Jau seniai neskaičiau tokios šiltos ir jaukios knygos (nepaisant visų joje aprašomų karo baisybių). Visą knygą nuostabiausiai aprašė Giedrė, tai aš nelabai ir beturiu, ką pridėti. Ypač sutinku dėl to sentimentalumo, kuris neperžengia rožinės cukruotos linijos. Būtent dėl to knyga ir šilta, ir su tokia pabaiga- ne pasakos, bet vis tiek teisybės triumfu – o kartais gi norisi tokių knygų ir filmų – dvasiai atgaivinti. Taigi, visiems norintiems dušios atgaivos ir siūlau. O aš dar įdėsiu keletą Gernsio knygos sakinių ir salos vaizdų.
“Because there’s nothing I would rather do than rummage throug bookshops. I went at once to Hastings & Sons upon receiving your letter. I have gone to them for years, always finding the one book I wanted – and then three more I hadn’t known I wanted.”
Okupacijos liekanos Gernsio saloje
“That’s what I love about reading: one tiny thing will interest you in a book, and that tiny thing will lead you to on to another book, and another bit there will lead you on a third book. It’s geometrically progressive – all with no end in sight, and for no other reason than sheer enjoyment.”
Gernsis - taip ir norisi važiuoti pasidairyti
“The old adage – humour is the best way to make the unbearable bearable – may be true.”
Besiknisinėdama po internetą užtikau lietuvių kalbos (gimtosios) brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą
K. Donelaitis. „Metai“,
Maironis. „Pavasario balsai“, „Jaunosios Lietuvos“ fragmentai,
Šatrijos Ragana. „Sename dvare“,
Vaižgantas. „Pragiedruliai“ („Gondingos kraštas“),
J. Biliūnas. Apsakymai. „Liūdna pasaka“,
V. Krėvė. „Skirgaila“,
V. Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“, „Tarp dviejų aušrų“,
J. Savickis. Novelės,
S. Nėris. „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“,
H. Radauskas. „ Fontanas“, „Strėlė danguje“,
A. Vaičiulaitis. Novelės,
B. Sruoga. ,,Dievų miškas“,
A. Škėma. „Balta drobulė“,
J. Marcinkevičius. „Mažvydas“,
J. Aputis,
R. Granauskas,
V. Juknaitė,
S. Šaltenis,
B. Vilimaitė,
S. Geda,
M. Martinaitis,
N. Miliauskaitė,
J. Vaičiūnaitė,
T. Venclova.
Viename forume, kur moksleiviai diskutavo, kuriems autoriams reikia skirti daugiau dėmėsio radau šitokį įrašą:
“kalbant apie Hemingvėjus, Dostojevskius, blahblah ir kitus užsienio rašytojus – neskaitykit, neapsimoka. Tikrai abejoju, kad nagrinėsit per pamokas, nes laiko ir taip nelieka normaliai lietuvių autorių, iš kurių interpretacija bus, praeit, o čia kažkas dar tuos skaityt siūlo.”
Na aišku, mano akys užsikabino už to “neskaitykit, neapsimoka”, bet pavarčiusi šiek tiek akis ir pagalvojusi, ir svarbiausia, prisiminusi, kokie mokymosi krūviai teko man ir mano klasiokams, tai suprantu moksleivišką pragmatiškumą, juo labiau, kad užsienio rašytojai į egzaminą, jei teisingai suprantu, net neįeina. (Labai tikiuosi, jog neteisingai suprantu)
Va čia tai jautrus mano skaitytojiškas nervas buvo užkliudytas. O kodėl lietuviai moksleiviai negali egzamine interpretuoti užsienio rašytojo tekstų? Ir kokius signalus siunčiame moksleiviams, jei į mokymosi programas įtraukiame užsienio rašytojus, bet egzaminuose jų nėra? Tikrai turime gerų lietuvių rašytojų, bet kodėl nugarą atsukame užsienio rašytojams?
Juk egzistuoja TOKIŲ NUOSTABIŲ tekstų, tinkančių interpretacijoms rašyti… Juk yra tokių tekstų, nuo kurių šiurpuliukai kūnu bėgioja.
Puikiai suprantu, kad svarbu, jog pažintume lietuviškąją literatūrą, bet egzamino metu skirti dėmesį TIK jai, yra… na mažų mažiausiai neteisinga moksleivių atžvilgiu. Vietoj to, kad parodytume jiem neparėpiamus literatūrinius vandenynus liepiame jiems pliuškentis bliūdelyje.
Tokiu būdu lietuvių literatūra tarsi izoliuojama nuo pasaulinės, prarandamas suvokimas apie platesnį kontekstą, nevystomas sugebėjimas matyti jungčių tarp literatūrinių srovių Lietuvoje ir už jos ribų.
Prašau nuraminkit mane ir pasakykit, kad užsienio literatūra kažkokiu būdu yra įtraukiama į egzaminą. “Mano laikais” užsienio literatūra buvo įtraukta į egzaminą žodžiu. O kaip dabar ten yra?
Užtikau Bernardinuose vieną straipsnį apie dar vieną Amerikos lietuvaitę, dėstančią creative writing :). Parašė knygą, kurioje angliškai baltose lankose ganosi juodos avys (ši mįslė man tikriausiai yra pati gražiausia lietuviška mįslė). Knygoje autorė Daiva Merkelis rašo apie vaikus emigravusių, apie vaikus, kurie augo tarsi tarp dviejų ugnių – tėvų tėvynės ilgesio ir lietuvybės saugojimo iš vienos pusės ir taip traukiančios naujos (tėvams, ne vaikams) tėvynes. Didelė ir skaudi problema visų įmanomų bangų emigrantams. Manau vertėtų knygą išversti, duoti paskaityti tėvams, kad geriau suprastų, kaip jaučiasi jų vaikai emigracijoje dabar, ir kad nereiktų jiems užaugusiems rašyti knygų, kurios jau parašytos.
Kaip susidūrus kultūroms elgtis “Prijaukintoje Anglijoje” pataria A.Užkalnis: “O dėl vaikų, augančių skirtingų kalbų terpėje, paprasta teisybė tokia: vaiką labiau veikia ta aplinka, kuriose jis auga, ir ji – mokykla, televizija, spauda ir draugai – jam turi daug didesnę įtaką nei tėvai. Jei lietuviškai kalba tik vienas iš tėvų, vaiko ryšys su lietuvių kalba yra dar menkesnis. Vienintelis dalykas (ne toks jau ir menkas), kurį gali pasiekti lietuviai tėvai užsienyje (arba vienas iš tėvų), yra supažindinti vaiką su savo kalba ir jos išmokyti, suteikti kuo daugiau informacijos apie savo šalį ir tuomet tikėtis, kad vaikas, kai pasieks protingą amžių, susidomės savo kilme ir praeitimi. Nes paauglystėje visi nori kuo mažiau išsiskirti iš aplinkinių, ir tik paskui aplanko supratimas, kad būti tokiam, kaip visi – anoks pranašumas, ir tinka jis nebent tuomet, kai nori pranykti minioje. Norinčiam pirmauti kitoniškumas yra pranašumas. Štai tuomet – tik tuomet, ne ankščiau – jaunas žmogus grįžta prie to, ką sužinojo ir išmoko vaikystėje: tėvų kalbos ir žinių, kurių neturi kiti.”
Tai va, rašiau apie vieną knygą, o gavosi apie kitą 🙂
Paragavęs negali sustot – sugraužiau ir trečiąją Užkalnio knygą “Prijaukintoji Anglija” (vis dar ačiū autoriui už dovaną, Giedre, palauk, mes čia dar paskaitysim, tada ir tu gausi 🙂 ) ir man abi knygos antroji ir trečioji susijungė, persiskaitė tarsi viena knyga, dabar galvoju, kaip čia man nepasikartojus ir ko nors to paties neparašius.
Man šiaip labai smagu, kai knygos taip gerai skaitosi, šitą skaičiau autostradoj Klaipėda – Vilnius tol, kol nepasidarė bloga maždaug apie knygos vidurį. O įdomiausia buvo, kad knygą gavau beskaitydama “Kelionių istorijas” ir abi laikydama rankose baisiausiai nežinojau, kurią dabar skaityti, nes norėjosi skaityti abi iš karto, o laiko skaitymui nebuvo nė vienai. Žinot, kas mane išgelbėjo? Ogi žymiosios iškeiktosios Užkalnio išnašos, nes aš kaip atskiras istorijas (o jos dažniausiai ir yra atskiros istorijos) pirmiausia perskaičiau “Prijaukintos Anglijos” išnašas, o paskui jau grįžau prie Istorijų. Palaižiau deserto ir baigiau valgyt pietus.
Na, pagalvokim, kuo man dar tas Užkalnis patinka. Va, man pavyzdžiui labai svarbi yra jo mintis apie tai, kad mes anglams nesam labai įdomūs, bet dėl to visai neverta jaudintis. Negaliu sakyt, kad labai ten jaudinaus, ar esam įdomūs, ar ne, bet turiu priažinti, kad po Užkalnio mano požiūris į užsieniečių sudominimą yra žymiai labiau atsipūtęs, nei seniau. O aš tuo dominimu laikas nuo laiko vis užsiimu, netgi taip, kad paskui mano draugai užsieniečiai mane vadina labai didele Lietuvos patriote ir mylėtoja, o aš iki šiol galvoju, ar teisingą vaizdą jie apie mane susidarė :).
Knygoje pirmiausia perskaičiau skyrių apie vaikų mokyklas. Dabar baisiai domiuosi visokiais tokiais vaikų lavinimosi dalykais ir vis galvoju, kur čia mokysis mano vaikai, juk noriu jiems visa ko geriausio, tad buvo labai įdomu paskaityt, kaip ten toj Anglijoj su tom privačiom mokyklom. Užkalni, ten net nenorintys mokytis yra užspaudžiami ir išspaudžiami? Nes aš kažkaip iki šiol labiausiai gerus mokslo rezultatus sieju su noru, o ne prievarta.
Žinoma, vienas įdomiausių skyrelių yra apie anglišką humorą – būtina paskaityti. Tikriausiai vienintelis priešnuodis nežlugti patekusiam į anglo pajuokos lauką – pačiam dar žiauriau iš savęs pasišaipyti, o šito jau mums, lietuviams, pasak autoriaus nesišaipantiems iš nenusipelniusių arba nepiktybinių niekam blogo nedarančių žmonių, yra labai sudėtinga. Nes šiaip gi mes rimti, profesionalūs ir taip toliau, ir panašiai, o tokie, ką ten šaiposi, net juokiasi retai. (čia aš ne apie save:P)
Aišku, po knygos, aš noriu sėsti į patį pirmą lėktuvą į Londoną ir pagaliau atrasti tą šalį, kuri jau tapo namais kokiai pusei milijono lietuvių. Niekaip negaliu patikėti, kad nepaisant trumpos komandiruotės, aš net nesu ten normaliai buvus! Bet labai noriu pamatyt kokį šimtą vieną vietą, aprašytą “Prijaukintoje Anglijoje”. Su Užkalnio aprašymais kelionė turėtų būti ir smagi ir turininga. 🙂
Sausio pradžia yra labai tinkamas laikas metinėms ataskaitoms. Praėjusių metų ataskaitą galite pažiūrėti čia.
2010ieji skaitymo prasme buvo labai geri, suskaičiavau perskaitytas knygas- jų 71. Gerokai daugiau nei pernai. Geri metai buvo ne tik kiekybės, bet ir kokybės prasme.
Metų knygos- J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”, N.Krauss “Meilės istorija”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir S.Oksanen “Valymas”.
Na o S.Oksanen “Valymą” atradau dienraščio kultūros puslapiuose, kur viena mano labai gerbiama kritikė knygą tiek išgyrė, kad aš knygos išleidimo dieną į knygyną ėjau du kartus, kad galėčiau tą išgirtą stebuklą nusipirkti.
Labiausiai nepatikusi knyga- Liūdna sakyti, bet gaila prarasto laiko, kai skaičiau L.S.Černiauskaitės dvi knygas (“Kvėpavimą…” ir “Kambarį…”). Taip daug tikėjausi, bet bet… Černiauskaitės metaforos yra nuostabios, bet fabula… Na man fabula ir ta graži černiauskaitiška kalba labai pjovėsi, neatitiko viena kitos.
Skaičiau ir juokiausi A.Bennett “The Uncommon Reader“. Rekomenduoju. Smagi ir šilta knyga apie tai, kaip karalienė atrado skaitymo džiaugsmą
Skaičiau ir verkiau J.S.Foer “Extremely loud and Incredibly Close”
Skaitymo geografija: 21 Jav, 11 Didž. Britanija 11, Lietuva 10, Švedija ir Vokietija po 5, Prancūzija 4, Suomija 3 (Oksanen 🙂 ) , Italija-2, o Kinija, Japonija, Turkija, Rusija, Dominika, Austrija, Lenkija, Kolumbija ir Australija po 1.
Praėjusiais metais buvau pasižadėjusi sau skaityti daugiau lietuvių autorių kūrinių. 2009aisiais skaičiau tik vieną lietuvišką knygą “Silva rerum”, o šiemet gerokai pasitaisiau. Atradau N.Kliukaitę ir G.Radvilavičiūtę patiko A.Užkalnio “Apie Angliją” ir R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”.
Pernai negalėjau pasakyti, ką perskaičiau 2009 m. (čia galite rasti Giedrės metus), nes neturėjau stebuklingo sąrašiuko apie perskaitytas knygas ir dar nebuvo tų fantastiškų knyginių reikalų internete. Na, bet šiemet turėjau nuo ko nusirašyti (nuo mūsų blogo) ir, iš tikro, labai įdomu pažiūrėti, ką per metus perskaičiau, nustebti, kiek perskaičiau, pasidžiaugti atradimais ir apgailėti veltui sugaištą laiką, padrąsinti save drąsiau mesti į šoną nuobodžią knygą. Su smalsumu pašniukštinėjau, ką pernai perskaitė kitos knygų mylėtojos (dabar susimąsčiau, ar buvo nors vienas mylotojas), žiūriu, kad visiems maždaug gaunas sugraužt po vieną knygą per savaitę. Tikiuosi, kad ir 2011 m. nors pusę metų pavyks panašiai perskaityt.
Nutrenktos knygos (šiemet tikriausiai daugiau nei per visą skaitymo istoriją 🙂 ): Eduard Lemonov Nevykėlio dienoraštis ir John Grisham Skipping Christmas.
Labiausiai nustebino: Giedra Radvilavičiūtė – už tai, kad lietuvių autorių skaičiau su tokiu pasimegavimu.
Išleista pinigų knygoms: daug, kaip visada $$$$$$.
Kaip kiekvienais metais dovanota draugams ir gauta dovanų.
Gauta nuo Kalėdų senio? – Taip!
Kitų metų knygų eilė – kaip visada – neprognozuojama 🙂
Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.
Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.
Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.
Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂
Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).
Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.
Jau vieną kartą skaičiavome lietuvius nelietuvių literatūroje. Šiandien viename iš dienraščių perskaičiau apie dar vieną žymią (ne Lietuvoje) knygą, kuri ne Lietuvoje žymesnė, nei Lietuvoje, nors ir buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai – Upton Sinclair knyga “The Jungle” apie lietuvių darbą XX a. pradžios Čikagos skerdyklose. Ši knyga iki šiol Amerikoje priklauso prie privalomų skaitymų, o štai Lietuvoje, įtariu, neišpopuliarėjo dėl to, kad sugrįžtantiems visai nesinorėjo, kad giminaičiai žinotų, kokiais pragaro ratais jie pažadėtoje svajonių žemėje vaikščiojo – juk grįždavo užsidirbę tiek, kad galėdavo ūkelius nusipirkti, galbūt prieš savus pasipuikuoti, niekas neskubėjo girtis, kokiu kruvinu darbu visa tai užsidirbo. Na, čia spėlionė mano.
Rytoj bus ‘Miego brolio’, kurį mes prisiminėme čia, premjera. Daugiau skaitykite Bernardinuose. Gaila, kad aš užpustytam kaime, o ne Vilniuj. (Bet užpustytas kaimas – žiemiškai gražus) 🙂 .
Šiemet aš jaučiuosi ypatingai atkreipusi dėmesį į lietuvių literatūrą, ypač, kai šiandien baigiau skaityt dar vieną į Metų knygas pretenduojančią knygą – Marcelijaus Martinaičio ‘Mes gyvenome’. Buvau pavarčius knygą knygyne, bet nesiryžau pirkti, ir labai apsidžiaugiau radusi bibliotekoje, pasiėmiau ir tikrai greitai suskaičiau.
Skaičiau kaip kokią pasaką, gal kaip pasakojimą, klausomą kaimo troboj. Labai patiko pirmo skyriaus pamąstymas apie tai, kas mes esame, iš kur ateiname, kur nueiname, kaip keičiamės, ar tebesame tuo, kuo buvome prieš kažkiek metų:
“Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.”
“Štai kokia yra gyvenimo istorija, neinanti į tolimas laiko miglas. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.”
Daug gražaus teksto, kuriuo pasakojama autoriaus vaikystė, jaunystė. Apie kaimą, kuris buvo (jau nebėra) Lietuvos vidury, o kartu ir ant pasaulio krašto, nes toks užkampis, kad sunku net įsivaizduoti, “viduramžiai XXa. vidury” – taip sako pats autorius, gimęs kaime, kur egzistavo natūrinis ūkis, patriarchalinė sistema, tokia konservatyvi, uždara ir nieko į save neįsleidžianti, kad apie pasikeitimus ir naujoves niekas nė sapnuoti nesapnavo, negirdėjo, neregėjo. Visi pasikeitimai atėjo per nelaimes, karus, visokias baisybes. Jei išediavai už tos santvarkos ribų, tapdavai “nesavas”, niekada nebepritapdavai.
Kartais skaitydavau ir negalėdavau patikėti, kad rašoma apie tokį palyginti neseną laiką (Marcelijus Martinaitis gimė 1936m.) ir kad ant tos pačios žemės, vos šimto kilometrų spinduliu egzistavo visiškai skirtingi pasauliai (prisiminkime Galiną Dauguvietytę, kuri savo prisiminimuose parašė apie tai, kaip tuo metu gyveno Lietuvos miestas), skirtingos santvarkos, neįsivaizduojamai skirtinga kultūra.
Taigi toks pasakojimas knygoje apie pasaulį, kurio jau nebėra, kartais net sunku patikėti, kad buvo. Be pamokslavimų, padėjavimų – paminklas, palikimas savo vaikystei, duoklė mūsų istorijai. Ir kažkaip taip graudu skaityti paskutinį eilėraštį knygoje, parašytąautoriaus žiūrint į savo mokyklinę nuotrauką…
Antras iš dešinės, kiek apskuręs,/ Stypsantis virš pirmos mergaičių eilės,/Esu aš.
Žvilgsnis – / Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli./ Dešinė kiek sulenkta -/
Norėtų ją uždėt ant peties/ Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:/ Ten nieko neliko, kur stovim – /
Viskas perrausta, skendi piktžolėse./ Pasikeitė visos kūno ląstelės. Kitas protas,/
Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie./ Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?/ Ko jis taip tikis? Iš manęs dabartinio?
Iš tos, stovinčios priekyje?/ Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,/ Kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?/ Kad jinai greit susens, bus pavargus,
Aplipus vaikais,/ Pikta – /Kad niekad nebus tavo.
Kaip jam pasakyt, / Kad jau mirė tėvai,/ Kad nieko nėra,/ Kas matyt toj nuotraukoj?
O žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,/ Dar neapviltas mano gyvenimo:/
Jis nežino, kas būsiu,/ Kad rašysiu eilėraščius,/
Kad bus kita moteris,/ Dėl ko jis labai nusimintų.
Sutikęs manęs nepažintų,/ Drovėtųsi būti pakalbintas,/
Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,/
Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,/
Per pamoką užsikirstų deklamuodamas/ Mano išmoktą eilėraštį.
O norėčiau ką nors jam nupirkti:/ Knygą, geresnį drabužį,/ Užrašyt palikimą.
Neslėpsiu, Giedrė daro man didelę įtaką 🙂 Na, bent jau knygų skaityme tai tikrai. Ypatingai tų autorių, kurių aš vis dar esu virgin. Taip pasakyčiau ir apie Ian McEwan. Sakyčiau, kad iki kokio užvakar vis dar buvau virgin, nes, nors ir skaičiau jo ‘Amsterdamą’, viską, ką apie jį atsimenu, tai, kad man visai nepatiko, dėl to kitos jo knygos, savaime suprantama, buvo tiesiog praignoruotos, o į Giedrės meilę McEwan’ui būdavo žiūrima šnairomis, iš padilbų (jei taip galima žiūrėti). Na, o bet tačiau, kadangi Giedrė daro didelę įtaką, tai knygyne užėjusi nupigintą Ian knygą, aš (ta pati, kuri prieš eidama į knygyną pasižadėjo TIK pažiūrėti) čiupau ploną knygiūkštę – nusprendžiau Ian’ui duoti dar vieną šansą. Giedreeee, jis manęs šį kartą tikrai nenuvylė.
Nors knygos tekstas vietomis mane ir paleisdavo, bet aprašytoji situacija, knygos veikėjai slankiojo paskui mane visą laiką, kol skaičiau knygą ir dar kelias dienas po to. O tai tikriausiai yra geros knygos požymis, ane? Labai gaila, kad Jotema ant knygos nugarėlės praktiškai atpasakojo visą knygą, uždavė knygos nuotaiką ir net pacitavo problemos sprendimą – vieną svarbiausių knygos vietų (!!!), tai beliko tik perskaityti ir pasitvirtinti, kas ant nugarėlės parašyta 😦 Tikrai nemanau, kad tiek reikia atskleisti pačio knygos veiksmo, todėl, jei sugalvosite knygą skaityti, būkite kantrūs ir neskaitykite knygos aprašymo. Tiek kiek reikia parašyti, rašau čia:
Chesil Beach
”Edvardas ir Floransa, jauni ir skaistūs, tą rytą susituokę, atvyksta medaus mėnesiui į viešbutį Dorseto pakrantėje. Per pietus savo numeryje abu stengiasi nugalėti kiekvienas savąsias baimes dėl jų laukiančios vestuvių nakties…”
Ian McEwan
Viskas vyksta 1962 m. Skaičiau ir galvojau, kaip man gaila tų jaunučių žmonių, kurie abu dar nebuvo subrendę gyventi kartu, šeimoje. Jiems abiems šito nereikėjo, bet tuo metu santuoka buvo vienintelis nežiaurus priimtinas kelias pabėgti nuo tėvų ir pagaliau tapti laisvu, už save atsakingu žmogumi. Iš čia (tradicijos, įpročių, visuomenės normų) tikriausiai ir kyla visa pasakojimo tragedija. Lyg veikėjai būtų gimę per anksti, nesulaukę seksualinės revoliucijos, kuri būtų išsprendusi jei ne visas, tai bent jau didžiasias jų problemas. Skaičiau ir žavėjausi, kaip meistriškai McEwan atskleidžia abiejų lyčių mintis, poreikį, baimes, kaip supranta moters jausmus, Floransos dilemą (norą būti laisvai nuo tėvų, profesines ambicijas ir netiesioginę, o gal ir tiesioginę to kainą).
Tokios beprotiškai norėčiau
Džiaugiausi šia knyga, nes po keleto tokių sakyčiau labai vidutiniškų knygų (su Grisham Kalėdom nors ir pradėjau, bet neprasidėjau), pagaliau gavau savo sielai ir galvai peno. Ačiū Giedrei ir McEwan. Giedre, kokia ten ‘sekanti’ McEwan knygą? 🙂
Keturios dienos iki Kalėdų.
Man tik trys, nes Švedija švenčia visą Kūčių dieną nuo pat ryto.
Tai tuo metu, kai turguje pirksit riešutus, kai namuose kvepės menke, kai jūs ruošitės gražiai Kūčių vakarienei, aš jau švęsiu.
Nors as šventimas toks keistas- aš pasninkauju, valgau žuvį, o visi kiti valgo mėsos kukulius, kumpį, dešras ir šonkaulius.
Visiems šventė jau prasidėjusi, o mano vidinis laikrodis sako, jog dar per anksti dovanų atidarymui ir šokoladui.
Kai švedai trečią valandą žiūri Disnėjaus multikus (tuos pačius nuo 1959ųjų- neklauskit manęs kodėl ir nebandykit suprasti, tokia tradicija), aš mintyse grūduosi su sese tėvų namų virtuvėje ir galvoju, ar jai šiemet pavyko pagaminti tuos koldūniukus su grybais.
O kas jei tiesiog nešvęsti Kalėdų?
O kodėl neignoravus šitų švenčių, ir pavyzdžiui, neišvažiavus tuo Kalėdiniu periodu ten, kur šilta?
Kur nereikia puošti eglutės, kviestis draugų, pirkti dovanų?
J.Grisham knygos “Kalėdų nebus” (“Skipping Christmas” išleista ir lietuvių kalba) herojai Luther ir Nora būtent taip ir sugalvoja pasielgt prieš šias Kalėdas. Juk vienintelė dukra išvyko į Peru, tad be jos ir taip toks Kalėdos būtų netokios.
O Luther dar paskaičiavo, kad praėjusios Kalėdos jam kainavo 6100 dolerių, tai šiemet jis pasiryžęs sutaupyti tiek dolerius, tiek nervus.
Atrodytų, na kas čia tokio?
Bet jų sprendimas pasirodo esąs labai provokuojantis. Ir jiems tenka aiškintis ir draugams, ir policijai, ir skautams su kalėdine eglute, ir bendradarbiams, ir kaimynams, kurie labai jau kiša nosį ne į savo reikalus ir dejuoja dėl nepuoštos eglutės, nepapuošto namo, neišsiųstų atvirukų ir kitų milijono dalykų.
Knyga man pasirodė tokia labai labai amerikietiška, kai kuriuos žmonių keistumus ir neadekvačias reakcijas nurašiau “amerikonams”, bet daug dalykų buvo pažįstami: nereikalingas stresas, gal per didelis pinigų leidimas, skubėjimas ir pan.
Nelabai patiko tai, kad visi tie į Luther gyvenimą besikišantys žmonės knygoje tarsi turi aukštesnę moralę, o Luther per daug vaizduojamas kaip Grinčas, gadinantis Kalėdų stebuklą
Bet!
Knyga man pasirodė linksma, situacijos juokingos (bet gana nuspėjamos), tekstas labai nesudėtingas, tai knyga, sakyčiau, labai tinka skaityti per artėjančias šventes.
Ypač jei norisi kažko lengvesnio ir susijusio su šventėmis.
J.Grisham rašymo stilius- lyg rašytų filmo scenarijų, (filmas “Christmas with Kranks” gavo žiaurias recenzijas) labai lengva įsivaizduoti tas komiškas-nekomiškas situacijas.
Jau seniai neskaičiau tokios šiltos ir jaukios knygos (nepaisant visų joje aprašomų karo baisybių). Visą knygą nuostabiausiai aprašė Giedrė, tai aš nelabai ir beturiu, ką pridėti. Ypač sutinku dėl to sentimentalumo, kuris neperžengia rožinės cukruotos linijos. Būtent dėl to knyga ir šilta, ir su tokia pabaiga- ne pasakos, bet vis tiek teisybės triumfu – o kartais gi norisi tokių knygų ir filmų – dvasiai atgaivinti. Taigi, visiems norintiems dušios atgaivos ir siūlau. O aš dar įdėsiu keletą Gernsio knygos sakinių ir salos vaizdų.
knyguziurkes.com 
