet kuriame, mano nuomone, sėkmingiau išvengta trafaretinių sprendimų.
Nežinau, ar tikrai buvo būtina daryti meilės istoriją iš šito pasakojimo. Viena vertus suprantu, kad meilė mūsų vakarietiškoj kultūroj yra tarsi “koziris” sunkiose situacijose. Mes tikim, kad meilė gali daug ką pakeisti, kad bučinys gali pažadinti iš šimtamečio miego, kad ir nunuodytą Snieguolė gali atsimekti, kai šalia atsiras princas.
Antra vertus, norisi tikėti , kad ne vien heteronormatyviniai, seksualine trauka pagrįsti meilės ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad gali išgelbėti tą, kuris mums svarbus.
K.Ž.G
Aš: Labas.
Ulf Peter: Labas.
Aš: Gal galėtumėt pasirašyti?
Ulf Peter: Žinoma. Kuo tu vardu?
Aš: Lina. L – I – N – A. Teisingai.
Ulf Peter: Ką veiki (gyvenime)?
Aš: Hmm (ką gi čia veikiu)? Aaa uuu… mmm… Rašau knygų blogą.
Ulf Peter: Tikrai?
Aš: Aha. Su drauge rašom. Ai, tiesa, aš rašau Lietuvoj, mano draugė rašo Švedijoj. Gyvena Švedijoj (Ulf Peter – švedas, gyvevantis Vokietijoje).
Ulf Peter: Tikrai? Kurioj Švedijos vietoj gyvena?
Aš: K.
Ulf Peter: Aaa. (Kažką šyptelėjo apie regiono akcentą, pakomentuoti negalėjau).
Aš: Kaip pasisekė knygos pristatymas?
Ulf Peter: Gerai! Manau, labai gerai.
Aš (nustebus): Tikrai?
Ulf Peter: Tikrai. Pardavė daug knygų, išbaigė visas, reikėjo dar atvežti.
Aš: Geras. Aš irgi buvau pristatyme.
Ulf Peter: Tikrai?
Aš: Aha. Tikrai buvau, va, ir FB papostinau, tuoj parodysiu (FB niekaip neužsikrauna), nežinau, ar užsikraus, nes telefonas miršta. Bet aš išėjau.
Ulf Peter: Na, aš suprantu, čia knygų mugė, daug renginių, negali tikėtis, kad visi sėdės. Nors kai sėdi “ant scenos” baisu, kai žmonės pradeda išeiti, nes galvoji, kad labai nuobodu.
Aš: Būsiu atvira. Man buvo nuobodu, man atrodo, moderatorius niekaip negalėjo užvesti pokalbio. Kalbėjo apie kažką apie tenisą – nieko nesupratau. Išėjau, bet dabar gailiuosi, kad išjėau (blyn, blyn, kaip gailiuosi!!!).
Ulf Peter: Kaip vadinas jūsų blogas?
Aš: Oi, sudėtingas pavadinimas. Kažkas panašaus į fantastic book worms, tik lietuviškai.
Ulf Peter: tai jūs lietuviškai rašot ar angliškai? Užrašyk man pavadinimą, aš norėsiu pažiūrėti.
Aš: Lietuviškai. Ar verta rašyti?
Ulf Peter: Užrašyk. Ir savo vardą man užrašyk.
Užrašau. Mus ima vyti nuo stalelio – laikas kitam autoriui dalinti autografus.
Ulf Peter: Lina, who? Kokia pavardė?
Užrašau pavardę.
Ulf Peter: Kaip čia skaityti?
Aš perskaitau. Pakartoja. Visai veja nuo stalelio.
Aš: ačiū ir sėkmės.
Ulf Peter: Iki.
“Bet visas jo gyvenimas iš esmės buvo tėvo gyvenimo pataisos.”
Štai ir įvyko mano pažintis su Jonathan Franzen (kuriam KŽG įvykdė rožinį kerštą ir šiaip šitam bloge tiek apie jį priplepėjom, nors nieko neskaitėm), autorium, kuris žinomas tuo, kad boratiškai pasielgė su Lietuva, o iš tikrųjų tai pamaitino porą lietuvių arkliena, pastatė tanką ant Vilniaus oro uosto lėktuvų kilimo tako ir dar porą niekšybių apie Marijos žemę parašė. Na ir kaip? Ogi niekaip. Gal truputį juokinga – nereikia šioje knygoje nieko asmeniškai priimti. Galėjo tai būti bet kokia šalis aplinkui – tipo, džiaugtumėmės labiau, jei būtų buvus Baltarusija? Linksėtumėm: “Taip, taip, pas juos taip ir yra – tankai”. Priėmiau kaip pokštą tą Lietuvą, nes iš tikro didelė dalis autoriaus skaitytojų tikriausiai apskritai pagalvojo, kad ta Lietuva tai kokioj Afrikoj, tai kam jaudintis dėl įvaizdžio, kurio papraščiausiai nėra? O ir visa tai, mano manymu, knygoje yra visiškai nesvarbu, nes svarbiasia tema ten yra santykiai. Šeimyniniai. Šeimos narių kaip šiuolaikinei šeimai – užtektinai, tai ir nagrinėjimui temų – štai tiek – iki kaklo. Nors vietomis skaityti pasidarydavo nuobodoka, kai jau normaliai prisėdau, supratau, kad taip buvo dėl skaitymo fragmentiškumo – lietuviškas leidimas 588 psl., tai jei skaitai po mažai, tai ir neįsivažiuoji, o kai skaitai normaliai – viskas gerai (nenusprendžiu, ar suknelę ryt rengtis, ar ne suknelę). Taigi, vėl sakyčiau jautrios sielos patriotams geriau neskaityti, arba prieš tai susipažinti su Užkalnio rašinėliais, kurie truputį atbukins patriotinį jautrumą, o paskui jau ir Franzen galima imti. Nes šeimyninius santykius tai autorius pavaizdavo tobulai. Ir viso skaitymo metu nekilo abejonių dėl to, kodėl vienas ar kitas veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė – viskas labai meistriškai ir natūraliai sudėliota. Įtikino, todėl goodreads.com daviau 4/5. Nors jei galėčiau duoti tiksliau, tai sakyčiau 3.9. Toks tat patikslinimas.
***
“Amerika nuo Lietuvos labiausiai skyrėsi būdais, kuriais galingi ir turtingi pavergia neturtingus ir negalingus: Amerikoje – atbukindami protą ir nužudydami sielą pramogomis, nauja aparatūra ir vaistais, o Lietuvoje – grasindami smurtu.” (Na, čia 90-ieji, nepasakysi, kad neteisybė)
mano pirmoji knygų mugės diena. Man iš paskos galite vaikščioti Knygų žiurkių FB. KŽG klausė, kiek pinigų esu pasiruošusi išleisti, tai atsakiau, kad nulį, bet kaip visi iš patirties žinome, gyvenime būna kitaip, o tam “kitaip” irgi esu pasiruošusi.
Young adult knygų kategorija tikriausiai buvo įvesta ypatingai kvailiems skaitytojams, o gal ypatingai įkyriems (tokiems, kurie perskaitę knygą netingėdavo skųstis knygynui arba leidėjui, kad įbruko jiems vaikų knygą). Kam iš viso reikia skaitytojus visaip taip riboti ir visais įmanomais būdais siekti, kad sumažėtų sakitytojų auditorija? Ir beje, kaip nusprendžiama, kad tai paauglių arba ne paauglių knyga? Kodėl The Goldfinch, kurioje kokiuose 650 pls. pasakojamas paauglio gyvenimas nėra young adult, o nuostabi The Fault in Our Stars yra? Lietuvoje tikriausiai daug garbių ponių ir ponų įsižeistų, jei kas jiems pradėtų aiškinti, kad Tarp pilkų debesų yra ne jų kategorijai skirta knyga.
Taip ir atsirado mano telefone Eleanor & Park – paauglių knyga. Ir šiaip po Dagilio norėjosi ko nors tikrai neilgo. Ir ką? Graži knyga. Tikra.
Į mokyklos autobusą įlipa naujokė. Raudonplaukė. Visai ne gražuolė, o dar keistai apsirengusi. Autobuse visi jau turi užsiėmę vietas ir nors pilna tuščių vietų, sėstis kaip ir nėra kur. Prisėda prie rytietiškų bruožų vaikino, kuris irgi toli gražu nėra pats populiariausias mokykloje ir visai norėtų išvengti “būti matomas” dėl to, kad sėdi šalia “ryžos keistuolės” – mokykloje daug patyčių, o autobusas – geriausia patyčių scena. Taip ir sėdi vienas prie kito važiuodami į mokyklą ir atgal. Park pastebi, kad Eleanor skaito jo komiksus. O ir šiaip ji protinga mergaitė. Persimeta žvilgsniais, žodžiais, o paskui, staiga, žiūrėk, važiavimas autobusu tampa nuostabiausia dienos dalimi. Ech, iš tikro prisimeni kokią nors pirmą didelę meilę, pirmą rankos prisilietimą (aaa!!! kaip elektra nudiegia prisimeni savaitę) ir tą nepakeliamą išsiskyrimą kiekvieną dieną.
“Holding Eleanor’s hand was like holding a butterfly. Or a heartbeat. Like holding something complete, and completely alive.”
Knyga visai nėra nei rožinė, nei cukruota (kaip pasakytų G.). Eleanor ir Park gyvenime yra daug visokių skaudžių dalykų, ypač Eleanor, bet juk nereiškia, kad dėl tų bėdų Parkui neskaudu ir nepikta. Dar pikčiau, nes būdamas paaugliu mažai ką gali pakeisti ir tiek daug priklauso nuo tėvų supratingumo ir pasitikėjimo.
Ypač rekomenduoju paauglių turėtojams. Nereikia nuvertinti paaugliškos meilės.
“Bono met his wife in high school,” Park says.
“So did Jerry Lee Lewis,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be,” she says, “we’re sixteen.”
“What about Romeo and Juliet?”
“Shallow, confused,” then dead.
“I love you, Park says.
“Wherefore art thou,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be.”
Aktyvumo tempo ir įdomumo knyga įgauna, kai šalia pagrindinio veikėjo Theo atsiranda neaiškios ukrainiečių-lenkų-rusų kilmės poliglotas Boris. Toks ne gerietis. Bet bent gyvenimas ir knyga su juo įgyja tempo kažkokio, spalvos ir charakterio. Dar vienas mielas veikėjas man pasirodė Theo globėjas Hoby. Užsisvajojęs gerietis. O pagrindinis veikėjas… Po sprogimo muziejuje, netenka savo mamos. Ta netektis devastating. Visas pagrindas iš po kojų. Visą knygą ir ieško to pagrindo. Neisibaigiantis ilgesys, šilumos ir saugumo ieškojimas. Visą laiką noris apkabinti tą vaiką.
Gera knyga, bet ne tokia gera, kad pulčiau visiems siūlyti. Ne 3/5, bet ir ne 4. 3.8. Negi knygos ilgumas knygą pagadino? Labia norėtųsi su kažkuo apie ją padiskutuoti, nes tikrai yra apie ką. Prisipažinkit, kas skaitėt.
Palauk, o paveikslas prie ko? Na, prie muziejaus, prie mamos. Tegul bus tiems, kas ryšis perskaityti. Bent jau recenziją kokią, Kingo pvz.
Šiais metais Costa premiją su debiutiniu romanu The Shock of the Fall laimėjo Nathan Filer. Kaip matyti iš visai nematyto autoriaus nuotraukos, laimėjimas jam buvo tikrai netikėtas (kitaip nei Hilary Mantel, jis turėjo tik planą B – nelaimėti), man, atrodo nuo to tik smagiau! Visada džiaugiuosi už debiutantus, nes žymus autoriai jau ir taip žinomi, norisi, kad kuo daugiau gerų autorių būtų ištraukta į dienos šviesą ir visais jais galėtume džiaugtis. Atsigavęs newly married autorius galės važiuoti tiesiai į povestuvinę kelionę.
Keletas detalių:
1. knygą rašė 10 metų
2. kandidatų sąraše taip pat buvo K. Atkinson Life after Life
3. žada ir toliau dirbti “bank nurse”
4. The novel tells the story of “two brothers who are separated yet united by a tragic accident”, and deals with themes of grief, loss and schizophrenia.
5. paskutinį kartą debiutinis romanas laimėjo 2006 m. (Stef Penney’s The Tenderness of Wolves)
Taip jau sutapo, kad kai baigėme skaityti “Nuolstabųjį Ozo šalies burtininką”, apsilankėme Keistuolių teatro spektaklyje “Geltonų plytų kelias”. Knyga tiesiog nuostabi – labai gražus tekstas, geras vertimas, ir gražus leidimas, iliustracijos nerealios. O spektaklis? Na, kai knyga tokia šimtas balų, tai spektaklis man truputuką toks, hmm, net nežinau. Kažkaip garsas nelabai suderintas atrodė, vaikai skundės kad dainelių neina suprasti (pvz. raganos). Bet vaikam patiko, o tai svarbiausia. Mažiukams gal per ilgai yra dvi dalys, ypač sunku po pertraukos sugrįžti į salę, bet finalinė dainelė viską gelbėja, o ir naujoji Keisuolių karta man atrodo šauni. Smagiausia, žinoma, kai į spektaklį įtraukiami žiūrovai. Taigi, viens, du trys – “geltonų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, į svajonių miestą…”
knyguziurkes.com 
