Nuobodus subtilumas

Na, nežinau, arba aš jau nieko nebesuprantu, arba mano ir knygų apžvalgininkės Rasos Gečaitės skoniai totaliai nesutampa. Štai ji išgyrė Bolano “Čilės noktiurną“, kuriame nieko žavinčio neradau, taip pat ji žavisi ir David Foekinos “Subtilumu“.

Nusipirkau knygą ir nusprendžiau greitai ją perskaityti iki mugės, kad nuėjus į susitikimą su autorium, būčiau bent kiek susipažinus su jo kūryba. Aha, atvažiuoja į Vilnių, tik aš jau nebežinau, ar eisiu, gal ir eisiu, bet ne dėl knygos. Niekaip nesuprantu, ko aš nesuprantu toje knygoje. Na taip, ji turi tokių gražių intarpų ir gabaliukų, pavyzdžiui, apie tai, kokius albumus būtų išleidęs John Lenon, jei būtų iki šiol gyvas, bet daugiau tai man kažkaip primena paprastą istoriją apie tai, kaip jis susitinką ją, jie idealiai vienas kitam tinka, susituokia, gražiai gyvena, jis išbėga pabėgioti, patenka į avariją, jo nebėra, ją kabina jos bosas, ji, aišku, nesikabina, geriau pabučiuoja nepastebimą kolegą, kuris pasirodo yra visai įdomus, originalus ir šmaikštus. Sustojau per pusę knygos, nes nusibodo akis vartyti. O šiandien ir nebežinau, ar taip ir palikti pusiaukelėj, ar paaukoti dar vieną vakarą akių mankštai? Kažkaip labai gaila laiko.

Tai kodėl vis dėlto tikriausiai eisiu į susitikimą su autorium? Nes jis pastatė filmą tokiu pačiu pavadinimu. Ir man atrodo, kad čia bus vienas iš variantų, kai filmas bus geresnis nei knyga. Arba Audrey Tautou jį tokiu padarys. Tiesiog filmo traileris toks patrauklus. Filmą Lietuvoje pradės rodyti jau vasario 24 d., o susitikimas su autorium irgi – jau šį savaitgalį.

Maironis

Vilnius mini Maironį. Man asmeniškai labai patinka, kai reklaminiai stendai naudojami įvairiems garbiems/svarbimes žmonėms reklamuoti. Vilniuje vis dar galima pamatyti Milošo stendų, tik niekaip nepataikau nufotografuoti, pažadu, jei tik dar rasiu nors vieną, nufotografuosiu. O šį kartą – Maironis. Ir dar eilėraštis kitoje stendo pusėje, gal kas atsimenat kuris? Pastebėjau, kad labai ilgas, kas stotelėj troliko laukia, gali ir mintinai išmokti.

2011 m. metų knygomis tapo

Kristinos Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”

Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“,

Vytauto V. Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“.

Nugalėtojai bus apdovanoti Knygų mugės metu, vasario 26 d. 14 h.

Mano mama visai neseniai perskaitė antrą “Silva Rerum” dalį. Paskambino:

– Kaip man patiko “Silva rerum”! Labai patiko, negalėjau eit miegoti, kol nebaigiau skaityti! Siųsk greičiau trečią dalį!

 

Kas dėžėje?

 

Pareinu namo.

– Kieno čia dėžė?

– Tavo.

– Mano?

– Tavo.

O, mano dėžė! Kaip smagu gauti dėžę į dienos pabaigą. Kas dėžėj? Pažiūrėkim.

 
Mano koja sugalvojo dalyvauti fotosesijoj 🙂
 
 

 

Štai

 

Iš arčiau

 Smagus siurprizas, ar ne? Tikiuos, vertimas geras 😉 Ir ateity tikiuos gerų vertimų. Ačiū.

Dovana

Skirtingi

Stereotipinė situacija: "Kokia gėda! Mama Meška išplovė marškinius ir jie susitraukė. Tėtis Meškinas raudonuoja iš gėdos"

Paskutiniu metu labai “užsikabliavau” už leidyklos “Olika” (Skirtingi) leidžiamų knyga.

Ta leidykla leidžia knygas, kuriose nėra lytinių stereotipų, nes vengiu tų visų “mama mala, tėtė kala”, nes kaip rašoma čia   vaikų literatūroję “mergaitės pristatomos kaip mielos, naivios, prisitaikančios ir priklausomos, o berniukai dažniausiai yra aprašomi kaip stiprūs, drąsūs, rizikuojantys, nepriklausomi ir gabūs. Berniukai dažniausiai gauna kovotojų, nuotykių ieškotojo ir gelbėtojo rolę, mergaitėms gi dažniau priskiriamas rūpintojėlės, mamos, princesės, kurią reikia gelbėti ir kuri padeda vyrui vaidmuo “.

O aš noriu, kad mano vaikų tie stereotipiniai rėmai neribotų, kad jie galėtų rinktis tai, ką jie nori kaip individai, o ne tai ką jiems priskiria siauros samanotos ir nuvalkiotos normos, todėl stengiuosi, kad vaikai turėtų visokių knygų, kur tėčiai gali verkti, kur mamos išdykauja apsirengusios žmogaus voro drabužiais

Tai paskutiniu metu nupirkau net tris šitos leidyklos knygas.

“Kodėl verkia tėtis?” (“Varför gråter pappan?”).Teksto autorė Skrivit: Kristina Murray Brodin, iliustravo “Bettina Johansson .

Ant suoliuko sėdi tėtis ir verkia. Kodėl? Kas jam atsitiko? Alvdis ir Hamsa bando spėlioti, kodėl tas tėtis verkia. Ar jis pavargęs? Gal jis ką nors pametė? Gal jis nukrito nuo dviračio? Gal suvalgė per daug saldainių?

“Jausmų detektyvas” vaikams nuo dviejų metų, kuriame vaikai bando išsiaiškinti, kokios gi gali būti ašarų priežastys.

Kodėl verkia tėtis?
Gal jis labai alkanas?
Gal jis nukrito nuo dviračio?
Gal jis kažką pavogė ir jį pagavo policija?
Tėtis. pasirodo, verkė iš laimės, nes tuoj tuoj jis pasimatys su savo vaikais

Kitas dvi knygas parašė Åsa Mendel-Hartvig, o iliustravo Caroline Röstlund: ” Tesslas mamma vill inte! ” (“Teslos mama nenori!”) ir “Tesslas pappa vill inte!” (“Teslos tėtis nenori!”).

 

 

 

 

 

 

 

Vargšė Tesla! Jos mama nenori valytis dantų, ji nenori teptis kremu, o pažaidusi parke ji nenori eiti namo.

Tėtis nenori gerti kavos, skaityti laikraščio, dėtis kepurės ir eiti į darbą. Teslai tenka sugalvoti įvairių būdų, kaip nugalėti tą nuolatinį tėvų nenorėjimą ir prigalvoti visokių įdomybių, kad jie darytų tai, ką reikia.

Labai žavios knygos, kur tėvai ir vaikas yra susikeitę vietomis, kur parodoma, kaip dažnai mažos kasdieninės problemos išsprendžiamos išradingai ir linksmai.

Teslos mama nenori plautis rankų.- baik prieštarauti, -sako Tesla. - Ne!- sako Teslos mama
Teslos mama nenori valgyti
Teslos tėtis nenori skaityti laikraščio
Teslos tėtis nenori eiti į darbą
Teslos tėtis nenori šukuotis, bet...
jis sutinka šukuotis, kai Tesla prižada jam į plaukus prisegti segtukų
o kepurę Teslos tėtis užsideda tik tada, kai Tesla uždeda ant kepurės blizgutį

K.Ž.G

Ši diena

tikriausiai labiau nei kas kitas įtakoja mūsų galimybę rinktis knygas. Su Vasario 16-ta!

O kai su mumis švenčia visas pasaulis, tai net šiurpuliukai po kūną bėgioja.

Arūnės princas

Nors pažadėjom Arūnei švedišką “Mažajį princą”, pagalvojau, kad gal egzotiškesnis bus įdomiau? Kaip tau atrodo, Arūne? Taigi, artimiausiu metu ant balto žirgo į Arūnės, kuri buvo 300 mūsų gerbėja Facebook’e, pašto dėžutę atjos štai toks arabiškas Mažasis princas. Knygutės puslapiai, aišku, verčiasi iš kairės į dešinę!

Nomedos Marčėnaitės “Lėlė”

Labai apsidžiaugiau, kai mano draugė K.Ž.L atsiuntė mano trupinukams N.Marčėnaitės knygą vaikams “Lėlė” (Tyto Alba 2011).

Šiaip tai aš esu labai patenkinta mūsų namine vaikiška biblioteka, tiksliau, jos švediška dalim. O štai lietuviškų knygų man atrodo, jog turime per mažai. Todėl “Lėlė” sukėlė labai daug džiaugsmo čia. Ypač  man, nes vyresnėlis dar truputį per mažas ją suprasti.

Pirmiausia labai džiaugiuosi, kai rašomos naujos lietuviškos knygos vaikams.  Keliu kepurę prieš lietuviškos vaikų literatūros klasiką (ypač poeziją), bet labai norėčiau, kad kuo daugiau naujų knygų vaikams būtų rašoma ir piešiama. (Todėl labai esu dėkinga, jei galėtumėte tokias man parekomenduoti).

Kaip tik šįryt klausiausi pokalbio įrašo su rašytoja Tove Jansson (trolių mumių “mama”), kur ji kalba apie balansą tarp baisumo, nerimo ir saugumo jausmo vaikiškose knygose, jog vaikų pasaulyje baisumas ir saugumas eina ranka rankon. Būtent apie tą balansą ir pagalvojau, kai skaičiau N.Marčėnaitės “Lėlę”.

Mergaitės mama išvažiuoja dirbti į Airiją ir palieka dukrą kaime pas močiutę. Vaikiškas liūdesys ir nerimas nukeliamas į kaimą- saugią ir ramią vietą, tarsi savotišką burbulą, kurį pasiekia nedaug išorinio pasaulio garsų.

N.Marčėnaitės pasakojimas yra iš vaiko pozicijos, mergaitės slaptos mintys (“Močiutės nesikarsto. Aš niekada nebūsiu močiutė”), nepasakomi žodžiai yra parašyti kursyvu ir leidžia skaitytojui dar arčiau prieiti prie vaiko pasaulio.

Bet pati gražiausia šitos knygos pusė yra iliustracijos. Nerėkiančios. Išblukusių spalvų. Netgi sugestyvios. Nesaldžios. Su nerimo atspalviais. Kai buvau maža tokių nelabai mėgau būtent dėl to nerimo, to jausmo, kurį tokios iliustracijos iššaukdavo, pvz.S.Eidrgevičiaus, bet kas įdomiausia yra tai, kad būtent tas iliustracijas labiausiai atsimenu.

Knygos iliustracijos yra koliažai, apjungiantys piešinį ir fotografiją. N.Marčėnaitė interviu L.Rytui pasakojo “Į šią knygą norėjau sudėti ne tik savo svajonę apie kaimą, bet ir tai, kas jame dar yra išlikusio autentiško, fiksuotino, saugotino, gražaus ir tikro.Fotografavau daugelyje kaimų, draugų sodybose, savo namuose. Nedariau to kaip nors pakylėtai stilistiškai ar folkloriškai, stengiausi, kad matytųsi autentiški raštai, spalvos, daiktai.”

Man įdomu pasirodė tai, jog daiktiškas pasaulis yra fotografijos, o pati mergaitė/vaikas yra piešta. Tokiu būdu tarsi pabrėžiamas vaiko eteriškumas ir nepiklausymas daiktiškajam suaugusiųjų pasauliu

Labai giriu autorę už jos gražų indėl į šiuolaikinę lietuvišką vaikų literatūrą. Knyga apjungia seno lietuviško kaimo tylą ir dabartinio gyvenimo naujoviškus iššūkius, senąją kartą su jaunąja karta, piešinį su fotografija.

This slideshow requires JavaScript.

Ištrauka iš knygos

Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai. Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.

– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.

– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.

Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.

– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia.

– Tai aidas, vaikeli.

Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo.

– Kas yra aidas, dėde?

– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.

– Ačiū, kunige, ačiū…

– Ar tavo vardas Kunigas?

– O varge!

– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?

– Mano vardas Marija.

– Labai gražus vardas, labai gražus… O kuo ji vardu?

– Ji – Lėlė.

Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.

– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?

– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.

– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.

Aš ne Vaikelis, aš Marija.”

\\\

K.Ž.G

Kas pasaulyje gražiausia?

Šįvakar skaitėm su mano keturmete “Snieguolę ir septynis nyktykus”. Pamotė ragana klausia:

– Veidrodėl, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?

– Aš, – neabejodama atsako mano princesė.

***

Kokių gražių iliustracijų radau šia tema! Disney net nekvepia!

This slideshow requires JavaScript.