This One Summer

~ kzL ~ Leave a comment

this one summer

Kadangi man labai patiko “Persepolis” ir “Gertrūda”, nusprendžiau labiau pasidomėti grafinių novelių pasauliu. Tai, kai buvau JAV, vietoj to, kad knygyne brausinčiau tarp lentynų, keliavau tiesiai į grafinių novelių skyrių ir pamačiau, kad ne taip čia jau man lengva bus ką nors susirasti, ypač, kai knygos grūste sugrūstos (ištraukt eina, o atgal įgrūsta – nelabai) ir matosi tik šoninė nugarėlė.

Dauguma batman stiliaus knygų atkrito automatiškai (o ir šiaip jų dauguma), o mane dominančias tokioje gausybėje rast ne taip lengva, tai greituoju būdu googlinau “the best graphic novels” ir tada jau ieškojau pagal autorių. Jei gerai pamenate, tai FB rašiau, kad kolega knygyne mane paliko porai valandų, niekaip nesuprasdamas, ką aš ten tiek ilgai ruošiuosi veikti, o aš tik prakaitavau iš jaudulio, kaip viską suspėti.

Štai randu vieną iš “the best”, o ji sveria kokius porą kg – kaip aš tokią parsivešiu, kai ir taip bagažas ant ribos (galiausiai taip ir buvo, visas knygas iš lagamino teko dėl viršvorio traukti lauk ir nešiotis 10 valandų Frankfurte ant kupros – šiuolaikinė knygnešystė per Atlantą). Tegyvuoja knygynas Eureka, daugiau nieko iš niekur netempsiu- viskas pas juos ir taip yra.

Galiausiai likau rankose su štai šia knyga – “This One Summer”. Ji tokia lėta, kaip lėtos būna vasaros dienos vaikystėje – nesibaigiančios, atrodo. Ir pati knyga – apie besibaigiančią vaikystę, apie perėjimą iš vaiko pasaulio į paauglio, apie tai, kaip staiga nebedžiugina visada džiuginusios veiklos ir net vaikystės draugai staiga tampa mažvaikiais, nes dar nepriėjo tos nematomos linijos, kurią jau esi peržengęs.

Teksto nėra daug ir svarbiausią vietą užima iliustracijos, ir jos gali būti štai taip – per visą atvartą. Man tai dabar savotiška grafinių novelių pažinimo pamoka – neįsivaizdavau, kad jos tokios visokios gali būti. Tik žinau, kad man labai patinka ir aš jau truputį labai sugriešinau Eureka knygyne, seniai jau taip buvau begriešijus su knygom – siaubas, koks nerealus malonumas!

summer 1summer 2tamaki brrreasts

Norma

~ kzL ~ Leave a comment

norma

Kaip man patinka netikėtai rasti naujas knygas! Ypač bibliotekoje, išvengiant piniginės graužimo apie dar labiau sumažintą likutį. Sofi Oksanen yra iš tų autorių, kurios knygos kirbės tol, kol bus perskaitytos.

Šioji skaitėsi greitai ir lengvai, prasidėjo paslaptingai ir įtraukiančiai, bet paskui kažkas atsitiko ir pritrūko įkvėpimo knygai, o gal plaukų, nžn. Man patinka visokie ten magiškieji realizmai, bet autorius vis tiek turi pasistengti ir magiškai apgauti mane nebūtais dalykais. Nes aš visada noriu geros pabaigos, aš visada noriu būti nustebinta, sukrėsta ir mane visada užknisa pabaigos, kai “jis nuėjo brūžuodamas kojomis rudeniškus lapus” ir suprask, kaip nori – mylėjo ar ne.

Na, šiosios nebuvo nieko panašaus į rudeniškus lapus, bet labai jau paslaptinga istorija, paėmė ir kažkaip visai nepaslaptingai išsivyniojo. Pasidarė labai realistiška. Ne taip kaip Gabriel  Garsia Marquez “Apie meilę ir kitus demonus”. O aš tikriausiai norėjau, kad būtų taip.

Ar norėtum, kad tau plaukai per dieną paaugtų vieną metrą? O kas tada, pagalvojai? Vis tiek verta paskaityti, nors ir ne 5/5.

norma-usa
Labai gražus amerikietiško leidimo viršelis

Obabakoak

~ kzL ~ Leave a comment

Obabakoak_medium

Oi, kaip man sunku parašyti apie šitą knygą – viena iš tų, kur skaitau skaitau ir kažkuriuo momentu imu ieškoti recenzijų, nes jau jaučiu, kad knygos siužeto gijos man visai slysta iš rankų ir nieko nebepavyksta sugaudyti. Atsiverti recenziją, o ten sako, kad knyga, kurią skaitai yra romanas! O ką daryti, jei to romano knygos puslapiuose nesugrabalioji?

Tai va, romano tai aš neperskaičiau, o perskaičiau apsakymus. Vienus susiejau, kitų nelabai, vieni patiko, kiti nelabai, bet, aišku, kaip visada, didžiuojuosi įveikusi, ypač paskutinius penkiasdešimt puslapių, nes kaip ir gavau vyšnaitę ant torto – autorius viską gražiai suvyniojo tais paskutiniais puslapiais ir likau pralinksminta, ir parenkinta, tik, va, kam rekomenduoti knygą galėčiau, tai jau reiktų pagalvoti – na, ypatingam literatūros mylėtojui, mėgstančiam būti autoriaus apsuktam apie pirštą, besižavintiems crazy fantazija, visokiomis keistomis istorijomis, kurios tikrai gali nutikti paprastam žmogui, ypač temstant ar ir visai sutemus.

Sunkiausias uždavinys man buvo pajusti kūrinio vientisumą ir negaliu labai pasigirti, kad pavyko. Bet gal atsiras apžavėtų skaitytojų, kurie duos užuominą, kame Atxagos žavesys slypi. Na, vis tik ne veltui gi turėtų būti tas pripažinimas, ką? Kažkaip nenoriu išeiti nugalėta, noriu būt nugalėjus.

Tarnaitės pasakojimas

~ kzL ~ 4 Comments

tarnaites

Man ir pačiai keista, kodėl aš tiek ilgai neskaičiau šios knygos. Atsimenu, kad Martos dovanotą anglišką bandžiau skaityti, bet kažkaip buvo labai sunku, tai padėjau į šoną ir laukiau vertimo, o šio sulaukus dar porą metų palaikiau lentynoj, o be reikalo.

„Tarnaitės pasakojimas“ yra įspūdinga knyga. Paprastai aš po tokios knygos nieko nenoriu rašyti, nes ką gi gali rašyti apie labai gerą knygą, išskyrus tai, kad ji labai gera. Ir kad ji ne veltui yra visuose įmanomuose knygų šimtukuose, tūkstantukuose ir visuose kituose -ukuose.

Be savo gerumo, ji dar yra baisi. Ir nepaisant to, kad parašyta senokai, preitam tūkstantmety, ji yra nerealiai aktuali (čia aš vėl paminėsiu prezidentą Trumpą arba kad ir valstiečius su visais savo reguliavimais, draudimais, sienomis ir visa kita) ir mane visada labiausiai gąsdina ta plonytė trapioji linija, kurią peržengus viskas pradeda negrąžinamai keistis. Kai greičiausiai žmonės galvoja, na, šitą mes dar galim pakentėti, tikrai blogiau nebegali būti, paskui, na, dar truputį toleruosime situaciją, pažiūrėsim, kas čia bus, o paskui staiga ateina momentas, kai tavo balso niekas nebeklauso, be to, kalbėti pasidaro per daug pavojinga. O pabėgti – per vėlu. Lietuva išgyveno panašų scenarijų apie 1945-uosius.

Ir kas keisčiausia, kad vėliau, po pokyčio, kai revoliucija suvalgo savo vaikus, niekas naujojoje sistemoje nebenori būti, niekas ja nebetiki, bet nebėra kaip grįžti atgal, turi praeiti pusė šimtmečio, kad subręstų kita revoliucija.

Tai be galo gili, išmintinga, įžvalgi knyga. A must read.

 

Jaunoji nuotaka

~ kzL ~ Leave a comment

jaunoji-nuotaka-1

Į Baricco žiūrėti objektyviai po “Šilko” yra labai sunku. “Šilkas” yra tokia šventoji aureolė, kuri autorių visaip pateisina iš išteisina ir priverčia vėl ir vėl prie jo sugrįžti. Aš jau beveik buvau pasižadėjus nieko Baricco nebeskaityti, nes vis tiek už “Šilką” nieko geriau nebuvo, na, gal tik “Novečentas”, tik jau nelabai ir atsimenu, kuris pirmiau buvo. Bet visus mano planus sujaukė biblioteka, kur štai lentynoje puikuojasi “Jaunoji nuotaka” ir tokia visai nestora, kad gal imsiu ir perskaitysiu, nes neužims gi daug laiko.

Skaičiau ir man tokie dviprasmiški jausmai sukosi galvoje: skaitau ir įdomu, ir mėgaujuosi, labai įtraukė ta tokia mistiška atmosfera, knygos veikėjai tokie kažkokie nežemiški, tik vienu kojos piršteliu liečiantys grindis, tokie, kokiais gali būti tik nepančiojamas šios žemės kasdieninių išgyvenimo rūpesčių, t.y. labai turtingi. Ir laikas toks išplaukęs, nesuprasi, ar amžiaus pradžia, ar pabaiga, gal net nelabai ir svarbu. Ir gena smalsumas sužinoti, kaip viskas baigsis, kaip autorius išsisuks iš šito mistinio rūko. O išsisuko kuo papraščiausiai. Nebūtinai taip, kad man labai būtų patikę. Sakyčiau, lengviausiu būdu. Taip kad pabaigos neužskaitau. Negražu murkdyti skaitytojus mistinėje migloje, o paskui vienu mostu atitraukti užuolaidą, uždegti šviesą ir pareikšti, kad spektaklis baigtas, skirstomės.

Nepaisant neužskaitytos pabaigos, knyga vis tiek turi kažką tokio, kas įstringa ir išlieka. Būtina perskaityti Baricco fanams. Niekaip nerekomenduoju teisingos meilės (kad ir ką tai reikštų) propaguotojams, ištvirkusios tautos gelbėtojams ir griežtų pažiūrų piliečiams alia Širinskienė ir pan.

Sirakūzai

~ kzL ~ Leave a comment

sirakuzai

Knyga apie fasadus ir tai, kas už fasadų. Tokia gerokai išprotėjusi. Štai eina dvi gražios sutuoktinių poros, įkandin nuostabaus grožio mergaitė. Stilingi, išsilavinę, savoj šaly net kažkiek žvaigždės, žodžiu, žiūri į juos praeinančius pro kavinukę Sirakūzuose ir grožiesi, gal net truputį pavyduliauji gero stiliaus, manierų, bet kokia apgaulinga šita išorė – kai sužinai, pagalvoji, velniop, tas geras stilius iš aristokratiškos manieros.

Kiekviena pora turi savo nematomą, viešai nedemonstruojamą pasaulį – vieną bendrą ir tada dar kiekvienas atskirai. Delia E praskleidžia skaitytojui užuolaidą į šių dviejų porų gyvenimą, nesu įsitikinusi, kad visi nori ten pažiūrėti. Nors iš tikro, jei neturi rožinių akinių, tai gal nieko ten tokio negirdėto-nematyto ir nėra – santuoka yra sunkus darbas ir ne visiems sekasi jį gerai dirbti ilgą laiką. O dar kai sužinai, nuo ko prasideda santykiai – kai kurie jau nuo pat pradžių užprogramuoti nesėkmei…

Man labai patiko, kaip autorė tuos satykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Goodreads įvertinau knygą 4/5. Truputį avansu, nes bendras reitingas man atrodo mažokas. Tokia santykių matematika.

God-Shaped Hole

~ kzL ~ Leave a comment

god shaped

Pastaruoju metu mečiau keletą knygų. Galvoju, gal verta paminėti ir tas pamestąsias, pasidalinti, gal paieškoti advokatų, kad knygą apgintų. Tad jei tokia atsiranda mano nebaigtųjų sąraše, atsiliepkit, įtikinkit, kad suklydau. Kaip jau tikriausiai esu minėjusi, klausomas knygas dažniausiai metu, nes per sudėtingos klausymui (dažniausiai dėl knygos struktūros) arba štai toks variantas.

Šios perklausiau gal 2-3 valandas, goodreads vertinimas ir knygos pradžia suteikė vilčių, kad gausiu tai, ko norėjau – lengvo ir atpalaiduojančio klausymo, nereikalaujančio per daug įtemptų smegenų. O paskui laukiau laukiau ir niekaip nesulaukiau, kad knyga normaliai prasidėtų – viskas kas garsais liejosi man į ausis – rožinis, pūkuotas šviežio įsimylėjimo veblenimas, isterijos atsikėlus ir neradus mylimojo šalia ir t.t. Vienas akių vartymas. Na, ir galiausiai pats mylimasis – dieviškas toksai, jau dievuliau, kokio gerumo, supratingumo ir kalbantis tik tai, ką moterys nori girdėti. Ir kiek pasaulyje vyrų, kurie tokie jau meistrai kalbėjimo tai, ką moteris nori girdėti? Du kokie. Ir tie – makaronų kabintojai.

Žodžiu, nors ir buvo gaila išklausyto laiko, bet nusprendžiau, kad neverta toliau gaišti. Tiek jau to, leidžiuosi toliau į paieškas ir laukiu rekomendacijų.

House of Names

~ kzL ~ Leave a comment

the house of names

Padariau vieną klaidą su šia knyga – pagooglinau graikų mitą apie Agamemnoną, pagal kurį parašyta knyga. O tai juk beveik tas pats, kaip atsiversti ir paskaityti knygos pabaigą… Manau, kad būčiau gal ilgiau išlaikius įtampą nežinodama, kurlink nuvažiuos siužetas.

Iš tiesų tai knygos pradžia tai tikrai intriguojanti ir įtraukianti, tačiau, persivertus į antrą knygos pusę, mano manymu, autorius įtampos ir intrigos nebeišlaiko, ir tikrai ne tik todėl, kad pagooglinau. Gal labiau todėl, kad nuo labai įtikinančio Klitemnestros balso pereina prie ne tokio įdomaus ir stipraus Oresto, kuris tiesiog nebeišveža knygos? Kažkoks blankus ir nelabai įdomus personažas su neaiškiu pagrobimu, nesidomėjimu sesers ir tėvo likimu ir t.t. O gal dėl to, kad su Klitemnestra man legva susitapatinti – būdama jos situacijoje dar ne tokį drabužį vyrui išausčiau.

Taigi, dėkinga šiai knygai už mitą, kurį dabar gerai atsiminsiu. Bandysiu kitas Colm Toibin knygas, manau, geriau seksis.

 

Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.

Bičių istorija

~ kzL ~ 3 Comments

biciu

Nors šios knygos tema nėra visiška naujiena – apie bičių išnykimo pasekmes jau buvome įspėti animaciniame filme Bee Movie  – po šio skaitinio turiu dar vieną siaubo temą pasiparinimui – šalia kokio vieno milijono kitų distopinių pasiparinimo temų. Ir dar kaip tyčia mano svainė dar šį savaitgalį mestelėjo frazę: “Kažkaip šiemet visai nėra širšių…” Tarsi būtų kuo džiaugtis. Jezusmarijairvisišventieji – nu, tikrai nėra, jei kas matėt, prašom mane nuraminti!

Ši knyga yra pats tikriausias pageturner (gal turit pasiūlymą lietuviškam atitikmeniui?). Tikriausiai visiškai netinkamas vasaros skaitiniams, nes po dienos jau ir nebeturi ką skaityti (čia tiesiog įspėjimas, kad pasiimtumei prie kokio ežero daugiau knygų). Tai šia prasme knyga tikrai puikiai sukonstruota –  nors kaip ir žinai, kaip viskas baigės, visas dėmesys sukoncentruotas į kaip? kaip? kaip?

Kaip vystosi trys laiko linijos, kurios užrašytos ant knygos viršelio? 1852 m. – modernaus avilio sukūrimas (dar vienas šiandienos sutapimas – per TV rodė kažkurią Pelenės pasakos versiją ir ką jūs sau manot – filme parodė knygoje minimus senovinius šiaudinius avilius); 2007 m. atrodo dar visai neseniai, bet jau prieš dešimt metų – pirmieji neaiškūs bičių dingimo atvejai; ir siaubingieji 2098, kai vienintelis būdas užauginti maisto – apdulkinti augalus rankomis. Ir žinoma, pakankamai rankų ir valdžios tokiam kruopščiam darbui turi tik Kinija.

Štai jums ir kuokelės bei piesteliai iš biologijos pamokų. Saugokit bites, kažin, ar jau tikrai taip blogai, kaip kad knygoj rašo? O kur dar Trumpas…

***

Namų darbai po šio įrašo:

  1. Pranešti apie matytą širšę
  2. Sugalvoti atitikmenį – pageturner

Didžiosios tvoros paslaptis

~ kzL ~ Leave a comment

did

Gyveno kartą… berniukas. Nežinojo, kad už tvoros gyvena ir mergaitė, nežinojo nė to, kad amžina vasara jo kieme visai nereiškia, kad vasara nėra amžina ir šiaip, kad ji nėra visur. Kad už tvoros – žiema, jam netikėtai išdavė snaigė ir skylė tvoroje (skylės tvorose yra labai įdomus ir smalsumą skatinantis reikalas – kas gi nepažiūri pro skylę aklinoje tvoroje?). Kodėl vienoje tvoros pusėje – vasara, o kitoje – žiema? Ir kodėl suaugusieji nenoti apie tai kalbėti, apsimeta nieko apie tai nežiną ir nenorį žinoti? Atsakymas labai paprastas – prisidirbę suaugusieji  tyli. Bet mažieji gali paskaityti ir sužinoti, kas ir kaip ten atsitiko.

Būsiu atvira, bet tas atvirumas tik šiaip apie tai, kas atkreipė dėmesį, jokiais būdais nereiškia, kad sugadino knygą: pati knygos idėja ir iliustracijos man patiko labiau nei tekstas, kuris toks truputį, na, “gintarinė Baltija”. Jei rudeniniai lapai, tai “šlamantys”, jei sniegas, tai “girgždantis”. Vaikams, žinoma, sueis, nieko tokio, bet gal nereikėtų prie kiekvieno daiktavardžio kabinti būdvardžio? Juk svarbiausias knygos akcentas yra nuotykis ir istorija, o ne daiktų apibūdinimas.

Autoriniam brolio ir sesės gražiam tandemui linkiu sėkmės ir dar daugiau knygų.

A, B ar C?

~ knyguziurkeg ~ 1 Comment

Visada maniau, kad mano skaitymas yra konservatyvus ta prasme, jog aš daugiausia28588315 skaitau europiečių ir šiaurės Amerikos rašytojų knygas. Kadangi dabar labai daug laiko praleidžiu Meksikoj, pasižadėjau sau skaityti kuo daugiau knygų iš šito žemyno.

Dabar sėdžiu prie lango, žiūriu į milijoninį Monterrey miestą. Ir nors kraštovaizdis, kurį dominuoja Cerro de la Silla kalnas, visiškai skiriasi nuo lietuviško, kažkas  gyvenime šitame žemyne yra bendro su lietuviškuoju. Pirmiausia kontrastai, milžiniški kontrastai tarp visuomenės sluoksnių, tarp vieno miesto rajono ir kito. Po to: žmonių sugebėjimas prisitaikti prie sistemos durnumo, išradingumas ją apeiti, ignoruoti ir vistiek neišvengiamai tapti jos dalimi.

Apie tai, kaip sistema formuoja žmones, apie tai, kaip meluoti reiškia išgyventi sistemoje, apie meilę, taip pat sistemos įtakotą, apie švietimą, pritaikytą sistemai palaikyti ir yra Alejandro Zambra knygoja “Multiple Choice”. Knyga parašyta kaip čilietiškas Aptitude Test, kuri laiko moksleiviai mokyklose, atsakinėdami į multiple choice klausimus. Čia vienas iš tų atvejų, kai knygos forma sustipriną knygos turinį.

Inovatoriška, juokinga, liūdnoka, kritikuojanti.

ladda nedCm9V2xgWIAIDBN9
Kai vienas knygoje minimų mokytojų sako savo buvusiems mokiniams “jūs buvote ne mokomi, o treniruojami “, aš iškart prisimenu savo mokyklos laikus. Ir ypač prisimenu tuos mokytojus, kurių pamokos niekaip netilptų i testus taip, kaip juose netelpa gyvenimas.

K.Ž.G

Pagižęs pienas ir nesaldus medus

~ knyguziurkeg ~ 2 Comments

Prieš daug daug metų ėjau į pasimatymą Klaipėdoj. Atsimenu, kaip to pasimatymo laukiau, nes tas žmogus atrodė įdomus. Dievuli, kaip aš nusivyliau, kai jis per visą pasimatymą kalbėjo apie save. Rimtai. Neuždavė man jokio klausimo, tik kalbėjo apie save, savo studijas blablablabla.

Tai lygiai toks pat netikėtas nusivylimas buvo, kai aš perskaičiau Rupi Kaur eilėraščius “Milk and Honey”. 57 savaites New York Times bestselerių sąraše! Parduota daugiau nei 1,5 milijono egzempliorių (jau čia turejo man kilti įtarimas, kai poezijos rinktinė parduodama tokias mastais). Pradėjau skaityti ir mano reakcija buvo tokia

giphy.gif

Tie, kurie giria jos eilėraščius, sako jog eilės pasakoja apie traumą ir kaip su ja gyventi. Mano pagrindinis priekaištas yra meniškumo trūkumas ir to pasekoje atsirandantis šabloniškumas. Nėra to, ka formalistai vadino “literaturnost”, t.y. meninių priemonių, kurios ir atskiria kasdieninę kalbą nuo poetinės kalbos. O be sugebėjimo valdyti tą nekasdieninę kalbą dažnai lieka vien tik ganėtinai nuvalkiotos frazės, tinkančios labiau ant šaldytuvo magnetukų ir “inspirational quotes” paveiksliukų su saulėtekiu ar saulėlydžiu.

There is a difference between
someone telling you
they love and
them actually
loving you

a195106e77478a3324b25dca371765e7

a9ff8927276a5ad716ca085247747a35

17482478-_sy540_

thumbnail_Cr3_gyuUsAQ7WCk-300x300

Sukapoti tekstą ir jį parašyti skirtingose eilutėse nėra gera poezija. Greičiau tai primena megėjiškus bandymus rašyti paauglystėje.

“stay
i whispered
as you
shut the door behind you”

Aš nematau jokios inovacijos, jokios metaforos, jokio žaidimo žodžiais ar ritmu. Palyginimui galima prisimini Annos Achmatovos eilėrašti, kai panaši situacija aprašoma taip

“Задыхаясь, я крикнула: «Шутка
Всё, что было. Уйдешь, я умру.»
Улыбнулся спокойно и жутко
И сказал мне: «Не стой на ветру»”

Rupi Kaur dažnai iliustruoja savo eilėraščius. Is vienos pusės, kartais tai suveikia gerai ir literatūriškumo trūkumas gal šiek tiek kompensuojamas. Bet iš kitos pusės, kartais tos iliustracijos dar labiau sustiprina megėjiškumo įspūdį ir primena penkiolikmetės kūrybą, kurioje trūksta meistriškumo.

Tą nevykusį pasimatymą man reikėjo pribaigti greitai ir tikrai nevertėjo duoti dar vieno šanso tam kavalieriui, kuris vien kalbėjo apie save (ir dar pasirodė visiškas bailys ir mėmė). Kadangi dabar esu suaugusi (šiandien buvo klasės susitikimas po 20 metų!) ir negaištu laiko nei blogai poezijai, nei melagiams, tai sakau atvirai, kad Rupi Kaur nei pati skaitysiu, nei kam rekomenduosiu.

KŽG

Eleanor Oliphant is Completely Fine

~ kzL ~ 4 Comments

eleanr

Įsivaizduok kažkokią keistuolę darbe, namie, univeroj, na, kur sėdi viena, apsirengus be skonio, siaubas, kaip taip galima rengtis, su niekuo nebendrauja, o užklausta atsako kokią nors nesąmonę ne į temą. Garantuoju, kad gali tokią įsivaizduoti, nes kiekvienas kolektyvas tokį žmogų turi. Biškį keistą, švelniai tariant, biškį trenktą – nelabai švelniai. Pašnairuoji ir praeini pro tokį, ane? Vis tiek susišnekėti neįmanoma, ko ten stengtis ir nuotaiką gadinti.

Tokia ir yra Eleanor. Devyni metai iš eilės – pirmadienį į darbą, po darbo – tiesiai namo, kokia šaldyta pica vakarienei, savatgaliais – butelis degtinės. Per savaitę pasakytų žodžių tikrai nereiktų skaičiuoti tūkstančiais. Toks užciklintas gyvenimas, kitokio greičiausiai neįsivaizduoja nei aplinka, nei ji pati. Tiesa, karts nuo karto pokalbis su mamyte, kuri Eleanor gerai padrožia ir nusodina, kaip didžiausią nevykėlę ir baisuoklę, ką jau kalbėti apie randus ant veido – širdis – vienas randas.

Atrodytų, na, kas čia per knygos veikėja, gal turi kokią proto negalią ar sindromą, apie kažką panašaus šnabžda visi apinkiniai ir nebesupranti, ko tikėtis iš knygos ir iš Eleanor – autorė nieko neišduoda. Bet knyga nepaleidžia, nes kažkas ten yra, priežastys, kurios po truputį išsiduoda, kažkas, lyg ir jauti, kad nelabai gero, sunkaus, ką Eleanor reikėjo vienai pakelti.

Labai stebuklingai paprasta, neįmantri, bet labai jautri, kartu ir liūdna, ir šviesi knyga apie kasdienį paprastą paprastų ir neįdomių žmonių gyvenimą, apie žmogiškumą, apie tai, kiek daug gali pakelti žmogus ir kiek daug gali reikšti pagalbos ranka ar draugystė. Gali imti ir nustebinti.

Šuo vardu Benamis

~ kzL ~ Leave a comment

suo

Knyga, kurią perskaičius vėl patiki, kad net didžiausia neviltis, tamsybės ir skausmai yra laikini, žmonės yra geri ir šiaip viskas bus gerai – juk reikia tokios knygos kartas nuo karto. Per atostogas pritrūkus skaitymo, knygą perskaitė ir aš, ir dukra, ir močiutė. Močiutė net prisipažino gerai paraudojusi ir džiaugėsi, kad tuo tarpu atostogautojų nebuvo šalia.

Istorija prasideda visai nelinksmai – jau metai, kaip žuvo Kelės mama. Šeima tarsi pabiro  ir nebemoka nei būti kartu, nei gyventi kasdienį gyvenimą, o kur dar finansinės problemos, namo praradimas ir kiti rūpesčiai. Nenuostabu, kad mama negali ramiai išeiti anapus, kai dedasi šitokie dalykai. Niekas to, išskyrus Kelę, nežino. Tau gal, vaikeli, vaidenas! Taip nebūna! Nėra jokių vaiduoklių ar neramių sielų!

Tik Kelė mato mamą, jaučia jos buvimą ir tarsi detektyvas sekantis paskui užuominas, dėlioja įvykių puzzle, padeda mamai perduoti šeimai paskutinę žinutę, kuri keliavo iki Kelės šeimos visus metus. Žemiškais ir nežemiškais būdais, argi svarbu kokiais? O prie kuo čia šuo? Šuo – tiems, kas skaitys – vaikams ir tėvams.