Pagaliau! 35 diskai, 40 valandų klausymo, 3 mėnesių važinėjimo į darbą – pabaigiau klausyti Gregory David Roberts ‘Shantaram’. Jausmas kaip didžiulį bulvių lauką nukasus – tiek laiko su viena knyga, vajei. Įspūdžiai? Patiko, labai patiko. Juk per tiek laiko būtų galima ir išprotėti nepatinkačią knygą beklausant. Ir žinot ką? Ypatingai rekomanduoju knygos klausytis. Nes garsas yra ypatingas knygos žavesys, kurio nepatirsite skaitydami originalą, o tuo labiau vertimą. Knygą įskaitė ir visus įmanomus ir neįmanomus Indijoje skambančius anglų kalbos akcentus ‘įdainavo’ super talentingas aktorius Humphrey Bower. Neįtikėtina, bet jis įskaitė daugybę žmonių, ir visus juos praktiškai buvo įmanoma atskirti pagal jų akcentą, o jų (ir akcentų ir veikėjų) milijonas – nuo Indijos lūšnynų, geriausių privačių Bobmbėjaus mokyklų, New York’o, vokiško, itališko ir prancūžiško, naujazelandietiško, australiško ir arabiško, ir dar nežinau kokio nepaminėjau.

Kausiau knygą ir vietomis man buvo gaila, kad tai tik garsas, nes daugelį knygos vietų iš tikro norėtųsi pasižymėti, pasibraukti ir kada nors vėl atsiversti, deja. Gaudau keletą citatų internete.

It took me a long time and most of the world to learn what I know about love and fate and the choices we make, but the heart of it came to me in an instant, while I was chained to a wall and being tortured. I realised, somehow, through the screaming in my mind, that even in that shackled, bloody helplessness, I was still free: free to hate the men who were torturing me, or to forgive them.

“You know, Lin,” he said softly, “we have a saying, in the Pashto language, and the meaning of it is that you are not a man until you give your love, truly and freely, to a child. And you are not a good man until you earn the love, truly and freely, of a child in return.”

What characterises the human race more, Karla once asked me, cruelty, or the capacity to feel shame for it? I thought the question acutely clever then, when I first heard it, but I’m lonelier and wiser now, and I know it isn’t cruelty or shame that characterises the human race. It’s forgiveness that makes us what we are. Without forgiveness, our species would’ve annihilated itself in endless retributions.

“The universe,” he continued, “this universe that we know, began in almost absolute simplicity, and it has been getting more complex for about fifteen billion years. In another billion years it will be still more complex than it is now. In five billion, in ten billion — it is always getting more complex. It is moving toward…something. It is moving toward some kind of ultimate complexity. We might not get there. An atom of hydrogen might not get there, or a leaf, or a man, or a planet might not get there, to that ultimate complexity. But we are all moving towards it — everything in the universe is moving towards it. And that final complexity, that thing we are all moving to, is what I choose to call God. If you don’t like that word, God, call it the Ultimate Complexity. Whatever you call it, the whole universe is moving toward it.”

Looking at the people, listening to the breathing, heaving, laughing, struggling music of the slum, all around me, I remembered one of Khaderbhai’s favourite phrases. Every human heartbeat, he’d said many times, is a universe of possibilities. And it seemed to me that I finally understood exactly what he’d meant. He’d been trying to tell me that every human will has the power to transform its fate. I’d always thought that fate was something unchangeable: fixed for every one of us at birth, and as constant as the circuit of the stars. But I suddenly realised that life is stranger and more beautiful than that. The truth is that, no matter what kind of game you find yourself in, no matter how good or bad the luck, you can change your life completely with a single thought or a single act of love.

Knygoje yra visko, pilna ribinių situacijų, pasirinkimo, žmogiškumo, garbės ir orumo išbandymų, susitaikymo, nusileidimo, nusilenkimo žmonėms, kultūrai ir neįtikėtinai daugiaveidei šaliai. Šaliai, kuri pilna meilės, kuri yra apie meilę, nes, kaip sako knygos herojai, be meilės Indija būtų neįmanoma, nes tiesiog būtų neįmanoma išgyventi tokiam kiekiui žmonių gyvevančių taip arti vienas kito.

Žinau, knyga brangi ir stora (lietuviškai išleido “Tyto alba”), kitu leidimu leidykla paplonino viršelį ir pamažino kainą. Žinai, ką? Rašyk pirmuoju numeriu, ką nori įsigyti knygų mugėj. Tikrai.

Apie autorių. Juokiausi pamačiusi nuotrauką. Tikrai. Ant CD dėžutės buvo tik įskaitančio aktoriaus nuotraukėlė, o koks autorius – neįsivaizdavau, o kai pamačiau – juokiausi, nes jis visai neatitiko mano įsivaizdavimo. Knyga parašyta per trylika metų, rašyta ir kalėjime. O čia tos neįtikėtinos biografijos tikrieji faktai. Mums tik belieka sukti galvą, kas knygoje yra išgalvota, o kas tikra. Tikrai pasukti. Nes Shantaram – tokį vardą herojus gavo atokiam Indijos kaime, arba Lin Baba (kaip pastebėjau, lietuviškam vertime jokio Babos kreipinio nebelikę, Shantaram pavirtęs lietuvišku Linu 🙂 ) per savo gyvenimo Indijoje metus patiria tiek, kad, ką žinau, koks šimtas žmonių gal nepatiria per visą savo gyvenimą kartu sudėjus. Autorius rašo ir apie tai, apie tą keistą nuotykių troškimą, veržimąsi į pavojus ir visur kitur, kur daugelis alia normalių žmonių nenori nė sapne atsidurti.

Prisiminiau, kaip vienas Tyto Albos darbuotojas sakė apie šią 757 psl. lietuviškai (angliškai beveik 1,000)  knygą: “Predėjau skaityti, perskaičiau 30 pls. ir man jau buvo gaila, kad knyga kažkada baigsis”.

O aš ką galiu pasakyti? Nauji metai, dvi perskaitytos knygos ir abi – nerealios! Jei taip ir toliau, tai metų pabaigoje būsiu fantastiškai apsvaigusi nuo gerų knygų.

Evelina apie Shantaram (bloge rasti  nesugebėjau).

Martynas apie Shantaram.