Albumų paskirtis šiam pasauly man yra mįslė. Tokios didelės gražios ir brangios knygos, kurios dažniausiai niekada nevartomos ir tik gražiai surikiuotos (arba negražiai, nes paprastai niekur netelpa) ramsto namų sienas. Aš irgi turiu tokių namuose, ir daugelio jų net nesu pervertusi, o kokioj knygų mugėj ar knygyne mano rankos vis tiek prie jų tiesias, kaip prie kokio išminties ir grožio šaltinio. Atsimenu vieną tokį dailės albumą vartydavome su pusbroliais kaime, kai lydavo ir negalėdavom trintis lauke. Bet vartydavome ne meno, o anatomijos pažinimo tikslais 🙂 Na, kad ir tokia paskirtis.
Albumas – gera dovana? Dažna tikriausiai. Esu girdėjus, kad albumai dažnai keliauja iš vienų namų į kitus, kaip dovana (visada gali perdavonoti, juk niekas vis tiek nevarto- knygas visada kaip nauja), kol galiausiai pasiekia kokį pirminį dovanotoją, kuris dar ir savo ranka užrašytą sveikinimo atvirutę knygos viduryje aptinka :).
Taigi, atskleiskite man, kokia albumų paskirtis, ar turit namie albumų, ar žiūrit juos, ar vartot, ar gėritės, ar yra tokių, kuriuos labai labai norėtumėte įsigyti, ar esate peržiūrėję “Neregėtą Lietuvą”? O gal net gavę dovanų ar padovanoję?
Tiesa, besukdama galvą aš vis dėlto sugalvojau, ką veiksiu su savo albumais. Vartysiu su kukuliais. Bus didelė nauda ir man, ir albumams, ir kukuliams, juk ten tiek visko, ką galima su mažais kukuliukais apšnekėti ir aptarti! Tiek spalvų, tiek veiksmo, tiek lobių! O gal jums gaila duoti albumą vaikui? Gi suplėšys, pripieš, prikleckins ir nučiupinės? Geriau tegul ramsto namus, o gal kam padovanosit, kai ateis laikas? 🙂
Kadangi kukulis labai daug “skaito” (ir greitai), tai mes kartu nebesutelpame į 5 knygas, kurias leidžia pasiimti elektroninė sistema, todėl ėmiau ir sugalvojau, kad kukulis vertas būti užregistruotas kaip atskiras skaitytojas. Kaip tarėm taip padarėm – šiandien mano 2 m. ir 8 mėn. princesė tikriausiai patapo jauniausia skaitytoja Girulių bibliotekoje :), o gal ir Klaipėdoje? O gal ir Lietuvoje? 🙂
Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.
Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau. Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.
Vidinis knygos viršelis
Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?
„Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“
Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos. Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.
Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą – Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).
Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:
„Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“
Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?
Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.
Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.
Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.
Klaipėdoje dažniausiai einu į Vagos knygyną Studlende (klaikus prekybos centro pavadinimas, kas tokį klaikų sugalvojo?), nes ten man dabar arčiausia. Taigi, einu duonos ir pieno, parsinešu knygą. Smagu. Taigi, prieš kelias dienas užėjau į knygyną ir nustėrau – nieko nesuprantu, kažkaip viskas atbula ir keista, neįprasta. Iš pradžių nesuprantu, kas atsitiko, o paskui pamatau, kad perstatytas “baras” su pardavėjom: iš vienos vietos knygyno kampe, į, na, kaip čia pasakius, na, perstatytas ant įėjimo į knygyną. Aš greitai akimis perbėgau pasikeitimus ir ką matau, kad mano mėgstamiausios lentynos su nukainotomis knygomis yra tiesiai pardavėjoms už nugarų. Žodžiu, jei aš ne nuotaikoj klausti pardavėjos, ar galėčiau pasikuisti jai už nugaros, tai tada viskas, aš tiesiog neinu kuistis tarp tų knygų ir namo nešuosi tik duonos ir pieno. Liūdesys. Tai va, bet kadangi šiandien aš drąsi, tai klausiu pardavėjų, kas atsitiko. Vargšės pardavėjos susiėmusios už galvos tik ir laukė šito klausimo. Žodžiu, atvarė ponas Vagos dievas generalinis direktorius (kaip sako Vagos puslapis, tikriausiai ponas V. V. P.) ir įvedė tvarką, nes nusprendė, kad kažkas knygyne negerai. Tai viskas buvo perstatyta ir pasidarė gerai – dabar pirkėjas gali nusisukti galvą. Labai logiška kasą padaryti ant įėjimo/išėjimo – tada pirkėjai vaikšto aplink kasą ratais ir tada kasa su visu aparatu ir pinigais yra labai “saugi”. Pardavėjos guodėsi, kad ir taip vos spėja vagis gaudyti, nes apie aštuoniasdešimt procentų knygyno lankytojų ateina su visai kitokiais tikslais, vagys ateina net su specialiais užsakymais pavogti vieną ar kitą knygą. Žodžiu, ant Marijos žemės kaip visada – direktoriaus diktatūra ir jokio atsižvelgimo į darbuotojų nuomonę ir patogumą pirkėjams, na, dažnai ir sveiką protą… Pardavėjos prašo pirkėjų, kad jie internetu parašytų atsiliepimus apie naująją tvarką, gal kas nors pasikeis, t.y. atsikeis atgal. Taip ir padarysiu.
Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.
O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:
Aš - bitė, atsako Gabrielė...O dabar atsistokim visi...
Gera žinia E.Hemingway fanams- E.Hemingway sūnus Patrick Hemingway davė savo sutikimą, kad tėvo vardu būtų pavadinta batų vyrams kolekcija. P.Hemingway sako, jog jo tėvui labai nepatiko kojinės ir kad jo mėgstamiausi batai buvo “loaferiai”.
El Salvadore iš bizono ir jaučio odos padaryti batai kainuos nuo 150 iki 235 dolerių.
Jei aš sugalvočiau savo vyrui padovanoti ką nors hemingvėjiško, turbūt nupirkčiau tą megztinį, kuriuo E.Hemingway vilki nuotraukose.
2008 aisiai pasaulyje buvo išleista 561580 knygų, iš jų grožinės- 53058. (Bowker statistiką galima rasti čia) Tai maždaug 145 knygos per dieną.Pasiduodu! 🙂
Barbara Cartland
Šiandien per radiją kaip tik buvo programa apie Barbara Cartland (1901-2000), kuri yra parašiusi 723 knygas.
Didžiąją daugumą jų sudaro istoriniai meilės romanai, kur pagrindinė veikėja (žinoma, kad našlaitė), nekalta (o kaip gi kitaip) įsimyli kokį turtingą aristokratą ir už jo išteka (kaip netikėta, ar ne?)
Laidoje B.Cartland pasakojo, kad ji kasdien dirba 2.5 valandos ir per tą laiką ji turi parašyti 7000 žodžių. Tokiu būdu jai prireikia 2 savaičių knygai parašyti. Agatha Christie, kuri laikoma efektyvia rašytoja per metus sukurdavo 2-3 knygas. Stephen King yra išleidęs 49 knygas.
O rašytojas Ryoki Inoue nuo 1986 metų, kai metė savo krūtinės ląstos chirurgo darbą, pasišventė rašymui ir iki šiol yra išleidęs 1075 knygas. Skaičiau apie jį internete ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Viena iš Wikipedijoj apie jį esančių citatų sako, jog daugelis negali taip greitai skaityti, kaip jis rašo 🙂
Netoliese atidarė naują maudynių parką. Laikraštyje apie tai buvo reportažas ir keletas nuotraukų, kuriose matėsi ilgos eilės prie bilietų. Tai pamanėm, jog galėtume ten nuvažiuoti visi trys.
Aš: Būtų smagu ten nuvažiuoti, kol mes atostogaujame
K: Gerai, būtų smagu.
Aš (pasiaukojančiu balsu): Tik kad tos eilės tokios ilgos… Aš galiu atsistoti į eilę, o jūs tuo metu galit pasivaikščioti po parką, pažaisti žaidimų aikštelėje.
K: Žinai, aš galiu pastovėti eilėje, kol jūs pasivaikščiosit. Pasiimsiu knygą su savim, paskaitysiu belaukdamas eilėje.
Aš (baisiausiai pasipiktinusi): NE! Tai buvo mano planas! Aš galvojau, jog stovėdama toje eilėje galėsiu paskaityti.
Spalio mėnesį turėtų pasirodyti naujas Umberto Eco romanas “Il cimitero di Prago” (Kapinės Prahoje). Ar laukiat?
O aš prisipažįstu, jog du kartus bandžiau perskaityti “Fuko švytuoklę”, bet taip ir neperskaičiau… Retai taip atsitinka, jog neperskaitau pradėtos knygos, bet ta švytuoklė man du kartus pasirodė neįkandama.
Klube, kur ką tik grojo jo grupė,Nickas pamato savo ex, kuri jį paliko ir kuri jam vis dar labai rūpi. Ir ji ne viena, o su nauju draugu. Nickas apsidairo ir pamato nepažįstamą merginą, stovinčią šalia jo. Jos vardas- Norah ir Nickas paprašo jos penkias minutes pabūti jo mergina, ir Norah sutinka.
Taip prasideda liksma, žavi ir greita vienos labai ilgos nakties istorija. Knyga “Begalinis Niko ir Noros grojaraštis” yra intensyvi, greita, pilna nuorodų į popkultūrą ir (kaip knygos pavadinimas nurodo) į muziką. Knygos autoriai (!) Cohn ir Levithan puikiai sugebėjo išlaikyti kūrinio vienovę, nors rašė skirtingus skyrius (Cohn rašė skyrius iš Norah pozicijos, o Levithan- iš Nicko).
Tikra feel good knyga, skaičiau ir džiaugiausi.
Man labai gaila, jog šitos knygos nebuvo, kai man buvo penkiolika ar šešiolika. Įtariu, jog būčiau ją skaičiusi kokius dešimt kartų, būčiau klausiusi visų knygoje paminėtų dainų (visas paminėtas dainas galima rasti čia), nes šita įsimylėjimo istorija yra šilta, žaisminga, be didelių dramų. Tas paaugliškas įsimylėjimas nėra neigiama griaunanti jėga, o atvirkščiai- šiek tiek neurotiškas džiaugsmas su šimtu plazdančių drugelių pilve.
Pagal filmą yra pastatytas filmas. Aš jo dar nežiūrėjau, tai nedrįstu rekomenduoti, bet man nelabai vykusiai atrodo parinktas Nickas. Aš kažkaip kitaip jį įsivaizdavau.
“I Wanna Hold Your Hand.’ First single. Fucking brilliant. Perhaps the most fucking brilliant song ever written. Because they nailed it. That’s what everyone wants. Not 24-7 hot wet sex. Not a marriage that lasts a hundred years. Not a Porsche or a blow job or a million-dollar crib. No. They wanna hold your hand. They have a feeling that they can’t hide.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“I mean, I don’t know how the world broke. And I don’t know if there’s a God who can help us fix it. But the fact that the world is broken – I absolutely believe that. Just look around us. Every minute – every single second – there are a million things you could be thinking about. A million things you could be worrying about. Our world – don’t you just feel we’re becoming more fragmented? I used to think that when I got older, the world would make so much more sense. But you know what? The older I get, the more confusing it is to me. The more complicated it is. Harder. You’d think we’d be getting better at it. But there’s just more and more chaos. The pieces – they’re everywhere. And nobody knows what to do about it. I find myself grasping, Nick. You know that feeling? That feeling when you just want the right thing to fall into the right place, not only because it’s right, but because it would mean that such a thing is still possible? I want to believe that.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“We are the ones who take this thing called music and line it up with this thing called time. We are the ticking, we are the pulsing, we are underneath every part of this moment. And by making the moment our own, we are rendering it timeless. There is no audience. There are no instruments. There are only bodies and thoughts and murmurs and looks. It’s the concert rush to end all concert rushes, because this is what matters. When the heart races, this is what it’s racing towards.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“Because the song is us and the song is her and this time I’m going to use her name. Norah, Norah, Norah – no rhymes really. Just truth.
I shouldn’t want the song to end. I always think of each night as a song. Or each moment as a song. But now I’m seeing we don’t live in a single song. We move from song to song, from lyric to lyric, from chord to chord. There is no ending here. It’s an infinite playlist.”
— David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Klausimas: mielos knygų žiurkės, prisipažinkit, ką dabar skaitot 🙂 Labai smalsu. Ir nerašykit, kad skaitot Dostojevskį, jei jo neskaitot 🙂 🙂 🙂 (juk vasara 🙂 ) Ir be gėdos, nes svarbiausia yra skaityti.
“Aš prisipažįstu, kad esu šito blogo addict”, – taip galėčiau sakyti anoniminių knygų žiurkių susitikime. Paskutiniu metu neturiu internetinio ryšio – kas yra labai gerai, nes galiu daugiau laiko skirti skaitymui, bet kartu labai blogai, nes esu taip toli nuo savo blogo, kad nerandu sau vietos, nežinodama, kaip gyvena mano ir KŽG postai, mūsų skaitytojai ir taip toliau ir panašiai. Norisi nors akies krašteliu į jį žvilgtelėti ir nors vieną žodelytį, patį trumpiausią parašyti, bet ir tingisi dėl to kokius penkiolika km važiuoti. Na, vieną vakarą tai tikrai pasijaučiau biški atsilikusi knygų žiurkė, nes kaip aš iki šiol nesugalvojau, kad visą tai galiu padaryti savo telefone (na, iki šiol man telefonas buvo skirtas skambinti ir kukulius fotografuoti :)), bet dabar jis labiausiai skirtas žvilgtelėjimui, kaip gyvena knygų žiurkės. Tikra priklausomybė, nei pridursi, nei atimsi…
Albumų paskirtis šiam pasauly man yra mįslė. Tokios didelės gražios ir brangios knygos, kurios dažniausiai niekada nevartomos ir tik gražiai surikiuotos (arba negražiai, nes paprastai niekur netelpa) ramsto namų sienas. Aš irgi turiu tokių namuose, ir daugelio jų net nesu pervertusi, o kokioj knygų mugėj ar knygyne mano rankos vis tiek prie jų tiesias, kaip prie kokio išminties ir grožio šaltinio. Atsimenu vieną tokį dailės albumą vartydavome su pusbroliais kaime, kai lydavo ir negalėdavom trintis lauke. Bet vartydavome ne meno, o anatomijos pažinimo tikslais 🙂 Na, kad ir tokia paskirtis.
knyguziurkes.com 