Beatrix Potter pasakos

~ kzL ~ 13 Comments

Kažkada minėjau, kad ieškau knygutės kukuliui vyresniajam. Norėjau tokios knygutės, kur būtų ir teksto ir daug paveikslėlių, nes pastebėjau, kad kol kas skaitant knygutes su mažai paveikslėlių, sunku išlaikyti dėmesį. Kai knygutė iliustruota, kol skaitau tekstą, dar ir su pirštu rodau, pakomentuoju iliustracijas, apie jas padiskutuojam, taip ir galim ilgiau paskaityti.

Beatricx Potter

Beatrix Potter pasakas pastebėjau knygyne prieš pat kukulio gimtadienį, taigi sukandus dantis iškenčiau nenupirkti, o užsisakyti dovanų. Sunku buvo nepirkti tokios gražios knygos su nuostabiom iliustracijom. Beje, iliustracijos labai matytos, tik nežinojau, iš kur.  O dabar įtariu, kad gal jie taip matyti iš gražaus filmo apie Beatrix Potter “Miss Potter”?

Kaip smagu, kad šios puikios iliustracijos ir istorijos padėjo Beatrix tapri savarankiška moterimi TAIS laikais, kai moterys turėjo tik vieną teisę – ištekėti.  Beje, įdomus faktas, kad 1936 m. Walt Disney norėjo sukurti filmuką apie Peter Rabbit, bet Beatrix atsisakė ir jos gyvūnėliai gyveno tik popieriuje dar ilgai po autorės mirties.

Beatrix Potter pasakų veikėjai

Lietuviškame vertime man kiek gaila originalių veikėjų vardų, nes lietuviškais vardais ji praranda dalį žavesio. Na, Triušelis Petriukas palyginti su Rabbit Peter visai nieko, bet štai Katytė Mažytė gi visai kas kita nei Miss Moppet, o pelės Kramsius ir Čepsė nors ir žavingos, bet ne taip, kaip Tom Thumb ir Hunca Munca. Na, bet, žinoma, suprantu, kad kažkaip išversti reikėjo, o leidėjui ačiū už tai, kad prieš kiekvieną pasaką yra jos atsiradimo istorija, kurioje skliausteliuose nurodomi originalūs veikėjų vardai (super!).

Originalus vaizdas
Pirmosios knygelės pirmasis leidimas 1902 m.
Tekstas ir iliustracijos - smagu skaityti

Taigi, jei ieškote gražios knygutės, labai rekomenduoju, knygų mugėje tikrai turėtų būti pigiau nei knygyne.

|lina|

Tora. Beodis dangus

~ kzL ~ 6 Comments

Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.

Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…

Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.

|3,5/5|

Antras pageidavimų koncertas

~ kzL ~ 3 Comments

Vakar vakare nulėkiau į Tyro Albą nusipirkt “Žydų šimtmečio” – noriu spėt paskaityt iki mugės, kad susitikimas su autorium (šeštadienį 13.00) būtų prasmingesnis. Na, aišku, džiaugiaus nuėjus, bet geriau jau neičiau, nes nuėjus mano pageidavimų sąrašas tampa nebevaldomas, o mano nevilties svoris namuose ima laužyti knygų lentynas.

Net silpna pasidarė pamačius, koks gražus albumas-knyga apie dailininką Raimondą Sližį, taip mane pristatyme sudominusią knygą apie E.Kairiūkštytę irgi baisiai noriu paskaityti, be to knyga irgi labai graži. O kur dar Trečias reichas, knyga apie vaikus, Martyno Starkaus kelionės, Valentinas Masalskis ir taip toliau. Nuleidžiu rankas ir pasiduodu (pasiduodant lygtais reiktų kelt į viršų? Tada mojuoju balta nosine…).

|nekantraujanti dar labiau|

Pageidavimų koncertas

~ kzL ~ 31 Comments

Kai ankstesniais metais keliaudavau į knygų mugę, tai nešdavaus tik pinigų, o knygas pirkdavau spontaniškai. O dabar jau rašausi sąrašiuką, kad ko nors, ko noriu, nepamirščiau. Labai tikiuosi, kad mano norimos knygutės bus pigiau nei knygynuose.

Mano preliminarus sąrašiukas:

 K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”

Gabija Grušaitė “Neišsipildymas”

Sandra Bernotaitė “Gaisras”

Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”

Isabel Allende “Sala po vandenynu”

Kaip matot, lietuvių literatūra valdo! Stebinu save pačią!

Žinau, kad be sąrašinio, kuprinėje atsidurs dar koks 10 kg knygų, juk tikrai pirksiu ką nors kukuliams ir dar milijoną neplanuotų knygų, kurios lentynose jau stovės antra eile, nes tiesiog nebėra, kur jų dėti. Bet vis tiek tos knygų mugės laukiu kaip išganymo, kaip vienos didžiausių metų švenčių. O tu lauki? O ką nori įsigyti?

Liko 17 d.!!!

|nekantraujanti|

Banalybės iki begalybės

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Patikrinusi lietuviškąsias naujienas internete radau, jog vyko konkursas “Nauja daina” ir laimėjo daina “Sparnai gerumo”.

Na, galvoju, pasiklausysiu, kas ten per daina. Ir, siaube tu siaube…

Suprantu, kad tai mano subjektyvi nuomonė, bet …paaiškinkit man kaip 2011aisiais metais dainos tekstas gali būti toks:

“Auga sparnai gerumo
Ant spygliuoto rožių krūmo”

arba

“Dar niekam nesakiau
Kaip gera, kai šalia tu esi
Ir niekas nežinos
Kaip ilgai tu mano širdy”

Na kai tau keturiolika, ir kai tu bandai rašyti pirmus eilėraščius, tai suprantu, kad gali gautis šitaip, bet čia… juk daina į konkursą. Ir laimėjusi daina!

Brrr.. Bandau nusiplauti tą banalybės jausmą ir skaitau tikrai gerus tekstus. Pavyzdžiui W.Szymborska

OPENNESS

Here we are, naked lovers,
beautiful to each other—and that’s enough.
The leaves of our eyelids our only covers,
we’re lying amidst deep night.

But they know about us, they know,
the four corners, and the chairs nearby us.
Discerning shadows also know,
and even the table keeps quiet.

Our teacups know full well
why the tea is getting cold.
And old Swift can surely tell
that his book’s been put on hold.

Even the birds are in the know:
I saw them writing in the sky
brazenly and openly
the very name I call you by.

The trees? Could you explain to me
their unrelenting whispering?
The wind may know, you say to me,
but how is just a mystery.

A moth surprised us through the blinds,
its wings in fuzzy flutter.
Its silent path—see how it winds
in a stubborn holding pattern.

Maybe it sees where our eyes fail
with an insect’s inborn sharpness.
I never sensed, nor could you tell
that our hearts were aglow in the darkness.

 

Arba

ОН ЛЮБИЛ…

Он любил три вещи на свете:
За вечерней пенье, белых павлинов
И стертые карты Америки.
Не любил, когда плачут дети,
Не любил чая с малиной
И женской истерики
…А я была его женой. (A.Achmatova)

K.Ž.G.

Pelytė Smailytė

~ kzL ~ Leave a comment

Patikėkit, būna šiam pasauly malonių siurprizų – anei mes prašėm, anei kaulijom, nei prisitatinėjom, kokios mes fainos ir fantastiškos, o taip paprastai ėmėm ir gavom dovanų tokią gražią ir spalvotą knygą:

Žinot, gauni knygą su prierašu, kad dovana neįpareigojanti – nenorit nerašykit apie ją, bet kaip galima nerašyti apie gerius dalykus?

Palytė Smailytė pas gydytoją

Apie šitą knygelę jau buvau girdėjus anksčiau – poliklinikoje. Tiesiog sesutė papasakojo, kad berniukas, kuris visada bijodavo duoti kraujo tyrimams, ne šiaip bijodavo, bet žiauriai žiauriai bijodavo, taip bijodavo, kad gydytoja su mama apie tai turėdavo kalbėti kodiniais žodžiais, staiga nustebino, kai išgirdęs žodžius “kraujo tyrimas”, savo išankstiniu riksmu neišgąsdino pusę poliklinikos. Na, aš knygyne prisiminiau šitą istoriją ir susiradau knygutę. Tą kartą susilaikiau jos nepirkus, pagalvojau, kad palauksiu Knygų mugės, kur bus truputėlį pigiau (tikriausiai pigiausiai galite įsigyti čia, na, bent jau tikrai pigiau, nei knygyne).

Super istorija apie telefoninius sukčius. Privaloma paskaityti visoms močiutėms, laikančios pinigus kojinėse

O knygutėj įvairiausios istorijos, labai aktualios gyvenime: kaip nusipirkti bilietą, kaip sumokėti banke, ką daryti, kai kelionėje pameti pasą, kaip taupyti, kaip kurti reklamą, kaip remontuoti mobiliojo ryšio stotį, kaip groti violončele, kaip kepti duoną, kaip kurti verslą, kodėl reikia duoti kraujo tyrimams, kaip nesiduoti apgaunamiems telefoninių sukčių, kaip skristi į kosmosą ir taip toliau. Viskas iš tikro gyvenimo, labai aktualūs žaismingi paaiškinimai, kaip tas pasaulis veikia. Tiesa, kai kurios temos man kiek juokingos ir verčiančios vartyti akis, pvz., “Kaip Pelytė Smailytė su stilistu drabužėlius rinkosi” – garbės žodis mano kukulis nesuprato, kas čia per reikalas, bet gal kokiems “Žmonių” vaikams tai labai aktualu. Nuo pat vaikystės. 😛

Apie bulvių skutimą ir bulvinius blynus
Apie keliones lėktuvu - vargšė žirafa

Mano kukuliui treji. Labai įdomu buvo stebėti, kas vaikui jau suprantama, o kas dar ne, tokios nesuprantamos istorijos (apie pinigų taupymą, stilistus ar kosmosą) būdavo greitai nutraukiamos: “Mama, einam piešti”, todėl drįsčiau teigti, kad knyga yra vyresniems vaikiukams. Tačiau ne tokios abstrakčios temos kaip blynų ar duonos kepimas, vizitas pas gydytoją ir visa kita yra skaitoma po šimtą kartų. Man labai norėtųsi, kad knygos autorė Jurga Sakalauskaitė, prisimintų Pelytės Smailytės vaikystę ir parašytų istorijas mažesniems peliukams apie tai, kas yra darželis, kas bus, kai atsiras mažas broliukas, kodėl reikia daryti į puoduką, kaip ir kodėl mama eina darbą, kiek pinigų mama gali pasiimti bankomate ir kiti labai aktualūs dalykai, kuriuos dabar turiu siųstis iš Amazonės. Sėkmės autorei ir leidyklai ir ačiū!

Kosmosas

Nesiskaito

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

neatsimenu kada taip knyga “nesiskaitė”. Gal tiesiog puoliau į ją lyg akis išdegusi? Gal per daug tikėjausi? Gal aš esu prasta skaitytoja šį mėnesį?

Jau porą savaičių (siaube) kankinuosi su 2010ųjų metų Augusto premiją laimėjusia knyga “Spill”.

Knyga gerai parašyta, tema man labai patinkanti, bet neprisirišu prie jos nors tu ką. Skaitau, kai migdau savo žiogą, bet tik tada. Netraukia.

Net galvojau į šoną atidėti, palikti geresniems laikams, bet negaliu.

O dar sunkiau, kai labai gera draugė atsiunčia vieną savo mėgstamųjų rašytojų knygų mano gimtadienio proga.

O ir iš lentynų kitos knygos baisiausiai šaukiasi manęs, o aš kaip kokia Marytė Melnikaitė vaikštau su ta “Spill”

Kodėl taip sunku pasiduoti ir padėti knygą kitiems laikams?

 

 

K.Ž.G.

 

Traktatas apie pupelių gliaudymą

~ kzL ~ 5 Comments

Ar esi gliaudęs pupeles? Nelabai mielas darbas: pupelių ankštys sudžiūvę, kietos, sunku aižyt, pjauna pirštus. Ir knygų herojus nemėgsta, nekenčia pupelių gliaudymo, na, gal tik pakenčiama, jei visa šeimyna gliaudo, o kažkuris neįtikėtinai įdomią istorijas pasakoja. Kaip kad senelis: “Staiga beldimas į duris: „Atidaryti!“ Kareiviai. Akys pasruvusios kraujais. Įniršę veidai. Kaip nieko būtų visus sukapoję. Bet pamatė, kad visi lukštena pupeles, pastatė šautuvus, nusisegė kardus, liepė duoti jiems kėdutes, atsisėdo ir ėmė kartu lukštenti.”

Kai skaičiau, aišku, galvojau, ką čia reikės apie knygą papasakoti. Ne popsas knyga, sakyčiau, tokia labiau “iš privalomos literatūros” sąrašo (čia turėčiau omenyje, kad labiau ta tikroji grožinė, o ne pramoginė grožinė). Ne visiems rekomenduočiau, bet Giedrei taip, savo sesei tikriausiai ne. O man patiko.

Apie knygą iš viso nieko nežinojau, kol neužtikau tarp pretenduojančių į geriausią vertimą, tada ėmiau ieškoti sąraše esančių knygų, atradau savo numylėtą Sandro Veronesi, ir dabar atsimenu, kaip po gan ilgo laiko tarpo net sustingau knygyne pamačius tą Traktatą. O jis taip šaipės iš manęs su savo kaina “kam per 40 LTL” – aš juk tokių brangių nebeperku iš piktumo. O nusipirkau, ech, tos pupelės paviliojo – pavadinimas toks traukiantis.

W.Mysliwski

O knygoj? Pas vienišą vyriškį užsuka svečias. Pasisako, kad pupelių pirkti. Tik kad pupelės tai negliaudytos, prašom, pone, sėskit, kartu išgliaudysim ir galėsit neštis. O gliaudant gi istorijos tarsi savaime liejas. Galima sakyti, visa knyga vienas ilgas monologas apie pupelių savininko gyvenimą – sunkų ir vienišą. Vienas liko dar vaikystėje per karą, kai atsitiktinai liko gyvas bulvių duobėje, kai visas kaimas už kelių metrų degė. Atrado toj duobėj jį partizanai, su jais po miškus bastėsi, paskui – triukšminga internato vienatvė, girtos statybų aikštelės (tapo elektriku) ir saksofonas – lyg iš kito pasaulio – į kurį įsitvėrę ir laikėsi visa, kas geriausia tame žmoguje buvo. Daug istorijų, kartais neįtikėtinai pasisukančių, atsisukančių, neatsitiktinai atsitiktinai atsitinkančių: “Nėra tokio dalyko, kaip atsitiktinumas. Kas gi yra atsitiktinumas? Tai tik pateisinimas to, ko nesugebame suprasti.” Atrodo, viskas herojaus gyvenime sukasi ratais, ciklais, kartojasi, kartojasi, kol tie, kam reikia susitinka, nusiima skrybėlę, pasisveikina arba apsimeta nepažįstą – nutiko taip, kaip turėjo nutikti.

Vertimas tikrai geras, sklandus, charakteringas – apsigyvenau toje knygoje – taip lengvai skaitėsi. Ir pribraukiau knygą, herojus prie pupelių mintis visokias, savo dūšią gliaudo. Negaila ten to skaičiaus už knygą, kur ankščiau minejau.

Čia ištrauka iš knygos. Skaitant popierinę – kiekvienam puslapį gauni po pupelę – įkelsiu nuotrauką, kai rasiu kažkur nujotą fotoaparato laidą…

|gliaudytoja|

Mano knygų šimtas (44): Camus

~ kzL ~ 4 Comments

Kai pasiėmiau tą violetinę knygą iš lentynos, pagalvojau, kad ji tikriausiai labiausiai pribraukyta knyga iš visų, kurias turiu. Drąsiai pridryžuota rašaliniu parkeriu, ruoštasi diskusijai pamokoje, o “Svetimo” pabaigoje data: 1996 m. vasara – buvome vienoliktokai. (Giedre, įrodymas, kad knygas perskaitdavau vasarą 🙂 ). Tada knyga buvo ypatingai aktuali, tikriausiai suvirpino daug paaugliškų stygų man dūšioj. Dabar kai vartau ir skaitinėju, irgi užgauna, bet kažkaip kitaip. Dėl to norisi dar kartą perskaityti šį ypatingą Nobelio premijos laureatą. O šiaip smalsu pasidarė, ar yra Camus mokykloje nagrinėjamas?

Interviu iš 370

~ kzL ~ Leave a comment

Šiandien išėjo toks žurnalas 370. Jame interviu (kaip visada įdomus) su Kristina Sabaliauskaite ir naujojo “Silva Rerum II” viršelis – kad žinotume, ko ieškoti knygų mugėj. Oi, imčiau ir skaityčiau šiandien pat be eilės 🙂 Dar yra abiejų knygų “įkvėpimų lenta” – be noro perskaityti knygą dar užsinorėjau ekskurisijos “Silva rerum” maršrutais – panašiai, kaip “Angelų ir demonų” maršrutais Romoje. Kaip visada, krūvą įdomybių turime panosėje ir to nematome arba tiesiog nežinome.

Ištrauka iš interviu:

-Ar pati gavote kokių nors prastų atsiliepimų apie “Silvą Rerum”?

– Atsiliepimų buvo visokių. Tačiau to ir reikėjo tikėtis, nes romano “Silva Rerum” tekstas gana smarkiai skiriasi nuo šiuo metu Lietuvoje propaguojamo literatūrinio kanono. Buvo smagu, kad romaną adekvačiai perskaitė kai kurie rimti rašytojai, filosofai ir kultūros istorikai. Stebino, kad kai kurių literatūrologų žinios apie baroko epochą buvo stebėtinai skurdžios, ir apstulbino, kad kai kurie savo recenzijose gana tiksliai tarsi mokykliniame rašinėlyje atpasakojo siužetą – vakarietiškoje kritikoje tai laikoma baisiu faux-pas. Kaip ir išpuoliai ad-hominem – pavyzdžiui, vienas “kritikas”, dar nė neskaitęs “Silvos Rerum”, bet vien pamatęs mano iškirptę reportaže iš pristatymo, jau buvo tvirtai nusprendęs, kad knyga – totalus šūdas (juokiasi).

Pagalvojau, kad niekas nevertintų knygos iš to, kaip apsirengęs jos autorius vyras, o štai moters parašytą knygą galima įvertinti pagal iškirptės gylį. Daugiau apie tai rašė Giedrė.

|iškirptė|