Geriausias knyginis sandėris, ko gero, buvo prieš 2 metus, kai su draugais iškylavom Österlen ir kai aš antikvariate “Vidury kaimo” už labai prieinamą kainą nusipirkau šešis H.C.Andersen pasakų tomus.
Įrašą iš to antikvariato galima paskaityti čia
K.Ž.G
Ot pabandyk išsirinkti vieną vaikystės knygą. Mission impossible.
Bet sakau James Kruss “Timas Taleris arba Parduotas Juokas”. Tokiu nutrintu viršeliu, su Timo Talerio ir barono Sanomed (skaitykit pavardę atbulai) veidais ant viršelio. Kai radau naują knygos leidimą knygyne labai apsidžiaugiau ir nupirkau. Dar ir filmas sovietinis buvo pastatytas pagal knygą
Dar man labai įsiminė W. Saroyan “Tėtis, tu keistuolis”, “Mama, aš tave myliu”, Christine Nöstlinger “Šalin agurkų karalių. Pirmadienį viskas kitaip”, G. Rodari “Tortas danguje”, Gerhard Holtz Baumert “Alfonsas Bailius”, V.Misevičius “Danuko Dunduliuko nuotykiai”
Vaikystės knyga, nepadariusi man didelio įspūdžio vaikystėje, užtat tapusi viena svarbiausių knygų man suaugusiai- L.Caroll “Alisa stebuklų šalyje”
(Žinau, kad mano tėvai skaito blogo įrašus, tai jiems trumpa žinutė : jei rasit namuose šitas paminėtas knygas, atidėkit MAN, o ne sesei ;-))
Planavau prisijungti prie #bookaday iššūkio birželį, bet pavėlavau. Šiandien prisiminiau, jog ir šį mėnesį su #bookaday vėluoju.
K.Ž.L., jei kurią dieną ir tu nori prisijungti, širdingai prašom 🙂
Rekomenduoju paskaityti įdomų interviu su rašytoja Sandra Bernotaite . Seniai jau buvau skaičiusi ką nors tokio racionalaus ir intelektualaus lietuviškoje internetinėje erdvėje.
“Mūsų visuomenėje trūksta intelektualinės atsvaros iracionalumui ir religingumui. Tai ypač skaudžiai atsiliepia tokiais atvejais, kai sprendžiamos svarbios etinės problemos, pavyzdžiui, klausimas dėl abortų draudimo. Jei aiškiai girdėtųsi ir proto balsas, tokie sprendimai nebūtų vienbalsiai priimami vadovaujantis miglota krikščioniškąja tradicija. ”
“Kai lietuvių kultūrinėje spaudoje nuolat pasirodo religine retorika persunkti straipsniai, kuriuos nesunku atpažinti iš kaltės projekcijos, gėdos ir pasaulio pabaigos temų, kai bandoma atskirti mokslą nuo meno, pastarąjį priskiriant „metafizikos“ sričiai, o mokslą paliekant „vienmačiams“ materialistams, kai viešuosiuose diskursuose vyrauja isterija, o ne racionalūs argumentai, nepaprastai aktualu išgirsti žodžius apie intelektinį sąžiningumą. ”
K.Ž.G
Atvirukas iš Olandijos, ačiū Ritai
Atostogos tęsiasi.
Šioji perskaityta, sakyčiau viena erotiškiausių pastaruoju metu skaitytų. Garbės žodis, damos, jei turite bent kiek fantazijos, nereikia skaityti jokių atspalvių ir pospalvių! Imkite skaityti Lauros Esquivel “Kaip vanduo šokoladui”, pasidėkite šalia juodo šokolado plytą, to, kur su jūros druska ar čili pipirais – šitas tiktų labiausiai lietuviškam kraujui uždegti – pasibarstykit stalą/sofą/fotelį gvazdikėliais ar galų gale kokią kvapnią žvakę užsidekit ir uoskit bei ragaukit po truputį prieskonių, fantastiško gomuriui neįprasto maisto, meilės ir dar tos kitos meilės, kurios, įtariu labai daug ir banaliai pilkuose atspalviuose.
Štai dabar taip skaniai berašydama, jaučiu, kad ir pati išalkau, o kur čia beisi naktį šaldytuvo kraustyti… Ir knygos šios alkani neskaitykite, nes ne tik meile užsikankinsite, o ir alkis sugrauš – dviguba kančia. Tiesa, imdamos knygą – labai rekomenduoju lengvam atostogų skaitymui – netikėkite pažadais, Marquez čia nerasite. Nelabai ir traukia iki amžinaatilsio, o šiaip tai net ir erzina tokie palyginimai pastaruoju metu, atstumia, nes dažniausiai neišsipildo. Gal labiau Allende – pagal stilių ir kvapą. Ir nesakau, kad dėl to kažkaip blogiau. Kitaip, paprasčiau ir lengviau. O pati istorija bus nepakartojama visiems ir visoms kulinarinių knygų ir receptų mėgėjoms ir mėgėjams, nes skaityti gabaliukus apie tai, kuo ir kaip, ir ką įdaryti bus vienas malonumas. Mano virtuviška tinginystė šitas vietas praskriedavo greitojo skaitymo būdu.
Jei jau skaitėt vieną geriausių mano 2012 m. knygų J. Green The Fault in Our Stars, gal būtų laikas pažiūrėti ir filmą? Gal kas jau matėt? Kaip įspūdžiai? Eilinį kartą baisu žiūrėt, kad nesusigadint įspūdžio.
Kaip gerai, kad per šias atostogas nedariau eksperimentų ir pasiėmiau atostogoms tinkamą knygą. Skaitai, perskaitai, jokių kankinimų. Nors meluoju, kankinimų, tiesa, yra, bet jie – knygoje, kaip gi kitaip gali būti trileryje – vienaip ar kitaip autorius jei ne savo veikėjus, tai skaitytojus pakankina kokia įtampa, nežinomybe ar dar kokiu nors išmislu. Prisipažinsiu, kokį trilerį jau seniai buvau skaičius, todėl buvo visai smagu paskaityti, kai puslapiai verste verčiasi. Geriausia, kai knyga tokio dienos skaitymo storio, nes būna, kad ir miegot nelabai gali nueit, kol nebaigta. O kai atostogos, galvos niekas nekvaršina – puikus laikas trileriams skaityti.
Taip juokinga, kai įvedžiau į google “įtariamasis”, kad surastų knygos viršėlį, tai išmetė visokio plauko įtariamųjų, gali pasirinkti pagal baisumą ir intelekto lygį. Iš pirmo puslapio netiko nė vienas, nes šį kartą trileryje ne šiaip koks, o labai gudrus žudikas, tik laikykitės ir spėkite, kuris ten iš jų gudresnis, o gal pats daktarėlis skaitytoją tik ir ruošiasi išdurti avelę vilko kailyje vaidindamas? Nieko daugiau nepasakosiu ir taip leidykla jau daug atskleidžia ant viršelio. Žodžiu, labai tinkama saulėtiems paplūdimiams, o dar labiau apniukusioms dienoms, kai lyja ir niekur negali eiti.
Daugiau nuotraukų galima pamatyti čia
Išpažintis: aš G.Orwell “1984” ir “Animal Farm” perskaičiau tik prieš 2 savaites
Nežinau, kaip Orwello tekstai praslydo neskaityti. Gal todėl, kad fabula tų abiejų knygų gerai žinoma? Esu daug kartų dalyvavusi pokalbiuose, kur kiti tiesiog iš anksto manydavo, kad aš tas knygas esu skaičiusi: “Žinai, buvo kaip Orwell “1984”- daug kontrolės… Na tu juk žinai…” O aš nežinojau.
Šiandien 111asis George Orwell gimtadienis.
“1984” Orwell rašė 3 metus. Jis rašė sirgdamas, o kai nebeturėjo jėgų užbaigti teksto, paparašė leidyklos sekretoriaus pagalbos, bet jos negavo, tai tekstą jis tvarkė ir perrašinėjo pats namuose, kur nebuvo nei šildymo, nei elektros.
Knyga buvo išleista 1949 metais tapo sensacija. Po metų G.Orwell mirė.
Tikriausiai kokią valandą čia galėčiau sėdėti ir galvoti, nuo ko pradėti rašyti apie šitą knygą. O po šito sakinio – dar vieną valandą. Ne pats lengviausias darbas. Ne pati papraščiausia knyga, net ir dabar negaliu sau pasakyti, kad viską, ką reikėjo ir rašė, supratau, ty pavieniškai tai istorijas supratau, net galima sakyti, skaičiau kaip savotiškas miniatiūras, o ne romaną, tačiau, ar tikrai supratau, kaip viena linija siejasi su kita, tai nežinau tikrai ir tikiuosi, kad neieškau kažko, ko nėra ir galbūt niekas nė nepametė.
Yra tokios dvi visiškai viena nuo kitos laike nutolusios istorijos – Cingų dinastijos laikų Kinijoje gyvenančio vienuolio dailininko Kastiljonės ir keturių greičiausiai Vilniuje (bent aš taip viską įsivaizdavau) gyvenančių moteriškių – senelės, mamos ir dviejų seserų. Pirmoji istorija buvo man labai edukacinė – nei žinojau, nei įsivaizdavau, kad europiečiai į Kiniją vykdavo misionieriškais tikslais tokiais ankstyvais laikais, kad tapė paveikslus, freskas ir statė pastatus. Beje, skaitytojas apšviečiamas apie įvairius kinų meno niuansus – kaip kinai žiūri į paveikslus (iki tol net nebuvau susimąsčius, kad apskritai yra kažkokia paveikslų žiūrėjimo sistema), ką kinai mokėjo ar nemokėjo nupiešti. Laikas kiniškoje knygos dalyje plaukia lėtai, kaip pasakoja Kastiljonė – žinia imperatorių pasiekė labai greitai – tik po dvejų metų, o ir visur kitur kiniškoje knygos dalyje nerasi nieko mums įprasto.
Sakykim, vilnietiškoji arba moteriškoji knygos dalis – nerealiai žaisminga, pilna nerealių dialogų. Nerealių ta prasme, kad ankčiau ar vėliau gausi netikėtą crazy atsakymą. O kaip gi kitaip, kai močiutės vardas Amigorena, Mama Nora rašo erotinius romanus, o dukros Miki ir Šaša (Šaša, gerai parašiau) šiaip, na, kokios gali užaugti dukros su tokiom augintojom. Ši knygos dalis skaitėsi lengvai ir smagiai, gal dėl to, kad nereikėjo virškinti kiniškų niuansų.
Taigi, nepaisant to, kad nežinau, ar tikrai supratau knygos dalių ryšius, knyga man patiko, nors, tiesa, nesiimsiu tos nesibaigiančios diskusijos, kiek lietuviška, ar nelietuviška tai knyga ir kiek nutolusi ar nenutolusi nuo lietuvių literatūros ir pasirengusi platesniems vandenims. Papraščiausiai man atrodo, kad lietuviams to įvertinti neįmanoma – turėtų skaityti nelietuvis ir mums visiems pasakyti. Todėl ir neraginsiu paskaityti labiausiai nuo lietuvių literatūros nutolusią ar dar kažkokią kitokią knygą. Paskaitykite vien tam, kad sužinotumėt pagaliau, kas to žuvys ir kas tie drakonai (tiesiai, aišku, knygoje niekas to ir nesako), nuo kur kinai pradeda žiūrėti į paveikslą, kodėl jų nepavyko atversti į krikščionišką tikėjimą ir galėtumėt kas antroje pastraipoje būti nustebinti netikėtų dialogų posūkių ir šmaikštumo. Sėkmės.
Universitete pas turėjau tokį labai įdomų kursą, pas ne mažiau įdomų dėstytoją Arminą Lydeką. Kursas vadinosi “Tarptautinis protokolas”. Galėčiau pasakyti, kad buvo vienos naudingiausių gyvenimiškų paskaitų, nes tokie pusiau laukiniai dar pusiau tarybiniai studentai sužinojo apie stalo įrankius, taures, kokias kojines reikia dėvėti vyrams prie kostiumo ir kaip elgtis, jei staiga susitiktumėm Anglijos karalienę (deja, dar neteko). Ką labiausiai prisimenu po šių paskaitų – kaip viskas aplinkui staiga pradėjo badyti akis – nuogos gauruotos politikų blauzdos televizoriuje ir taip toliau, ir panašiai. Iš tos pačios temos teko rašyti ir kursinį darbą, kas buvo visiška tragedija, nes vienintelė knyga, kurią pavyko sužvejoti buvo rusiška, atsimenu, kaip kažką bandžiau išvartyti iš vainikų ant nežinomo kareivio kapo padėjimo ceremonijos. Kursinis darbas buvo visiška nesekmė.
Giedriaus Drukteinio knyga yra labiau ne etiketo taisyklių knyga, o pasakojimas apie etiketo istoriją – kaip ir kodėl atsirado vienas ar kitas paprotys, kokia jo kilmė ir reikšmė. Žinoma, taip linksmai ir nenuobodžiai skaitydami sužinosite ir pačias taisykles, gal taip ir įsiminti lengviau, kai žinai visokius niuansus ir istorijas. Perskaitę tikrai žinosite, kas netinkamo pavaizduota ant knygos viršelio. O pačią knygą galite lengvai perskaityti per kelis vakarus gulėdami lovoje ar per porą dienų besivoliodami Palangos pliaže, na, kai oras bus geresnis.
Du vakarus iš eilės skaitėm apie fainuolišką mergaitę Milę. Štai prašom susipažinti: Milė ir jos sportuojanti mama (mano sūneliui labai patiko, kad mama su tiek daug kojų) –
Beje, Milės mama sportuoja greičiausiai dėl to, kad Milė paklausė, ar tik ji greitai neturės broliuko arba sesutės, nes jos pilvelis išsipūtęs. Ach, tos mamos. Ech, tie vaikai.
Pirmiausia perskaitėme naujausią knygutę apie Milę “Milė ir Gėris iš viršutinio aukšto”.
Gėris yra šuniukas (Milė labai nori šuniuko), kurį Milė turi pasaugoti. Kokia nelaimė – “besaugant” Gėris prapuolaaaa!!! Milė su savo draugais eina jo ieškoti. Milės draugai yra trys Gustai. Iš kur jie atsirado, sužinosite iš pirmos knygutės, kurią prisiminėm turintys lentynoj, tad ir kitą vakarą skaitėm apie Milę.
Iš tikro, geriau skaityti atvirkščiai – iš pradžių susipažinti su Gustais, o paskui ieškoti Gėrio. Bet nieko tokio, jei ir ne iš eilės, tada gaunas kaip ir daugiau įtampos, nes tik įpusėjus sužinai, kas tas Gėris apskritai yra (na, nebent prisimeni iš preito skaitymo).
“Why did people ask “What is it about?” as if a novel had to be about only one thing”
― Chimamanda Ngozi Adichie, Americanah
Aprašyti man labai patikusias knygas yra labai sunkus darbas, nes daugiausia, ką noriu parašyti yra:”Labai labai patiko, imkit ir skaitykit”. Kai knyga nepatinka, tai dažnai labai aišku, kodėl, o kai labai patinka, tai ir tas patinka, ir anas, ir kad viską aprašyti, reikia daug laiko, kurio šiltais vasaros vakarais visai nesinori leisti prie kompiuterio.
Truputį juokinga, kad skaityti Adichie yra senas KŽG vis kitų ir kitų metų planas, kurį aš sugalvojau už ją įvykdyti, tad dabar, kai kada virtualiai susitinkam, aš vis zyziu, kad duotų man dar kokią štai tokią rekomendaciją, kuri išvirstų į pusės metų geriausią perskaitytą knygą, o gal ir dar geriau (čia tiesiogiai adresuoju leidykloms, kad kuo greičiau užsiimtų visais žemiškais darbais, kurie suteiks nežemišką pasitenkinimo jausmą skaitytojams).
Jei pavyks labai labai trumpai, kas ten man taip patiko. Vis galvoju, kad tikriausiai labai susitapatinau su pagrindine veikėja Ifemelu (Adichie knygose susipažinau su krūva gražių afrikietiškų vardų – Ifemelu reikia skaityti Ifemeliu, minkštai). Kažkaip labai jau natūraliai ėjau tuo keliu, kuriuo ji ėjo, jos pasirinkimai man atrodė labai organiški, tikri ir žmogiški, nebuvo jokio nenatūralaus situacijos ar jausmo laužimo, ar režisavimo, atrodė, jei ten būčiau aš ir man taip būtų, aš taip galvočiau.
Knygoje daug pamąstymų apie rasę, kaip rasė traktuojama viename ar kitame žemyne, nesijuok, bet su kokiomis problemomis susiduria juodaodės bandydamos tiesinti savo neklusnius afro plaukus, kas atsitinka, jei būdama už Atlanto tų plaukų nesitiesini, netgi judėjimą už natūralius plaukus. Knygoje daug kalbama apie emigraciją, pritapimą, susitaikymą, žinoma, apie meilę, apie gražius lygiaverčius santykius, šioje knygoje perskaičiau gražiausią, kokį esu girdėjusi mamos įspėjimą jaunai porai “neprisidirbti”. Ir dar milijoną visokių dalykų, gražių įžvalgų ir tt
Išduosiu, po 13 m. praliestų Amerikoje, Ifemelu nusprendžia grįžti namo, į Nigeriją. Prieš kelionę ji užsuka susipinti savo crazy afrikietiškų plaukų – jei įsivaizduojate tuos daugybę mažų kaselių, įtariate, kiek laiko užima visas šitas procesas – pakankamai, kad galėtume išklausyti vieną gyvenimo istoriją. Kas galite, skaitykite kuo greičiau originalą, kas ne- svajokite apie gerą vertimą.
***
Bnadžiau surasti tą gražią citatą, deja. Čia keletas kitų-
“The only reason you say that race was not an issue is because you wish it was not. We all wish it was not. But it’s a lie. I came from a country where race was not an issue; I did not think of myself as black and I only became black when I came to America. When you are black in America and you fall in love with a white person, race doesn’t matter when you’re alone together because it’s just you and your love. But the minute you step outside, race matters. But we don’t talk about it. We don’t even tell our white partners the small things that piss us off and the things we wish they understood better, because we’re worried they will say we’re overreacting, or we’re being too sensitive. And we don’t want them to say, Look how far we’ve come, just forty years ago it would have been illegal for us to even be a couple blah blah blah, because you know what we’re thinking when they say that? We’re thinking why the fuck should it ever have been illegal anyway? But we don’t say any of this stuff. We let it pile up inside our heads and when we come to nice liberal dinners like this, we say that race doesn’t matter because that’s what we’re supposed to say, to keep our nice liberal friends comfortable. It’s true. I speak from experience.”
“They <Americans> “Idon’t know.” They said, instead, “I’m not sure,” which did not give any information but still suggested the possibility of knowledge.”
“In America, racism exists but racists are all gone. Racists belong to the past. Racists are the thin-lipped mean white people in the movies about the civil rights era. Here’s the thing: the manifestation of racism has changed but the language has not. So if you haven’t lynched somebody then you can’t be called a racist. If you’re not a bloodsucking monster, then you can’t be called a racist. Somebody has to be able to say that racists are not monsters.”
“You could have just said Ngozi is your tribal name and Ifemelu is your jungle name and throw in one more as your spiritual name. They’ll believe all kinds of shit about Africa.”
“He had first been excited by Facebook, ghosts of old friends suddenly morphing to life with wives and husbands and children, and photos trailed by comments. But he began to be appalled by the air of unreality, the careful manipulation of images to create a parallel life, pictures that people had taken with Facebook in mind, placing in the background the things of which they were proud.”
knyguziurkes.com 