Susiviliojau šia knyga vaikydamasi premijų laureatų. Šioji – Pulitzerio premijos laimėtojas. O kai įkritau, tai įkritau – nukonkuravo ir internetą, ir FB ir visokius kitokius laiko gaišintojus. Dar šita knyga yra iš 2014 m. pabėgusi geriausia tų metų knyga, o kadangi 2015 m. tik prasidėjo, man neramu dėl ateinčių metų – noriu daug labai gerų knygų, o ne vienos ir dar pačios pirmosios. Bet vis tiek aplink tik karksiu – kokia gera knyga, kokia gera knyga, o tada gaunu klausimą – apie ką? Kai pasakau, kad apie Šiaurės Korėją, tai kitas klausimas – ar labai baisi?

Šiaurės Korėja. Nors laikas nėra tiksliai įvardintas, bet duodama suprasti, kad tai nesena dabartis, na, bent jau mobilieji telefonai jau yra. Tačiau nesena dabartis mums, o šiaurės korėjiečiams laikas sustojęs, ateities nėra, ateitimi rūpinasi aukščiausieji vadovai, o paprastas žmogus sustingęs kažkur ties Kinijos kultūrinės revoliucija:

Kalbėdamas su moteriške šis vyriškis rodo tam tikrus gestus, aiškiai liudijančius, kad jiedu aptarinėja kažkokį planą. Ateities reikalais, piličiai, rūpinasi valdžia. Ateitis yra jūsų vadovų rankose, ir visa, kas bus, patikėkite spręsti jiems. Taigi buvo pažeista dar viena pavyzdingo pilietiškumo taisyklė: “Susilaikykite nuo minčių apie ateitį.” Ir tuomet varnas atpažino pažeidėją esantvadą Ka, žmogų, pastaruoju metu paniekinusį visas pavyzdingo pilietiškumo taisykles: “Būkite nepaliaujamai atsidavę mūsų šlovingiems vadovams”, “Branginkite kritiką”, “Laikykitės songuno principų”, “Vykdykite kolektyvinio vaikų ugdymo reikalavimus” ir “Reguliariai atlikite kankinystės pratybas”.

Čiun Do užaugęs našlaičių darbo stovykloje. Būti našlaičiu Šiaurės Korėjoje reiškia būti ant žemiausio socialinio laiptelio, nors formaliai visi lygūs, bet našlaičiai – tie, kurie labiausiai ten, ant lygaus dugno. Jo tėvas yra prieglaudos prižiūrėtojas, bet tai Čiun Do neteikia jokių privilegijų, iš tikrųjų jis net savo vardo nežino, nes yra pavadintas vienu iš Šiaurės Korėjos kankinių vardu. Motina – gražuolė dainininkė, bet gražuolės paprastiems mirtingiesiems taip pat neprieinamos – dar paauglystėje gražiausios merginos yra surenkamos ir pristatomos į sostinę. Čia irgi nežinia, ar į didesnę laimę, ar į didesnę nelaimę papuola – iš ryžių laukų ar kasyklų, bado ir skurdo į valdžios “ramintojų” gretas – nežinia, kuris variantas geresnis, kaip ir jokio skirtumo, vis tiek savo šeimai esi papuolusi amžiams. Gražuolės dukters raudanti motina, gali būti paskelbta liaudies prieše – kaip galima nesidžiaugti tokia vaiko laime? Kaip ir visi šalies pensininkai oficialiai išvažiavę užtarnauto poilsio į pajūrio kurortą, kur būna tokie užsiėmę, kad nei šeimynykščiams, nei buvusiems kolegoms nė žodžio neturi laiko brūkštelėti – tikriausiai vėluoja pašto ženklus į neegzistuojantį kurortą pristatyti.

Šiaurės Korėja – valstybė, kur žmogus pasmerktas absoliučiai vienatvei tarp milijonų žmonių. Bet kokios abejonės dėl gyvenimo absurdo, nelogiškumo, jei niekaip nepavyko tuo įtikėti turi likti tik tavo paties galvoje – pasitikėti negalima nei šeimos nariais, nei draugais, nei kaimynais. Su tokiomis mintimis pats sau esi pavojingas.

Kaip išlikti žmogumi tokioje šalyje? Dažniau kalba eina apie išlikimą apskritai, koks ten jau žmogiškumas. Perskaičius knygą, tokia nuotrauka, vaizduojanti gedulą po vado mirties (2011 m), mintį “kokie jie visi išprotėję”, pakeičia visai kitokios mintys – “jie turi taip elgtis, kad nesukeltų įtarimo, kad per mažai liūdi”, “jie bijo būti įskūsti dėl per švelnios reakcijos į Brangiojo Vado netektį”…

Čiun Do gyvenimas šitoje Šiaurės Korėjos tamsoje – atskiras trileris, kuris neleidžia atsitraukti nuo knygos. Tad skaitant ir baisu, ir smalsu, bet vienareikšmiškai – labai rekomenduojama.

*

Dar viena knygos apžvalga.